Pirmasis puslapis
Ora et labora
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis
Nuomonės
Darbai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Didysis pasaulio žmogus

Ronaldo Reigano bibliotekos direktorius R.Duke Blackwood (dešinėje) įteikia mons. Alfonsui Svarinskui promulgacijos raštą 2001 m. gruodį

Prezidentas Ronaldas Reiganas priima s. Nijolę Sadūnaitę ir lietuvius išeivius Angelę Nelsienę su vyru 1989 metais

Eterio bangomis visą pasaulį apskriejo žinia, kad birželio 5 dieną mirė didysis pasaulio žmogus, Dievo Apvaizdos įrankis, narsus kovotojas prieš kruvinąjį bolševizmą už žmogaus ir tautų teises, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Jis geriausiai suprato šią baisiausią žmonijos nelaimę ir ją pavadino blogio imperija. Ir galop „žvaigždžių karu“ sužlugdė sovietų ekonomiką ir privertė kapituliuoti.

Buvo nuoširdus optimistas, nors per savo ilgą gyvenimą patyrė daug nelaimių ir sunkių ligų: 1981 metais - pasikėsinimas į prezidento gyvybę, 1985-aisiais - storosios žarnos vėžio operacija, 1987 metais - prostatos ir odos vėžio operacijos. 1994 metais susirgo nepagydoma Alzheimerio liga ir po dešimt metų kankynės mirė nuo ligos sukelto plaučių uždegimo.

Kreipėmės į mons. Alfonsą Svarinską, kuris 1989 m. rugpjūčio 22 d. buvo susitikęs su R.Reiganu, prašydami papasakoti apie tai, kaip jis vertina šį garsųjį JAV prezidentą.

Kokia buvo pasaulio nuomonė apie Ronaldą Reiganą?

„Mirė didis amerikietis. Jis paliko tautą, kurią atkūrė; jis paliko pasaulį, kurį išgelbėjo. Dabar jo laukia spindintis miestas“. Taip apie R.Reigano netektį pasakė dabartinis JAV prezidentas Dž.V.Bušas.

Ronaldas Reiganas yra tikrasis Amerikos herojus, nes, esant nepalankioms aplinkybėms, jis pasiekė tiek daug ir visada tai darė su humoru, bet nenusižengdamas pagrindinėms žmogaus vertybėms, - tokia yra Margaret Tečer nuomonė.

Karo metais anglų BBC pradėdavo laidas „Žvelgiant iš Londono“. O aš apie prezidentą R.Reiganą norėčiau pakalbėti „Žvelgiant iš uralų“. Šitas žvilgsnis daugeliui nežinomas, bet pakankamai svarbus, norint visapusiškai pažinti istoriją.

Per visą bolševikų okupaciją visi, kad ir kokių pažiūrų būtų, suprato, kad JAV ir tik JAV gali pasipriešinti komunizmo ekspansijai, kad jos globojamas NATO yra tvirčiausias tautų laisvės garantas. Ir mes jau esame NATO gretose… Ir mes galime lengviau atsipūsti.

Reikia manyti, apie R.Reiganą savo nuomonę turėjo susidarę ir politiniai kaliniai?

Politiniai kaliniai lageriuose sugebėjo daug ką perskaityti tarp „Pravdos“ ir „Izvestijų“ eilučių. Mums, katalikams, buvo miela, kad lagerių kaliniai, o ten buvo daugiau kaip 30 tautų atstovų, veik vienbalsiai sutarė, kad yra du didžiausi pasaulio autoritetai - Romos popiežius Jonas Paulius II ir JAV prezidentas R.Reiganas. Kaip politikus jie pripažino M.Tečer, F.Miteraną ir R.Štrausą. O visi kiti buvo tik geresni ar blogesni amatininkai. Apie šią kalinių nuomonę papasakojau ir prezidentui R.Reiganui, ir M.Tečer per Anglijos ambasadorių prie Šventojo Sosto. Buvau gavęs audienciją pas Štrausą, bet jis prieš numatytą datą mirė. Visi, skaitydami sovietų spaudą, ieškodavo R.Reigano kalbų nuotrupų.

