|
Žmogus iš legendos
Petro Paulaičio 100-ioms gimimo metinėms
Alfonsas ZUBRECKAS
Dar ir šiandien, praėjus šešiems dešimtmečiams, kai Lietuvoje sovietinės valdžios tvarkdariai saugumiečiai už skelbiamą tiesą ir atsidavimą tėvynei persekiojo ir kankino ne vieną Katalikų Bažnyčios dvasininką ar paprastą pilietį, kuriems meilė tėvynei ir Dievui buvo brangiau už gyvenimą, tarsi gyvas prisiminimas išliko žmonių atmintyje. Tarp tokių žmonių tada buvo dvasininkai vyskupai Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, kunigai Eduardas Misevičius, Antanas Šeškevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Bronislovas Laurinavičius, vienuolės Nijolė Sadūnaitė, Genutė Navickaitė, Onutė Vitkauskaitė ir daugelis kitų. Tarp jų buvo ir Petras Paulaitis.
Petras Paulaitis gimė 1904 m. birželio 29 d. Kada naciai okupavo Lietuvą, jis dirbo Jurbarko gimnazijoje mokytoju ir dėstė lotynų kalbą, kartu laisvu nuo darbo metu redagavo pogrindinį laikraštį ir platino antifašistinius atsišaukimus. Tačiau po kurio laiko P.Paulaitis gestapininkų buvo suimtas ir vežamas į Kauną, bet pakeliui mokytojui pasisekė pabėgti. Vėliau P.Paulaičiui teko pereiti dirbti į pogrindį.
Kada 1944 metais rusai antrą kartą okupavo Lietuvą, P.Paulaitis nepasitraukė iš pogrindžio. Jis ir toliau pogrindyje redagavo tuomet jau tapusį populiarų laikraštį Laisvės varpas, kurio puslapiuose visuomet būdavo daug medžiagos, stiprinančios saugumiečių kankinamus lietuvius. O kai išėjo minėto laikraščio 116 numeris, jis pateko į pasalą. Saugumiečiams P.Paulaitį išdavė Juozas Markulis-Erelis, kuris tuo metu jiems dirbo. Tačiau išdavikas laiku nebuvo sunaikintas vien dėl to, kad P.Paulaitis tiesiog netikėjo, kad J.Markulis gali dirbti saugumiečiams.
P.Paulaitis NKVD buvo areštuotas 1947 metais ir buvo nuvestas į saugumo garažus, kur gulėjo kūnai jo mokinių, kuriuos nukankino saugumiečiai. Mokytojas buvo atvestas tam, kad atpažintų jų kūnus. Ir nors jis, kaip vėliau pasakojo P.Paulaitis, norėjo pulti prie tų saugumiečių išniekintų lavonų ir juos išbučiuoti, tačiau to padaryti negalėjo. Jo akyse tada pasirodė ašaros, bet saugumiečiams jis buvo priverstas pasakyti, kad nė vieno nepažįsta.
Taip prasidėjo P.Paulaičio golgotos kelias Sibire. Saugumiečiai, matydami, kad jo nepalauš morališkai ir fiziškai, nuteisė jį 25-eriems metams Sibiro gulago. Taip prasidėjo jo kančios prie geležinkelio tiesimo. Dėl didelių kankinimų čia kasdien mirdavo tūkstančiai išniekintų kalinių. O pačiame lageryje siautėjantys kriminaliniai nusikaltėliai atėmė gyvybę ne vienam politiniam kaliniui. Kartą P.Paulaičiui netgi šovė mintis nusižudyti. Tačiau greitai jo sąmonėje pasirodė Dievo atvaizdas, kuris davė suprasti, kad reikia gyventi toliau.
Po dešimties metų tremties P.Paulaitis buvo amnestuotas ir 1957 metais sugrįžo į Lietuvą, tačiau jam džiaugtis laisve teko tik kelis mėnesius. Už tautiškumo ugdymą tarp studentų P.Paulaitis vėl buvo suimtas, teisiamas. Vėl dešimt metų tremties į Sibirą, pridedant tuos neiškalėtus 15 metų, kai buvo nubaustas pirmą kartą. O po antro suėmimo jis išvydo Lietuvą tik 1982 metų rudenį.
Kada P.Paulaitis grįžo iš antro įkalinimo į Vilniaus saugumiečių rūmus, vienas aukšto rango KGB pareigūnas jo paklausė, ar jam negaila tų 35-erių metų, kuriuos jis praleido beprasmiškai. Į tai ilgametis Sibiro kankinys atsakė, kad jis gailisi tik vieno dalyko: kad per tuos metus nesugebėjo apginti tos mažos tautos Lietuvos, kovojančios už savo laisvę.
P.Paulaitis visada visiems buvo tiesos ir meilės įsikūnijimas. Nes, tvirtu jo įsitikinimu, tik tiesa visus gali padaryti laisvus. Net ir žiauriausi jo priešai saugumiečiai P.Paulaitį vadino moralinio tyrumo etalonu.
Per 35-erius gyvenimo Sibiro gulage metus P.Paulaitis čia įsigijo nemažą būrį draugų. Svarbiausia jo gyvenime tada buvo pasidalyti paskutiniu duonos kąsniu, kiekvieną paguosti, suteikti vilties tikėti geresne ateitimi.
