|
Rinkimai Lietuvoje:
išimtys tampa taisyklėmis
Dar prieš Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse vykusius Europarlamento rinkimus pasaulio įtakingi spaudos leidiniai paskelbė Baltijos kraštų neglostančią nuomonę apie būsimą negatyvią jų rinkimų įtaką Europai. JAV einantis leidinys The Wall Street Journal rašė, kad per Europarlamento rinkimus dalis Baltijos šalių rinkėjų žvelgia atgal ir mėgina į Europos širdį, net jos institucijas importuoti kai kurias sovietinės praeities atgyvenas. Mums, gyvenantiems vienoje tų Baltijos šalių ir kasdien susiduriantiems su neįtikėčiausiomis realijomis bei reiškiniais, kai su buvusiu totalitariniu režimu susijusios politinės jėgos demokratijos vardu nuolat spendžia įvairiausius spąstus tautiečiams, sukuria vis naujus išbandymus nepriklausomybei, beveik atvirai apvagia Lietuvos piliečius, suversdamos kaltę nepriklausomybę įtvirtinantiems žmonėms, tas nėra naujiena. Šiuo atveju amerikiečių leidinyje aptariamas naujas reiškinys Baltijos kraštuose. Laikraštyje su nerimu rašoma apie prieš porą savaičių Prahoje įvykusį vadinamosios Europos Sąjungos rusų partijos steigiamąjį suvažiavimą. Partiją įkūrė grupė kairiųjų rusų aktyvistų iš Baltijos kraštų. Šie veikėjai siekia, kad tokia partija veiktų visoje Europoje. Įkuriant šią partiją visoje Europoje, būtų sukurtas nemalonus precedentas bei po europine priedanga atgaivintas anachroniškas modelis, - yra įsitikinęs The Wall Street Journal. Įtakingajam leidiniui didžiulį nerimą kelia tai, kad ES rusų partijos steigime ypač aktyviai reiškėsi partijos steigėjai iš Baltijos valstybių, tose šalyse vadovaujantys rusų partijoms, faktiškai nepritariančioms Baltijos šalių nacionaliniam valstybingumui bei jų euroatlantinei orientacijai ir labiau susijusioms su dabar jau iširusiomis komunistų partijomis.
Tačiau leidinio apžvalgininkas turi vilties dėl Europos Sąjungos rusų partijos idėjinės ateities ir apimties. Jam atrodo, kad savo iškeltais tikslais - ginti rusakalbių gyventojų teises visoje ES, stiprinti rusų kalbos statusą ES, sukurti tiltą tarp ES ir Rusijos ši partija nukrypsta nuo Maskvos kurso, kuris neturi tokio pobūdžio europinių ambicijų, o tik siauresnius tikslus: skatinti vietos rusų politikos aktyvistus nukreipti savo energiją į faktinį Estijos ir Latvijos suskaldymą, tų šalių valdžios institucijas ir socialines struktūras padalijant pagal etnines ir kalbines linijas. Į pastarąją išvadą reikėtų pažvelgti kritiškai. Nors ir Rusijos politinė ideologija nėra vienalytė, jos pagrindą ir esmę sudaro imperiškumas. Tai per šimtmečius yra įaugę į rusų tautos sąmonę, ir ji tokia išlieka nepriklausomai nuo atskirų partijų politinių nuostatų ar platformų. Tai, kad Maskva nesveikino partijos suvažiavimo ir netgi jame nedalyvavo, dar nereiškia, jog Rusijos oficialioji valdžia jam nepritarė. Greičiau atvirkščiai. Ir tas faktas, kad suvažiavimo vieta buvo parinkta ne, pavyzdžiui, Ryga ar Talinas, o Praha, irgi nepaneigia Rusijos interesų kuriant šią partiją juk žinoma, kad kaip tik Praha dar neseniai, sovietinio komunizmo metais, buvo vadinamojo tarptautinio komunizmo judėjimo, kurio tikrasis politinis centras buvo Maskvoje, ideologinis centras, ten dirbo tarptautinės šio judėjimo institucijos, tarp jų ideologinio komunizmo žurnalo Problemy mira i socializma, leisto keliasdešimčia kalbų, pasaulinė redakcija. Akivaizdu, kad rusų veikėjai, pasirinkdami ES rusų partijos steigiamojo suvažiavimo vieta ne kokį nors artimojo užsienio miestą, o toliau nuo buvusios imperijos centro nutolusią Prahą, suklaidina ir garsius apžvalgininkus bei politikus. Maskvos suinteresuotumo tokia įvykių eiga niekaip nepaslėpsi rusų interesai turi būti ginami visame atnaujintame pasaulyje ir bet kokiomis priemonėmis.
Rinkimų rezultatai tą akivaizdžiai įrodo. Nors The Wall Street Journal su nerimu rašo daugiau apie Latviją ir Estiją, bet šio leidinio priešrinkiminės įžvalgos visiškai pasitvirtino ir Lietuvoje. Pakanka pažiūrėti į Europarlamento ir Prezidento rinkimų rezultatus, ir suprasime, jog rinkėjai antrąja kandidate į Prezidento postą pasirinko savo prorusiškomis pažiūromis garsėjančią politikę, buvusią premjerę, neatsitiktinai. Paskelbus preliminarius rinkimų rezultatus, beveik visi politikai, politologai ir apžvalgininkai kaip susitarę pradėjo aiškinti, kad tokių rinkimų rezultatų jie ir tikėjosi. Esą antrąją vietą Prezidento rinkimuose užėmusi ekspremjerė nugalėjo todėl, kad ji yra palyginti žinoma politikė, be to, svarią paramą jai suteikė R.Paksas, paragindamas žmones balsuoti už ją. Išties R.Pakso simpatikai pasižymi stipria drausme, yra energingi, pasiryžę už savo garbinamą asmenį kovoti iki galo. K.Prunskienė, viena iš penkių pretendentų į Prezidento postą, suteikė viltį reanimuoti per visą pasaulį nuskambėjusio skandalo vyriausiąjį personažą, kuris buvo Rusijos politikos įtakoje. Dar daugiau. K.Prunskienės elektoratas sudarytas daugiausia iš tų, kurie viliasi būsimos Prezidentės sugebėjimais sugrąžinti į buvusius gerus laikus. Pagal rinkimų rezultatus aiškiai matyti, kad už ją balsavo lenkiškai-rusiškųjų su Baltarusija besiribojančių rajonų rinkėjai bei didelėje rusų įtakoje (iš Latvijos pusės) esančių kai kurių šiaurės Žemaitijos rajonų gyventojai. Todėl netiesa, kai K.Prunskienė dabar įtikinėja Lietuvos žmones ir politikus, kad rinkėjai ją pasirinko esą už jos rodomą palankumą smulkiajam ir vidutiniajam verslui.
Prezidento rinkimai rodo, kad Lietuvoje formuojasi prorusiška partija, kuri, nors ir nėra kaip Latvijoje bei Estijoje formaliai įkurta, bet savo egzistavimu įesminta. Ir ji yra įesminta, deja, ne vien rusakalbių kaip Latvijoje ir Estijoje, bet ir pačių lietuvių. Tą aiškiai parodo jau ne tik minėtų Lietuvos pakraščių rinkėjų teigiamas nusiteikimas prorusiškam Prezidentui, bet ir faktiškai visų Lietuvos gyventojų simpatijos gerojo ruso sukurtai ir lietuviams skirtai partijai: rinkimuose į Europarlamentą kaip tik ji pasiekė didžiausią visos Lietuvos rinkėjų palankumą. Aišku, toks rinkėjų pasirinkimas buvo priverstinis - beveik visi Lietuvos gyventojai yra nusivylę lietuviškomis (tradicinėmis) partijomis, arba išties nesugebėjusiomis pagerinti žmonių gyvenimo (nors dažniausiai jos beveik neturi jokios įtakos ekonominiam gyvenimui), arba Rusijos spectarnybų gudriai suskaldytomis ir taip praradusiomis bet kokį poveikį rinkėjams. Tad gerojo ruso partijos įkūrimas buvo parinktas pačiu laiku. Bet ir čia neapsieita be lietuviškų kuriozų: rinkimuose į EP rinkėjai labiau rinkosi ne jų pamėgtos prorusiškos Prezidentės lietuviškai valstietiškąją moteriškąją partiją, bet ruso įkurtąją lietuviškąją. Matyt, labiau tikėta tuo, kad rusas vis dėlto yra tikresnis rusas, nei prorusiškai mąstanti lietuvė, ir gerojo ruso vadovaujama partija Europarlamente sugebės dirbti taip, kad Lietuvą išves iš Europos Sąjungos ir nuves atgal į pažadėtąją žemę. Tik, gaila, ne visi rinkėjai yra matę, kokiame skurde gyvena tos Rusijos gyventojai. Ir dar vienas lietuviškas kuriozas: skurstantys Lietuvos rinkėjai į EP išrinko 120 mln. litų turtą valdančio oligarcho partiją, nors galima tikrai garantuoti, kad šiuo iš tų pačių varguolių sugrobtu turtu oligarchas nė su vienu jų nepasidalys. Ir dar vienas, jau ketvirtasis, lietuviškas kuriozas vyksta po rinkimų: abu į antrąjį rinkimų ratą patekę pretendentai siekia oligarcho paramos. Tos paramos vienam iš kandidatų sulaukus, lauks penktasis lietuviškas kuriozas: laimėjusysis Prezidento postą visiškai priklausys nuo gerojo ruso įgeidžių.
Tad Lietuvoje formuojasi niekuo nemotyvuota (nebent materialiniu ir dvasiniu skurdu) situacija: balsuoti prieš bet kurią valdžią, o ypač jei ji yra lietuviška ar bent kiek panaši į tokią. Jeigu anksčiau tai būdavo tik išimtis, tai dabar tapo taisykle. Nejaugi antrame Prezidento rinkimų rate lietuviai prisijungs prie lenkų ir rusų unijos, kuriai labiausiai ir atstovauja daugiausia rinkėjų sutraukusi ruso oligarcho partija?
© 2004 "XXI amžius"
|