Berods 1987 metais, prieš Naujuosius metus, sovietai perdavė visą R.Reigano kalbą. Tai buvo antras ir paskutinis kartas. Visi kaliniai ir administracija susirinko į vieną baraką. M.Gorbačiovas kalbėjo apie raketas, kurios gaminamos masiškai tarsi dešros.

O prezidentas R.Reiganas kalbėjo apie šv.Kalėdų papročius JAV, ir nė žodžio apie ginklus. M.Gorbačiovui niekas neplojo. O baigus kalbą R.Reiganui, plojo energingai veik visi, išskyrus KGB agentus ir administraciją.

Apie 1988 metus Uralo sąmoningų politinių kalinių galvose brendo idėja surinkti politinių kalinių pavardes, o tada Uralo lagerius paskelbti JAV 51-ąja valstija ir prašyti Kongreso, kad mus priimtų ir apgintų. Deja, ši akcija nepavyko. KGB sužinojus apie tokias „išdaigas“, ne vienas kalinys pateko pusei metų į BUR (sustiprinto režimo barakas). O atvažiuojančius į pasimatymą piliečius labai smarkiai tikrindavo: vyrus – vyrai gydytojai, o moteris – moterys. Ir nelikdavo žmogaus kūne nepatikrintos vietos.

Kasmet lageryje švęsdavome akademiko Andrejaus Sacharovo ir JAV prezidento R.Reigano gimtadienius. Susirinkdavome barako sekcijoje grupelė kalinių, išsivirdavome po pusę aliuminio puslitrinio puodelio gruziniškos arbatos. Vienas paskelbdavo tostą ir sumušdavome puodelius. Turiu pripažinti, kad lageryje aliuminis puodelis geriau skambėdavo negu laisvėje krištolas. 1988 metais prezidento gimtadienį švenčiau kalėjimo ligoninėje su žydu Leonidu Lubmanu, jau keturiolika metų sėdinčiu GULAGE. Neturėjome arbatos, o išgėrėme tik karštą vandenį, nes tą dieną Urale buvo labai šalta. Ir per priėmimą Vašingtone paprašiau prezidento R.Reigano, kad jis paprašytų M.Gorbačiovą paleisti minėtą kalinį. Vėliau sužinojau, kad L.Lubmanas specialiu M.Gorbačiovo aktu buvo paleistas ir tuojau pat gavo leidimą išvažiuoti į Tel Avivą.

Žinome, kad R.Reigano užtarimo dėka jums pavyko ištrūkti iš sovietinio kalėjimo...

Išvažiavęs į Vakarus sužinojau, kad mane gynė Oregono (miestas prie Kanados ir Ramiojo vandenyno) „Amnesty International 48“ grupė. (Garbė jiems už tai.) Jie 1988 metais rašė prezidentui į Maskvą, kad mane išvaduotų. Tarp kitko, prezidentas sakė, kad buvo nelengva prisiminti mano pavardę. M.Gorbačiovas sutiko mane išleisti į Vakarus visam laikui. O aš sau tada maniau, kad iki blogio imperijos galo. Ir po dvejų metų grįžau į Lietuvą.

(atkelta iš 1 p.)

Sovietai buvo sugalvoję klastą ir padavė mano nuotrauką ir paso duomenis birželio mėnesį, man esant dar lageryje. Vokiečių ambasada nesutiko be žmogaus išduoti vizos. Paprašiau, kad vokiečiai išduotų vizą šiek tiek vėliau ir galėjau mėnesiui sugrįžti į Lietuvą. Apie įdomias mano kelionės peripetijas gal papasakosiu pirmą kartą.

