Atnaujintas 2004 birželio 30 d.
Nr.49
(1253)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žaliojo birželio sukilėliai

Rokiškio gimnazijoje 1941 metų pavasarį vyravo žvitrios nuotaikos: „Tuoj bus karas! Bolševikams galas!“ Ypač tos kalbos sustiprėjo, kai Vokietija atsiėmė savo repatriantus ir iš mūsų septintos klasės išvažiavo Kęstutis Jankauskas. Tačiau birželio 14-ąją vyko pirmas masinis žmonių trėmimas. Važiavo sunkvežimiai, pilni pakrauti tremtinių šeimų, važiavo į pragarą. Pirma dar vežė į Rokiškio geležinkelio stotį, į parengtus vagonus. Aimanos, vaikelių verksmai, panika paralyžiavo visus. Rodės, atėjo pasaulio pabaiga.

Sutrikęs parvažiavau į tėviškės namus, į Vaičionių kaimą (Kamajų vls). Visur tuščia. Kaip stovi, viskas mesta, palikta, išbėgta. Nei tėvų, nei vaikų, tik gyvulėliai bliauna apleisti. Šuo iš būdos bijo išlįsti. Suradau namiškius, pasislėpusius miške. Jie sakė, kad irgi įtraukti į išvežamųjų sąrašą, tad kiekvienu momentu pribuvę čekistai ir juos ištrems. Miške buvo ir daugiau kaimynų. Vis daugiau žmonių plūdo į mišką. Be miego, pusiau nevalgę, išgąsdinti, visi lindėjo krūmuose, budėjo sargyba. Birželio 22-ąją, sekmadienį, ankstų rytą danguje pasirodė keli lėktuvai su kryžiais. Tai buvo džiaugsmo. Per radiją pranešėjas iš Kauno skelbė: „Iš bolševikinio mirties košmaro keliasi nauja, laisva, nepriklausoma Lietuva!“ Verkėme išgirdę tautos himno garsus. Puolėme glėbesčiuotis, bučiuotis. Po to išgirdome pranešimą: Kaunas jau išlaisvintas, lietuvių sukilėlių rankose. Jie užima įstaigą po įstaigos, saugo svarbius valstybės objektus. Kaune, ant tilto, žuvo ltn. Dženkaitis. (Tiesa, radijo aparatus jau prieš karą komunistai iš žmonių atėmė, bet mes vieną buvome pasislėpę.)

Netoli esančio Mėliūnų kaimo trys jauni broliai Mėliūnai: Jonas (g.1914), Kazys (g.1917) ir Antanas (g.1919, kariuomenėje tarnavęs dragūnu, ūkininkas), 1941 metų birželio sukilimo ugnies pagauti, pakilę tarė: „Vyrai, pirmyn į Kamajus!“ Prie jų prisijungė artimas draugas Vladas Muralis ir dar 20 apylinkės jaunuolių. Napalys Galvydis (anksčiau dirbęs su komunistais) atsinešė šautuvą ir jį atidavė Antanui (kaip kariui). Visi patraukė paežere, per laukus, į Kamajų miestelį.

Sukilėliai apėjo miestelio įstaigas, įėjo į valsčių. Iškėlė Lietuvos vėliavą. Žmonės juos sveikino. Dauguma juos lydėjusių jaunuolių pranyko, liko trys broliai Mėliūnai ir V.Muralis.

Atsiradęs kažkoks išdavikas (sako, buvęs valsčiaus sargas G.) paskambino į Rokiškį (ten dar tebebuvo komunistų valdžia): „Skubiai atvažiuokite, Kamajus užėmė banditai“.

Žaibu į Kamajus atvyko du sunkvežimiai, komunistų, komjaunuolių, ginkluotų automatais ir kulkosvaidžiais. Mėliūnai puolė greitai trauktis iš miestelio į pakalnę Petkūnų kaimo link. Juos vijosi šaudydami komunistai.

Štai ką papasakojo Mėliūnų sesuo Marytė Mėliūnaitė: „Šaudymas vėrėsi baisus. Aš su drauge Muralaite ir broliais buvom įlipę į keliu važiuojančio Vlado Petkūno arklinį vežimą, bet kai šaudymas apėmė jį visą, mes visi vienas po kito iš vežimo šokinėjom ant žemės. Iššokusį pirmiausia nušovė Kazį. Antanas grioviu (su šautuvu rankoj) šliaužė tolyn. Jis dar ištarė: „Mane šaudo“. Cakt, cakt – ir jį nušovė. Jį vijęsi trys vietiniai komunistai pripuolė ir daužė, spardė, kratė kišenes, išėmė pinigų, į gerklę kišo šautuvo vamzdį“.

Vėliau prie žydkapių buvo rasti Jono ir Vlado Muralio sudarkyti lavonai.

Tą pačią dieną egzekutoriai nušovė po ranka pakliuvusius pieninės darbininką Joną Martinėlį, Praną Pročkį, Karvelį, miestelio barankininką ir prie Kalvių kaimo itin žiauriai vieškelio griovy nukankino Kazį Bražiūną iš Juodonių kaimo.

Vėliau Lietuvos laikinoji vyriausybė motinai Mėliūnienei ir jos dukrai Marijai (abi jos vėliau tapo tremtinės) atsiuntė garbės dokumentą, kuriame rašoma:

„Mes žuvome dėl Tėvynės!

Jūsų sūnūs kaip tikri didvyriai stojo vaduoti išniekintos Lietuvos žemės. Jų kraujo auka įgalina mūsų šalį vadintis didvyrių žeme. Tokių vyrų didvyriška mirtis nugali tautos mirtį gyvybės ir ateities vardan.

Lietuvos tautos vardan

Gen. Petras Kubiliūnas“.

1940 m. liepos 11-16 d. Lietuvoje buvo suimti du tūkstančiai valdininkų. 1940 m. birželio 15-22 d. į lagerius ištremta 6500 kariškių. Likviduota 9500 politinių kalinių. 1941 m. liepos 14-18 d. ištremta 34 tūkst. lietuvių. Sukilime dalyvavo apie 100 tūkst. asmenų. Žuvo du tūkstančiai. Tautos sukilėliai buvo taurus jaunimas: gimnazistai, studentai, moksleiviai, jaunieji ūkininkai (ateitininkai, neolituanai, šauliai, skautai ir kiti).

Jonas KIRLYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija