|
Meldėsi už tuos, kurie negrįžo
iš Sibiro platybių
Birželio 14-ąją Gedulo ir vilties diena paminėta
abiejuose svarbiausiuose Kauno arkivyskupijos
šventovėse Kauno Arkikatedroje
bei Šiluvos Bazilikoje.
Į pastarąją daug maldininkų iš Ukmergės, Šiaulių, Kauno, Anykščių ir kitų Lietuvos vietovių atvyko pasimelsti už tuos, kurie negrįžo iš Sibiro platybių į gimtąsias vietoves, sustiprinti savo tikėjimą ir viltį. Šiluvos šventovė birželio 14 dieną vėl prisipildė tikinčiųjų. Šv. Mišias už tremtinius ir politinius kalinius aukojo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis, MIC, ir Juozas Preikšas, taip pat arti trisdešimties kunigų. Giedojo Šiluvos parapijos vaikų choras.
Priešais pagrindinį Švč. M.Marijos altorių, vasaros gėlėmis ir žaliu vainiku papuoštas, švytėjo maldininkų nešamas kryžius. Sausakimšoje bažnyčioje tikintieji lietė jį, bučiavo, klaupėsi, meldėsi.
Arkivyskupas S.Tamkevičius pamoksle sakė, kad prieš 63 metus į Sibirą buvo ištremta per 130 tūkstančių Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, karininkų, puskarininkių, įvairių organizacijų narių. Buvo išvežti iš tėvynės ne priešai, o patys geriausi jos vaikai. Okupantas vykdė kruopščiai lietuvių tautos naikinimo taktiką. Daugelis negrįžo atgal į gimtuosius namus. Tremtiniai buvo palikti be vilties kada nors sugrįžti. Tai buvo baisiausia, kas galėjo ištikti Lietuvos žmones. Žmogus gali pakelti labai didelę kančią, tvirtino ganytojas, jeigu jis turi viltį. Tuomet žmonės nežinojo, kur jie važiuoja. Jie žinojo tik viena, kad jie niekada negrįš Lietuvon. Toje nevilties naktyje buvo tik vienas vilties inkaras, už kurio galima buvo laikytis, - tikėjimas į Dievo Apvaizdą, suvokimas, kad be Dievo žinios nė plaukas negali nukristi nuo žmogaus galvos. Mūsų tautiečius lydėjo gilus pasitikėjimas ne tik Dievu, bet ir švenčiausia Mergele Marija, Dievo Motina. Trėmimo metu per kelias valandas žmonėms reikėjo susikrauti savo daiktus, tačiau jų dauguma neužmiršo nusikabinti ir pasiimti su savimi Šv. Marijos ir Jėzaus paveikslus. Sušvelnėjus okupaciniam režimui išlikusieji gyvi sugrįžo į tėvynę. Daugelis Lietuvos gyventojų neprisimena tų tremčių...
... Dabar žmonės savanoriškai palieka savo kraštą. Tiesa, žmonės negalvoja, kad kitoje šalyje jų laukia badas, šaltis ir mirtis. Arkivyskupas tęsė savo mintį sakydamas, jog vien Airijoje apsigyveno apie 30 tūkstančių lietuvių. Tai tik vienoje šalyje, o kiek jų kitose šalyse? Juos atseit gena noras susikurti geresnį gyvenimą. Dabartiniai priverstiniai tremtiniai nevyko į Sibirą... Tėvynės palikimas visada pakankamai skausmingas, o dažnai ir tragiškas. Nėra statistikos kiek suyra šeimų. Vaikai netenka ilgam vieno iš tėvų. Šie skaičiai būtų tikrai dideli.
