| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prisiminta Pirčiupių tragedija
Birželio 3-iąją paminėta liūdna data didelės mažo Dzūkijos kaimo tragedijos 60-osios metinės. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Pirčiupių tragedijos minėjime dalyvavo ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas, Vokietijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Aleksanderis von Romas, poetas Justinas Marcinkevičius, profesorius skulptorius Gediminas Jokūbonis, Seimo nariai, Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas, kiti garbūs svečiai ir, žinoma, pirčiupiečiai. Varėnos rajono savivaldybės meras V.Mikalauskas, trumpai prisiminęs tragišką šio kaimo istoriją, sakė, kad mes, gyvenantieji šiame laikotarpyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų. Ministras pirmininkas A.Brazauskas pabrėžė, kad negalima pamiršti tokių nusikaltimų vykdytojų ir tam negalima taikyti senaties termino. Vokietijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius A. von Romas teigė, kad žmogaus gyvenimas ir orumas yra svarbiausios vertybės, ir niekas neturi teisės jų liesti. Poetas J. Marcinkevičius padeklamavo savo eilėraštį ,,Pelenų poema, o skulptorius G. Jokūbonis dėkojo, kad jo 1960 metais sukurta granitinė Motina saugoma ir prižiūrima. Padėję gėlių prie Motinos paminklo ir paminklinės lentos su žuvusiųjų pavardėmis, svečiai susirinko kaimo kapinaitėse prie trijų kryžių. Čia šiemet kun. Antanas Dilys pašventinto 41-ąjį kryžių sudegintiesiems atminti. Liūdnais prisiminimais dalijosi vienas iš nedaugelio tragedijos liudytojų Alfonsas Simokaitis. Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos 1944 m. birželio 3-iosios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdninkų girioje besislapstę sovietiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną vokiečiai sudegino ir namus, kluonus, tvartus. Dar devynias dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų. Tik tuomečio Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip pasakoja dar gyvi liudytojai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubomis iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis - vyrams. Sunku suvokti, kodėl miškuose buvęs sovietinių partizanų būrys net nebandė ištraukti iš mirties nagų pasmerktųjų. Juk vokiečių buvo vos dvidešimt. Todėl gyvi likę šios šiurpios tragedijos liudytojai teigia, kad buvo čia ir partizanų kaltės. Jie prisimena, kad naujai sumūrytuose namuose po karo buvo apgyvendinti ,, kaimo gynėjai. Labai norėta išgriauti ir kryžius... Minint 60-ąsias Pirčiupių tragedijos metines, buvo giedamos giesmės ir žuvusiesiems atminti uždegtos žvakutės. Rūta Averkienė Pirčiupiai, Varėnos rajonas Autorės nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |