Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis
Nuomonės
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Sunkus pasirinkimas

Jau prasidėję (paštu) ir sekmadienį pasibaigsiantys Prezidento ir trylikos Lietuvos europarlamentarų rinkimai buvo lydimi keistų rinkimų kampanijos absurdų. Dauguma pretendentų pasitenkino didingais savo padailintais portretais su lakoniškais vieno ar (maksimaliai) dviejų sakinių ilgumo lozungais brangiai kainuojančiuose kai kurių dienraščių puslapiuose ir dar didesniuose plakatuose miestų gatvėse. Bet kokia aiškesnė kandidato į prezidentus ar europarlamentarus pozicija, ką jis rengiasi ar gali išrinktose pareigose dirbti, tapo visiškai nereikalinga. Todėl nenuostabu, kad, pagal apklausas, rinkėjai visai nežino, ką veikti pagal įstatymus rengiasi, pavyzdžiui, būsimasis europarlamentaras ar Prezidentas. Pavyzdžiui, ką gali rinkėjas sužinoti apie pretendentą į Prezidento postą, buvusį vyriausiąjį euroderybininką iš gatvėse besipuikuojančio didžiulio nudailinto jo portreto su lozungu „Tikiu vieninga Lietuva”. Apie šio kandidato politines pažiūras ir netgi paprasčiausiai jo nuostatas valstybės valdymo klausimais rinkėjas nieko nesužinos ir iš gausybės „Lietuvos ryte”, „Respublikoje”, bulvarinėse „Vakaro žiniose” spausdinamų brangiai užmokėtų, nudailintų jo portretų su nieko reikšminga nepasakančiu, anksčiau jau minėtu šūkiu apie tikėjimą vieninga Lietuva, prierašo prie dviejų stogdengių „Norim prezidento, kuris moka ir gali dirbti savo darbą” ar dviejų jaunų dailių panelių, sakančių: „Norim prezidento, kurį galima įsimylėti”. O kokią Prezidento darbo, valdant valstybę, reikšmę galime surasti iš įvairiomis variacijomis per radiją skambančios dainelės „Už Petrą, už Petrą, už Petrą, už Petrą…”? Tikrai nieko apie darbą, susijusį su Prezidento pareigomis, visuose tuose lozunguose, reklamose, straipsneliuose, dainelėse net su didinamuoju stiklu neįžvelgsi. Beje, tokį kerintį savo patrauklumą išsakančias šias savo „idėjas” kandidatas į Prezidento kėdę sugeba patalpinti net po tris viename „Lietuvos ryto” numeryje. Tokia reklamėlė nepigi – „skaidriai” kandidato surinkta suma pasiekė beveik du milijonus litų, t.y. beveik pasivijo oficialiai skelbtą už šiurkščius Konstitucijos pažeidimus atstatydintojo Prezidento kažkada surinktą sumą.

Apie save kandidatai galvoja (kaip ir skelbia mokamose reklamose laikraščiuose bei per radiją ir televiziją) tik gerai ir labai gerai. Prieš savaitę reklamuotoje vienoje TV3 laidoje trys į laidą sukviesti pretendentai į Prezidento postą bei viena kandidatė į Europarlamentą, atsiliepdami į psichologo bei grafologo pateiktus jų apibūdinimus, visi kaip vienas išskyrė tik teigiamus savęs įvertinimus, nors neigiamų buvo aiškiai daugiau. Labai gaila, kad politikai (nors ne visus juos galima buvo tokiais pavadinti) taip puikuojasi savimi. Truputis kuklumo nepakenktų ir besiveržiantiems į aukščiausius postus, nes, galima sakyti, dėl tokio Lietuvos politikų bruožo kenčia ir visa Lietuva. Iš tokių kandidatų teigiamų savęs įvertinimų, sklindančių tiek iš užsakytų straipsnių laikraščiuose, tiek iš lozunginių portretų gatvėse ar laikraščiuose rinkėjas tikrai sunkiai gali pasirinkti Lietuvai (o ne vien sau) tinkamą kandidatą pagal jam prieš kiekvienus rinkimus siūlomą formulę – rinktis kandidatą pagal vadinamajam bendrajam gėriui atitinkamas jo savybes. Jeigu apie to bendrojo gėrio esmę visuomenėje ginčijasi bei nesutaria politologai ir teologai, tai ką lieka kalbėti paprastam rinkėjui?