Kalbėdami apie tremtį, negalime nepaminėti tokių žmonių, kurie yra tremtiniai savo tėvynėje. Arkivyskupas S.Tamkevičius turėjo mintyje ne tuos vargo žmones, kuriems labai sunku šiandien gyventi, bet tuos, kurie neturi vilties, nesvarbu dėl kokių priežasčių. O kad šitaip yra, liudija faktai. Pavyzdžiui, neseniai buvo labai svarbus įvykis Lietuvos Prezidento ir Europos Parlamento (EP) narių rinkimai. Rinkimai į EP ne mažiau svarbūs, nes tie žmonės, kurie pateks į Briuselį, atstovaus mums visiems. Juos matys visas pasaulis. Tad tokią svarbią Lietuvai dieną privalėjo visi Lietuvos piliečiai, kurie nepasiligoję, eiti prie rinkimų urnų ir išreikšti savo nuomonę. Tačiau net 54 procentai rinkėjų neatėjo balsuoti, tarp kurių didelė dalis ir tikinčiųjų. Taip gali elgtis tik tas, kuriam nerūpi valstybės ateitis, jis nesijaučia esąs Lietuvos pilietis. Juk jeigu ir vėl išrinksime Prezidentu ne tą žmogų, kaip jau yra įvykę, pasaulis rodys pirštais sakydamas: kas toji tauta, kuri siekia gėrio ir gerovės, bet leidžia, kad jos gyvenimą tvarkytų įvairūs populistai, kurie nesugeba įgyvendinti savo pažadų? Apie tai šiandien, Gedulo ir vilties dieną, turime mąstyti ir svarstyti. Ačiū Dievui, sakė arkivyskupas, mes turime viltį, jei tos vilties neturėtume, tikiu, kad šiandien mūsų čia nebūtų. Baigdamas arkivyskupas S.Tamkevičius priminė, kad tais gūdžiais sovietų metais, kai Šiluvos maldininkams kelius užtverdavo vadinamojo kiaulių maro barjerai, žmonės dar labiau pamilo Mariją ir kiekvieną mėnesį čia atvyksta su viltimi, kad Dievo Motina lydės jų ir jų artimųjų žingsnius. Ačiū Dievui, kad turime viltį, sakė ganytojas, - o jeigu kuris iš jūsų jaustumėte, kad tos vilties yra labai mažai, tuomet čia, Šiluvoje, prašykite, kad Viešpats išgydytų jūsų sielą, nes neviltis yra pati grėsmingiausia dvasinė liga.
Tarp daugelio žmonių, dalyvavusių šv. Mišiose, buvo politinis tremtinys ir kalinys, Šiluvos monsinjoras Eduardas Simaška. Rytinėje šv. Mišių aukoje tikintieji girdėjo jo garsų, įtaigų balsą, nors jam jau visai arti 95-eri. Monsinjoras pokariu dalyvavo rezistencinėje kovoje, patyrė daug išbandymų, bet tikėjimas, stipri valia ir Dievo globa išsaugojo šį uolų kunigą mums visiems, ypač jaunimui. Stebina kunigo atmintis, aiški tartis, stiprus balso tembras. Monsinjoro gyvenimas patvirtina arkivyskupo išsakytas mintis, kad viltis suteikia jėgų, stiprybės. Linkime kunigui ir toliau skleisti tikėjimo gėrį, vesti ekskursijas, globoti jaunimą, žodžiu, būti švyturiu.
Birželio 14-osios vakarą Gedulo ir vilties dienai skirtos pamaldos vyko ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Čia šv. Mišių liturgijai vadovavo Arkikatedros administratorius kun. Evaldas Vitulskis bei kun. Robertas Grigas. Po pamaldų vyko sakralinės muzikos bei susikaupimo vakaras, kurio metu giedojo berniukų choras Varpelis (vad. Ksaveras Plančiūnas) bei grojo to paties pavadinimo kamerinis orkestras, o aktorius Egidijus Stancikas skaitė ištraukas iš Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės Sibire rašytos maldaknygės Marija, gelbėki mus.
Kazimieras DOBKEVIČIUS
Šiluva - Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|