Kuomet važiavau iš Maskvos oro uosto į Vakarus, tai mongolas niekaip negalėjo atpažinti manęs fotografijoje. Nuotrauka buvo daryta prieš mėnesį, o aš per tą mėnesį buvau gerai atsigavęs. Ir, priešingai, tą pačią dieną pasiekus Frankfurto prie Maino oro uostą, atėjo oro uosto kapelionas ir nuvedė į vidaus tarnybos patalpas be jokios kontrolės.

Kada jūs susitikote su prezidentu R.Reiganu? Kaip vertinate R.Reiganą?

1989 metais nutariau nuvažiuoti iš Vokietijos į JAV. Ir, svarbiausia, padėkoti prezidentui R.Reiganui už išvadavimą. Ponios A.Nelsienės, Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkės, dėka man skyrė penkiolikos minučių susitikimą, o išbuvau pas prezidentą visą pusvalandį. Mane A.Nelsienė su savo vyru lydėjo į viešbučio 35-ą aukštą. Visas aukštas priklausė prezidento R.Reigano įstaigai, buvo atskiras liftas. Koridoriuje pasitiko vidutinio ūgio pagyvenęs vyras ir jauna mergina – prezidento sekretorė. Ir ji, nors nemokėjo lietuvių kalbos, bet pareiškė, kad esanti trečios kartos lietuvaitė. A.Nelsienė jai padovanojo didelę lėlę lietuviškais tautiniais drabužiais.

Įėjus į prezidento kabinetą, R.Reiganas pakilo nuo kėdės ir mane pasveikino. Paskui nusifotografavome (suradau tą nuotrauką). A.Nelsienė perskaitė mano memorandumą. Dabar tas mano raštas yra prezidento Reigano bibliotekoje po stiklu. Padėkojau prezidentui gulago kalinių vardu, kad jis prezidento Dž.Karterio žmogaus teisių politiką iškėlė iki JAV valstybinės politikos lygio. Ir Maskvoje, blogio imperijos centre, bus pastatytas prezidentui R.Reiganui paminklas. Žmonės kalba, esą ten, kur dabar stovi Kremlius, bus didelis ežeras. Ežere plaukios gulbės, o ant kranto stovės tas paminklas. Prezidentas suprato mano mintis ir skaniai juokėsi.

Pastatydinau Lietuvos Didžiosios kovos apygardos partizanų parke du kryžius: didžiajam popiežiui Jonui Pauliui II apsilankymo Lietuvoje dešimtmečio proga (jį pernai vėlyvą rudenį pašventino nuncijus arkivyskupas dr. Peteris Stefanas Zurbrigenas), o šiemet šventinsime kryžių prezidento R.Reigano garbei. Jis išreikš šventą atminimą visų buvusių kalinių, jų meilę ir pagarbą.

R.Reiganas – vienintelis pasaulio valdovas, kuris, lankydamasis 1988 metais Maskvoje, priėmė įvairių tautų disidentus ir du lietuvius, kovotojus už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę. Jis nepripažino Lietuvos okupacijos.

Kaip žinome, jums teko lankytis ir R.Reigano bibliotekoje.

2001 metų gruodžio pabaigoje aplankiau R.Reigano biblioteką, esančią už 80 mylių į šiaurę nuo Los Andželo. (Šiandien, penktadienį, ant vienos kalvelės šalia bibliotekos jis ir bus palaidotas.) Susipažinau su direktoriumi R.Duke Blackwood’u. Po dviejų valandų interviu bibliotekos direktorius man parodė, kokias dovanas R.Reiganas gavo būdamas prezidentu. „Štai balnas, kurį gavo iš M.Gorbačiovo“, - rodė direktorius. „Bet jis vogtas,- pastebėjau, - ir kaip jūs laikote tokius daiktus?“ Tada direktorius pakelia balno sparną ir pasimato didelis užrašas: „Mexico“. „Matote, rusų originali dovana gali būti tik „Ruskaja vodka“, - ir visi skaniai juokėsi.