Apie tokį P.Paulaičio kilnumą ir jo norą padėti kitiems kalba ne vienas faktas. Štai su juo lageryje buvo jaunas politinis kalinys iš Ukrainos Zonionas Popodiukas. Jis iš didelės meilės ir pagarbos P.Paulaičiui išmoko lietuvių kalbą. Jis ne tik gerai kalbėjo lietuviškai, bet net rašė laiškus lietuvių kalba. Neslėpė pagarbos P.Paulaičiui ir tuometinis lietuvio bendražygis ukrainietis politinis kalinys Vasilis Ovsijenko.
Kaip jau minėjome, po antrosios tremties P.Paulaitis vėl susitiko su saugumiečiais Vilniaus KGB rūsiuose. Ir jau tada čekistai buvusį kalinį su dideliu stažu nedviprasmiškai perspėjo, kad nebandytų rašyti prisiminimų, nes gali greitai dingti be žinios. Vėliau buvęs politinis kalinys saugumiečių buvo perrengtas ir palydėtas į autobusų stotį. Iš pradžių jis apsilankė Šakių rajone, kur po ilgo išsiskyrimo susitiko su giminaičiais, vėliau apsigyveno Kretingoje.
Kretingoje P.Paulaitis gyveno kukliai. Kiekvieną sekmadienį bažnyčioje dalyvaudavo šv. Mišiose. Kai jo gyvenimas jau artėjo prie pabaigos, saugumiečiai ir toliau neleido jam ramiai gyventi . Tad P.Paulaitis su nuoskauda sakydavo, kad jam Sibiro gulage gyventi būdavo kur kas lengviau nei dabar čia, laisvėje. Nors saugumiečiai ir trypė, ir nuodijo jo gyvenimą, tačiau P.Paulaičio žmogiškos didybės ir kilnumo nepavyko sutrypti.
P.Paulaičio sveikatai, matyt, atsiliepė saugumiečių kankinimai. Ir 1986 m. vasario 19 d., nepraėjus nė ketveriems metams nuo jo grįžimo iš lagerio, nustojo plakti šio žmogaus iš legendos širdis. Po didelių ir ilgų išgyvenimų gerasis Dievas pasikvietė šio žmogaus sielą į Amžinybę.
Tačiau saugumiečiai ir mirusio P.Paulaičio nesirengė palikti ramybėje. Tiems kunigams, vietos žmonėms, kurie žadėjo gausiai dalyvauti Lietuvos laisvės šauklio laidotuvėse, net grasino. Jo laidotuvių dieną aplinkinių mokyklų mokiniai nebuvo išleidžiami net iš mokyklų. Tačiau didelė minia žmonių skendintį gėlėse karstą su P.Paulaičio palaikais iškilmingai atlydėjo į Kretingos bažnyčią. Į jo laidotuves susirinko ne tik kretingiškiai, bet ir gausus būrys žmonių, jo bendražygių iš visos Lietuvos. P.Paulaičio laidotuvių ceremonija buvo patikėta kunigui Liudvikui Šarkauskui. Po P.Paulaičio laidotuvių kai kurie Katalikų Bažnyčios dvasininkai buvo iškviesti pasiaiškinti, o Telšių vyskupas Antanas Vaičius saugumiečiams net turėjo rašyti pasižadėjimą, kad tokie nusikaltimai nebūtų kartojami.
Praėjo aštuoniolika metų nuo kilnaus lietuvių sūnaus P.Paulaičio mirties. O apie jo kilnumą ir pasiaukojimą tėvynei ir Dievui šiandien byloja ir kai kurie laiškai, kurie buvo gauti po mirties iš jo bendražygių Sibiro gulaguose. Štai ką tada P.Paulaičio bendražygiai rašė:
Ilgametis politinis tremtinys Gintautas Iešmantas: Petro Paulaičio likimas virtęs legenda. Man daug pasakojo Zonionas Popodiukas, kuriam didelį poveikį padarė velionio dvasinė jėga, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, o prieš tai ir kiti kaliniai. Nieko nepadarysi, gamtos dėsniai nepermaldaujami. Bet tamsaus gyvenimo šviesa niekada neužgęsta, padeda gyviesiems jų darbuose ir siekiuose. Velionio kelias buvo neįsivaizduojamai sunkus. Ir reikia stebėtis, su kokiu tvirtumu jis juo ėjo. O priglaudė išsiilgtoji gimtoji žemė. Ir tai yra tikra paguoda.
Armėno P.Anikiano, kuris su P.Paulaičiu kartu kalėjo Mordovijos lageryje, laiške rašoma ...Apie pono Petro mirtį žinau. Guodžiuosi, kad tai atsitiko ne ten (Mordovijoje). Amžiną atilsį suteik jam, Viešpatie! Jo atvaizdas amžinai išliks mano širdyje (kitaip tiesiog neįmanoma).
Poetas Mikola Rudenko iš Ukrainos, kuris su P.Paulaičiu taip pat buvo pažįstamas iš gulagų laikų, tada iš Altajaus tremties lagerio rašė: ...Kažkodėl aš net nepatyriau didelio skausmo, sužinojęs apie pono Petro mirtį, - jis užmigo. Jis vertas poilsio po iškentėtų kančių. Dieve, ar Tu turi kankinių, didesnių jų jį? Jis užsitarnavo, kad jį gerbtų kaip šventąjį!
© 2004 "XXI amžius"
|