Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Darbai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rasos šventė Punske

Benjaminas ŽULYS

Šventėje nuotaikingai grojo Punsko mažieji moksleiviai

Rasos šventėje etnografines ir pokario dainas atliko Punsko ansamblis „Gimtinė“

Į šventę atvyko ir istorikas Vilius iš Vilniaus

Vygrių lenkė buria iš lauko gėlių kupolinę

Albino ir Irenos Šuščevičių sodyboje sukosi smagus vaikų ratelis

Lenkijoje, Punsko mieste, jo apylinkėse, Seinuose ir kai kuriose kitose tos šalies vietovėse, gyvena, dirba, švenčia, džiaugiasi savo darbais nedidukė, bet kultūriškai veikli lietuvių bendruomenė. Nors kraštas lenkiškas, bet lietuviai, paakinami, padrąsinami savo tautiečių tiek savo krašte, tiek Lietuvoje, nepamiršta savo tėvų, senelių gimtosios kalbos, gražių lietuviškų tautinių tradicijų. Jos, kaip ir pačioje Lietuvoje, gražiai puoselėjamos, randa atgarsį ir Lenkijos lietuvių gyvenime, tarpsta jaunuomenės širdyse. Šios tradicijos – tai Užgavėnės, Žolinė ir, žinoma, Joninės, dar vadinamos Rasos švente. Ši pakiliai, nuotaikingai neseniai buvo švenčiama Punsko apylinkėse, Šilainės kaime, prie Seivų ežero. Į ją suvažiuoja lietuviai ne vien iš aplinkinių vietovių, bet ir iš tolimesnių tos šalies kraštų, kur gyvena lietuviai, taip pat - iš Lietuvos. Taip buvo ir šį kartą, nes šventei iš anksto buvo rūpestingai ir kruopščiai pasirengta. Dalyvių, svečių suvažiavo itin gausiai. Šventėje dalyvavo ir kraštotyrininkai, žygeiviai iš Kauno, Vilniaus bei kitų Lietuvos vietovių, turintys didelę patirtį: sovietiniais laikais Rasos šventę jie pažymėdavo nelegaliai, dainuodavo tautiškas, patriotines dainas. Saugumiečiai tada nėrėsi iš kailio, norėdami išaiškinti tokių tautinių susibūrimų vietas, bet lietuviai patriotai surasdavo įvairių būdų jiems apgauti. Tai pamena Šilainėje, prie Punsko, Rasos šventėje dalyvavę kauniečiai Albinas Vaškelis (pagrindinis šventės organizatorius) Juozas Dobkevičius, Donatas Samėnas, Livija bei Edvardas Šiugždos, Algirdas Patackas, Emilija Stanikaitė, šiandien ir toliau skleidžią, populiariną tautines, patriotines, katalikiškas idėjas.

Nors tą šventinę pavakarę ir vakarą dangų temdė dėmesys ir protarpiais imdavo lyti, tačiau tai nė kiek neaptemdė dainininkų, šokėjų, visų čion atkakusiųjų nuotaikos. Lietuvių etninės kultūros draugijos vadovė, lietuviškų tradicijų propagavimo entuziastė mokytoja Aldona Vaicekauskienė priminė, kas yra Rasos šventė. Joje visi aktyviai dalyvavo. Jaunimas ir kiti susirinkusieji ėjo į netolimą mišką, pievas rinkti žolynų, nes pagal senovinę tradiciją esą tokį metą surinkti žolynai labai tinka vaistams, neša žmonėms laimę bei sveikatą. Žolės buvo deginamos lauže, aukure - kad iš javų laukuose išnyktų piktžolės, visos kitos blogybės iš žmogaus gyvenimo. A. Vaicekauskienė, dvi vadinamosios liaudies „burtininkės“ – lenkė Liubaša iš Vygrių ir kaunietė Emilija Stanikaitė nuotaikingai ir, kas be ko, „nusimanančiai“ būrė iš žolynų, sklaidė dūmus virš liepsnojančio aukuro, smagiai dalyvavo visame šventės sūkuryje. Merginos mėtė savo nupintus vainikėlius, taip spėdamos, kada ištekės. Aukuro liepsnos - tai tarsi nusilenkimas mūsų senolių itin gerbiamai ugnies deivei Gabijai. O netoliese jau liepsnojo Joninių laužas, apie kurį dainuodami būriavosi jauni ir pagyvenę šventės šeimininkai bei svečiai.