JAV karo kapelionai nufotografavo mane R.Reigano kabinete. Manau, kad nuotrauka bus perduota į R.Reigano biblioteką ir padėta šalia mano 1999 metų raporto ir dryžuotos lagerininko uniformos. Biblioteką aplanko daug įvairių pasaulio tautų žmonių, ir šie suvenyrai liudys apie mūsų meilę Lietuvai ir Tiesai.

Lenkiu galvą prieš didžiojo prezidento Ronaldo Reigano atminimą. Ir meldžiu Dievą daugiau panašių kovotojų, kad pasaulis būtų išgelbėtas. Būtų gera, kad mūsų vyriausybės pasimokytų iš mirusio prezidento meilės kenčiantiems žmonėms ir tautoms. Bet jiems, Markso vaikams, toli iki to supratimo ir skriaudžiamųjų atjautimo. Štai kaip kompensaciją gavau iš Vyriausybės po 20 litų kas mėnesį. Už 22 metus – 4900 litų. Įdomu, kas gauna Lietuvoje panašų atlyginimą? Tai naujas pasijuokimas iš laisvės kovotojų ir naujas antausis. O, kad būtų galima pasakyti: „Atleisk, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“. Ant mano stalo – nuotrauka senos R.Reigano Biblijos, kurią jis gavo iš savo tėvų. Jos dėka jis išaugo iki tikro krikščionio.

Amžinąjį atilsį duok mirusiam Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia!

Sveikinimo kalba prezidentui Ronaldui Reiganui

(Los Andželas, 1989 m. rugpjūčio 22 d.)

Dievo Apvaizda atvedė mane į didžiąją laisvės šalį – JAV, į šalį, kurioje rado prieglobstį ir duonos milijonai nuskriaustųjų, tarp jų ir šimtai tūkstančių mano tautiečių – lietuvių, kurie atbėgo į šį kraštą nuo rusų carų savivalės ir nuo raudonųjų imperialistų, gelbėdami savo gyvybes.

Aš esu praleidęs sovietų konclageriuose tik 21 metus. Esu vienas iš tų, kurie likome gyvi, vienas iš nedaugelio, kurie patekome į laisvąjį pasaulį. Todėl kalbėsiu ne tik savo vardu, savo draugų, bet ir vardu tų, kurie užmigo Viešpatyje Golgotos kelyje.

Pone Prezidente, Jūsų pirmtakas Džimis Karteris pirmas pradėjo kalbėti apie žmogaus teises. Tamsta gi teisių problemą iškėlėte iki JAV valstybinės politikos lygio. Per aštuonerius prezidentavimo metus Jūsų žodžiai, nors, rodos, sovietai perdavė tik du kartus Jūsų kalbų visą tekstą, teikė šimtams politinių kalinių ir tremtinių, milijonams pavergtųjų tautų šviesos ir laisvės vilties spindulių.

Milijonai dėkingi Jums, pone Prezidente, už labai taiklią definiciją: „blogio imperija“. Šia aptartimi Jūs pasistatėte sau gražiausią paminklą milijonų pavergtųjų ir nuskriaustųjų širdyse.

Jūs pirmasis iš užsienio vadovų, besilankančių Maskvoje, priėmėte disidentus, tarp jų ir du lietuvius, ir padrąsinote juos. Jūs parodėte jiems šilumą ir pagarbą („savieji“ jiems siūlydavo tik kalėjimus ir lagerius), davėte naujos jėgos ne tik jiems, bet ir šimtams jų draugų visoje sovietų imperijoje tęsti toliau garbingą kovą už žmonių ir tautų išvadavimą iš „blogio imperijos“.

Ačiū Jums, pone Prezidente, kad Jūs ne kartą paminėjote ir mano pavardę. Juk ją įsiminti ir tiksliai ištarti ne taip lengva.