Nepavydėtina padėtis ir pačioje politinėje sistemoje. Jeigu pagal tam tikras vertybines reikmes partijos vieningai sutarė dėl apkaltos Konstituciją pažeidusiam Prezidentui, o netrukus, jau po mėnesio, visiškai nesusikalbėjo dėl vieningai remiamo kandidato į Prezidento postą, tai kaipgi tokią poziciją gali suprasti paprastas rinkėjas? Jeigu diplomatu, specialistu, profesionalu besiskelbiantis, bet kokias partines nuostatas atmetantis kandidatas į Prezidento postą priima kelių ideologiškai ir vertybiškai skirtingų partijų (o gal tų partijų vadovų) rėmimą, tai kaip tokio kandidato savybes pagal bendrojo gėrio siekį, pagal pažiūras gali įvertinti tų atskirų partijų nariai ir rėmėjai? Todėl toks kandidatas į Prezidento postą visai neįžvelgia lietuvius mokančio oligarcho ir jo sukurtos grynai populistinės partijos, per kurią jos vadas tikisi perimti didžiąją iš ES gaunamų struktūrinių fondų paramos dalį, pavojaus. Iš penkių kandidatų į Prezidento postą net du skelbiasi nepriklausą nuo jokios partijos, t.y. neturi politinių nuostatų ir netgi pažiūrų. Ar ne nuo viso šito ir prasideda politinis chaosas, dabar ryškiausiai pasireiškiantis krikščionių demokratų partijoje, kurios perspektyvų jau nemato vienas buvusių jos vadovų ir organizatorių? Ne ką geresnė padėtis visame dešiniųjų jėgų sparne, ypač dabar, kai prieš stipriausią jos jėgą - Tėvynės sąjungą paleista juodinimo mašina – „Mažeikių naftos” privatizavimo byla. Eskaluojama apkaltos prieš Lietuvos Sąjūdžio, atvedusio Lietuvą į nepriklausomybę, garbės pirmininką bei dabar kandidatuojantį buvusį Prezidentą, taip pat buvusius ministrus klausimas. Kad tai yra rinkimų kampanijos, susijusios su „juodosiomis” technologijomis, dalis, aišku kaip dieną, bet kad tą nepriklausomoje Lietuvoje gali vykdyti okupacijos laikais savo istoriją pradėjusi kolaboracionistinė partija su savo parsidavėliškais anų laikų veikėjais, tai jau yra sunkiai suvokiami dalykai. Lygiai kaip ir tais pačiais okupacijos laikais iškelto „liaudies” rašytojo „Durnių laive” dabar paskelbtos patyčios iš nepriklausomybę kūrusių žmonių. Nuo jo savo įžūlumu nedaug atsilieka viename internetiniame dienraštyje paskelbta jau naujaisiais laikais garsinamo filosofo panegirika (ko tik nepadarysi dėl pinigų) Ignalinos atominės elektrinės gynėjai, žinomai ir „Šatrijos” pravarde. Filosofas veltui įtikinėja skaitytojus kandidatės į Prezidento postą gabumais kovojant prieš didžiuosius klanus ir interesų grupes, besigviešiančius milijardinius ES paramos fondus. Lygiai taip pat rinkėjams save pristatinėjo ir ankstesnių rinkimų pretendentas į Lietuvos Prezidento postą, sakęsis įvesiąs tvarką Lietuvoje, tik duok jam valdžią. Deja, jis tapo vienu iš intereso grupių vykdytoju. Jeigu pretendentai į politinius postus tik deklaruoja savo meilę paprastam žmogui, o iš jų žodžių ir veiksmų girdisi tik tušti žodžiai, vargas jiems ar juos palaikančiai partijai – jie neįgis žmonių pasitikėjimo, geriausiu atveju, privilios jį tik laikinai, per rinkimų kampaniją. Kol kas partijos veda tik į nusivylimą jų veikla ir darbais, didina atotrūkį nuo tautos, pasmerkdamos didžiąją jos dalį skurdui ir nevilčiai. Atskiros partijos, kaip ir į Prezidento postą išrinkti asmenys gali atgauti pasitikėjimą tik siūlydami realius planus kaip gerinti gyvenimą, jautriai atsižvelgdami į nusivylusios tautos dalies poreikius. Kitaip Lietuvos politinės sistemos liga tik gilės, nepaisant sėkmingų žingsnių Europos Sąjungoje.

© 2004 "XXI amžius"