Nors, tiesą sakant, svečiai tarsi ištirpo visame Rasos pokylio margume, visi buvo vienos lietuviškos bendruomenės nariai.

O dar - vainikėlių su žvakelėmis plukdymas ežero vandenyse. Merginos sėdo į valtis, plaukė į raibuliuojančias bangas ir plukdė savo nupintus vainikėlius - jei kuris susitiktų su vaikino vainiku, - vadinasi, jis tau skirtas. Tiesa, nė viena nesisakė, su kurio jaunikaičio vainiku susitikęs jos žalias vainikėlis... O atokiau nuo kranto, ant dviejų nedidelių plaustų, tą vakarą ilgai mirgėjo žvakelės. Drąsesnieji, nors oras ir vanduo buvo ganėtinai vėsūs, brido į ežerą ir maudėsi - Rasos vanduo pagal tradiciją apsaugo žmogų nuo ligų, duoda dar daugiau sveikatos. Kiti basi braidė po rasotą žolę - tuo irgi siekiama sveikatos bei grožio.

Tų tradicijų yra dar daugiau. Apeiginis ėjimas pro žalumynais apipintus vartus, kupoliavimas, saulės palydėjimas apeigine daina, dainos, šokiai prie laužo, nusilenkimas javams ir medžiams, kitos iš senovės atsineštos tradicijos ženklino visą šventę. O kur šventė, ten dainos, šokiai, rateliai. Galima pasidžiaugti ir tuo, kad dainininkai, šokėjai buvo apsirengę lietuviškais tautiniais rūbais, tai kėlė dar didesnį pasigėrėjimą švente. Joje dalyvavo folkloro ansambliai „Gimtinė“ - jame susibūrę vyresnio amžiaus atlikėjai, „Alna“ - jaunųjų atlikėjų susibūrimas, Punsko gimnazijos moksleivių folkloro ansamblis „Šalcinėlis“. Atvyko jaunieji pasiuntiniai ir iš Varšuvos universiteto. Šioje aukštojoje mokykloje yra dėstoma lietuvių kalba, tad lenkai studentai dainavo taip pat lietuviškai. Šoko, dainavo ir patys jauniausieji - pradinių klasių mokinukai ir dar jaunesni - smagu buvo žiūrėti, kaip jie sukosi ratelyje, dainavo lietuviškas dainas. Skambėjo vienų ir kitų atliekamos dainos „Pasėjau dobilą ant aukšto kalnelio“, „Pasėjau žilvitį tėvelio sodely“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ ir dar daug kitų. Į šokių ir dainų sūkurį vienas po kito įsitraukė ir kiti šventės dalyviai. Kaip sakė vienas aktyviausių jos dalyvių, lietuviškų tradicijų žinovas kaunietis Albinas Vaškevičius, tikra šventė ir yra ta, kai joje dalyvauja ne vien pasirengę tam atlikėjai profesionalai ar saviveiklininkai, bet ir kiti renginio dalyviai. Taip šį kartą ir buvo.

Šventės svečius maloniai priėmė, jais pasirūpino, neturėjusius pastogės priglaudė savo jaukioje kaimo turizmo sodyboje jos šeimininkas lietuvis Albinas Šuščevičius ir jo žmona Irena. Kaip pasakojo šeimininkas, priimti lietuvius – jam tikras malonumas. Jis visą šventės metą su visais gražiai bendravo, pasakojo apie savo jaukaus turizmo centro tolesnį plėtimą. Darbštus lietuvis įsigytame septynių hektarų plote pasodino apie tūkstantį įvairių medelių – eglaičių, ąžuoliukų, liepų... A.Šuščevičius ketina statyti nedidelius namelius turistams, poilsiautojams. O ir dabar ant ežero kranto galima pabūti, pailsėti, pasiirstyti valtele, netolimame miške pasiklausyti paukščių giesmių. Poilsiautojų paslaugoms – jaukus baras, netoliese įrengtas pastatas svečių nakvynei. Visa tai gerai nuteikia. Tuo įsitikino Rasos šventės dalyviai.

Aktyvesnieji ir kantresnieji tą šventės vakarą ir naktį dar ilgai nesiskirstė nuo ežero krantų, ilgai dar neišblėso Joninių, Rasos šventės laužas.

Punskas, Lenkija

Livijos Šiugždienės nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"