Ačiū už pavergtų tautų savaitę, kuri paskleidė Baltijos tautų vardą plačiajame pasaulyje. Ypatinga padėka JAV vyriausybei, kad nepripažino Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ši moralinė pagalba įgalino mus, baltijiečius, iki šios dienos tęsti kovą prieš nepalyginti gausesnį priešą. Dievas laimino Dovydą prieš Galijotą. Mes tikime, kad Dievas palaimins ir mūsų kovą. Juk mes norime tik vieno: laisvės ir savo žemėje būti šeimininkais.

Tegul Visagalis Dievas atlygina Jums, pone Prezidente, gera sveikata, visokia palaima ir ilgu amžiumi. Mes ir toliau lydėsime Jus malda ir palaimos žodžiu.

Ir ginkite nuskriaustuosius visais galimais būdais. Jūsų pastangas Dievas palaimino: apie šešis šimtus politinių kalinių ir tremtinių sovietai paleido. Deja, dar ne visus. Dar daug kenčia lageryje ir tremtyje. Ir paleistieji nereabilituoti; jie negali prisiregistruoti ir gauti tinkamo darbo. Kenčia ir mano draugai, kurie liko Urale, lageryje VS 389/35. Ačiū ir Niujorko korespondentui ponui Rozentaliui, kuris savo straipsniuose rašė apie politinių kalinių kančias.

Rytoj visos pavergtos Baltijos tautos, taip pat ir Lietuva minės savo tėvynėje ir visame pasaulyje, kur tik yra nublokšti mūsų tautų žmonės, gėdingo, nusikalstamo Ribentropo-Molotovo pakto 50-ąsias metines.

Aštuonerius metus mes, Uralo politiniai kaliniai, švęsdavome Jūsų gimimo dieną. Nors buvo griežtai draudžiama rinktis didesnėmis grupėmis, bet visgi susirinkdavome būreliais vienminčių prie stalo barakuose, išsivirdavome po pusę puodelio arbatos (per mėnesį duodavo tik 50 g arbatžolių). Vienas kalinys pasakydavo kalbą, minėdamas su pagarba ir dėkingumu Jūsų vardą, ir pakeldavom tostą į Jūsų sveikatą.

1986 metais Jūsų vardines švenčiau KGB izoliatoriuje su vienu inžinieriumi žydu, puikiu žmogumi, sėdinčiu lageryje 14 metų, Leonidu Lulmanu. Neturėjome arbatos, prisipylėme aliumininius kalinio puodukus virinto vandens ir pakėlėme tostą už didįjį Žmogų, kurį šiandien turiu progą asmeniškai pamatyti ir jam padėkoti.

Ir taip kasmet švęsdavome JAV prezidento R.Reigano ir akademiko Andriejaus Sacharovo gimtadienius.

Naujųjų 1988 metų išvakarėse Maskvos televizija perdavė tuojau po M.Gorbačiovo kalbos JAV prezidento R.Reigano kalbos visą tekstą. Daugelis kalinių palydėjo ilgais plojimais Prezidento labai šiltą ir žmonišką kalbą. Šių ovacijų nesulaukė lagerių šeimininkas M.Gorbačiovas.

Uralo politiniai kaliniai buvo labai susirūpinę, ar naujas JAV vadovas tęs prezidento R.Reigano kovos už žmogaus teises politiką. Ir labai apsidžiaugėme sužinoję, kad Respublikonų partija kandidatais į JAV prezidentus iškėlė Džordžą Bušą ir Deną Kveilą. Ir tuojau pat mes, Uralo politiniai kaliniai, nubalsavome už juos. O mūsų maldos, sujungtos su kančia, matyt, pasiekė dangų ir Dievas paveikė amerikiečius pasekti mūsų pavyzdžiu.

Tegul Dievas laimina naujos Amerikos administracijos darbus ir žygius. Amerika ir tik Amerika gali išgelbėti tautas iš baisiosios komunistų vergijos.

Man Dievas gausiai atlygino už ilgametę kančią: keturis kartus buvau sutikęs didįjį popiežių Joną Paulių II, JAV viceprezidentą D.Kveilą (Senato rūmuose jis man įteikė Pueblo žymenį) ir dabar Jus, Pone Prezidente.

Dievui laiminant, gyvuokite ilgiausius metus.

Kun. Alfonsas SVARINSKAS

* * *

Buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui

(1990 m. vasario 2 d.)

Pone Prezidente,

Dėkoju Dievui, Jums ir geriesiems mano tautiečiams už sudarytą progą pernai rugpjūčio 22 dieną susitikti su Jumis Los Andžele. Pusvalandis, praleistas Jūsų darbo kambary, paliko visam gyvenimui neišdildomą įspūdį. Turėjau laimės sutikti dvi didžiausias šių dienų asmenybes: Romos popiežių Joną Paulių II ir JAV prezidentą Ronaldą Reiganą.

Neseniai per Amerikos televiziją pasakyti Jūsų žodžiai sovietams: „Palikite Baltijos šalių tautas… Yra atėjęs laikas Sovietų Sąjungai sugrąžinti Baltijos šalims laisvę, leisti joms savarankiškai gyventi“ iš naujo sukėlė širdyse baltijiečių, gyvenančių savo okupuotoje tėvynėje ar komunistų genocido išblaškytų po visą pasaulį, didį džiaugsmą ir moralinį padrąsinimą tęsti savo šventą kovą demokratinėmis priemonėmis už laisvę ir nepriklausomybę iki visiškos pergalės. Jūsų moralinė parama šiuo kritišku metu baltijiečiams, kada šios trys tautos gyvena netikrume ir baimėje, bijodamos, kad iš naujo gali pasikartoti kruvini Gruzijos ar Azerbaidžano įvykiai jų tėvynėje, yra nepaprastai svarbi.

Pone Prezidente, įtikinkite ir JAV administraciją, kad Baltijos šalių ir kitų pavergtų tautų išlikimo, laisvės ir nepriklausomybės problemos yra ne Sovietų Sąjungos vidaus reikalas, o gyvybinis visų laisvų tautų reikalas. Mat negali būti tikros taikos Europoje tol, kol Baltijos ir Rytų Europos tautos bus pavergtos. Negali būti laimingi žmonės ir tautos, kada milijonai jų pašonėje velka žiaurų komunistinės vergijos jungą.

Tegul Dievas atlygina Jums, pone Prezidente, visokeriopa globa, gera sveikata ir ilgu amžiumi už jūsų krikščionišką, jautrią svetimam vargui širdį.

Visi mes, buvusieji ir esami politiniai kaliniai ir tremtiniai, džiaugiamės, kad dar kartą patvirtinote, jog nesigailite, kad savo prezidentavimo metu pavadinote Sovietų Sąjungą „blogio imperija“. Ši definicija taikliai pataikė ir į gulago šeimininkų širdį. Tragiška, kad to meto valstybių vadovai Jūsų nepalaikė.

Ir net dabar Permės VS 389/35 lageryje, po prancūzų žurnalistų ir Amerikos kongresmenų apsilankymo, dar liko 28 kaliniai (keturi iš jų – sąžinės). Vienas, neseniai išėjęs į laisvę, tvirtina, kad moralinės, režimo ir buities sąlygos dar labiau pablogėjo. Po užsienio atstovų lankymosi nuteisė žydų mokslininką Michailą Kazačkovą, jau sėdintį konclageryje 15 metų, trejiems metams į baisųjį Čistapolio kalėjimą.

Pone Prezidente, prisiminkite nuolat sovietų žiauriai kankinamus politinius kalinius ir tremtinius, siekiančius išsilaisvinimo ir visiškos reabilitacijos, savo autoritetingu žodžiu ir malda.

Su gilia pagarba kun. Alfonsas SVARINSKAS

© 2004 "XXI amžius"