Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Atmintis
Literatūra
Žvilgsnis
Darbai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Inkvizicija: mitai ir tikrovė

Mindaugas BUIKA

Inkvizitoriais dažnai būdavo vienuoliai dominikonai

Inkvizicijos teismo procesas

Plataus tarptautinio dėmesio susilaukusioje spaudos konferencijoje Vatikano atstovai birželio viduryje dar kartą pažymėjo, kad tokie praeities negatyvūs bažnytinio gyvenimo reiškiniai kaip inkvizicija gali būti teisingai suprasti tik atitinkamo istorinio konteksto šviesoje. Susitikimas su žurnalistais buvo surengtas naujo stambaus veikalo „Inkvizicija“ („Inquisizione“) išleidimo proga, kuriame patalpinti 1998 metais vykusio tarptautinio kongreso pranešimai, skirti istoriniam ir teologiniam inkvizicijos aptarimui. Kongresą pasiūlė surengti popiežius Jonas Paulius II, kad, švenčiant krikščionybės 2000 metų jubiliejų, būtų geriau įvertintos Bažnyčios narių klaidos ir už jas atsiprašyta.

Beveik 800 puslapių knygos „Inkvizicija“ pristatyme dalyvavo buvęs centrinio jubiliejaus rengimo komiteto pirmininkas kardinolas Rožeras Ečegerajus, 1998 metų teologinio-istorinio kongreso dėl inkvizicijos rengimo komisijos vadovas Popiežiaus namų teologas kardinolas Žoržas Kotjė, Vatikano vyriausiasis archyvaras kardinolas Žanas Luji Toranas ir paskelbtojo leidinio redakcinės komisijos pirmininkas Romos Sapienza universiteto istorijos profesorius Agostinas Boromeo.

Spaudos konferencijos dalyviai buvo supažindinti su Šventojo Tėvo laišku, kuriame jis, sveikindamas naujojo leidinio pasirodymą, priminė istorinio tyrimo svarbą Bažnyčios atminties nuskaistinimui ir atgailos dvasios sustiprinimui, kas yra būtina Evangelijos tiesai skelbti ir jai liudyti.

Popiežius remia „atminties nuskaistinimą“

Kardinolui R.Ečegerajui adresuotame laiške Popiežius priminė, kad 1998 m. spalio 29-31 d. vykęs simpoziumas dėl inkvizicijos istorinio įvertinimo atitiko jo idėją, išreikštą pasirengimui Didžiajam jubiliejui skirtame dokumente „Tertio Millennio Adveniente“. Šiame 1994 metais paskelbtame apaštaliniame laiške Jonas Paulius II rašė, jog yra „visai tinkama, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie istorijos amžiais buvo nutolę nuo Kristaus ir Jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą šiam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį“.

Viešosios nuomonės sudarytame įvaizdyje inkvizicija kaip tik dažniausiai simbolizuoja tokį skandalingą priešingumą tikrajam krikščioniškam liudijimui. Tačiau prieš Bažnyčios vardu prašant atleidimo už inkvizicijos prasižengimus yra svarbu „žinoti tikslius faktus“, kuriuos būtina vertinti bendrųjų Evangelijos reikalavimų šviesoje.

Štai kodėl, Popiežiaus nuomone, istorikų indėlis yra nepakeičiamas siekiant išnagrinėti „Dievo Tautos gyvenimo sąlygas jos istorijos kelionėje“. Tuo tarpu teologų uždavinys, kritiškai apsvarstant tuos rūpimus istorinius laikotarpius, – atskirti autentišką „sensus fidei“ nuo vyravusio mentaliteto, kuris galėjo daryti įtaką atitinkamai laikysenai. Čia svarbu rasti teisingus vertinimo kriterijus,kad Bažnyčios praeities gyvenimas taptų objektyviai apžvelgtas pripažįstant „kai kuriais amžiais buvusį nepakantumą ir net smurtą tiesos tarnystėje“, rašo Šventasis Tėvas apaštaliniame laiške „Tertio Millennio Adveniente“. Jame Popiežius priminė II Vatikano Susirinkimo mokymu įtvirtintą vadinamąją „auksinę taisyklę“, kad „tiesa negali būti primesta, o tik įdiegta pačios tiesos vertybės jėga, kuri švelniai, bet kartu ir ryžtingai palenkia protus“ (religinės laisvės deklaracija „Dignitatis Humanae“).

Taigi inkvizicijos, kaip dabar jau panaikintos teisminės institucijos kovai su erezijomis, veiklą Bažnyčios vaikai turi persvarstyti „atgailos dvasioje“, pažymėjo Jonas Paulius II, nes tik taip ryžtingai apsisprendus ateityje evangelizacija bus vykdoma per „tiesos liudijimą“. Savo naujajame laiške Popiežius nurodė 2000 m. kovo 11-ąją atitinkamomis liturginėmis apeigomis minėtą „Atgailos dieną“, kada Didžiojo jubiliejaus proga taip pat buvo meldžiama atleidimo „už klaidas, padarytas tiesos tarnystėje naudojant neevangelinius metodus“. Šventasis Tėvas pasidžiaugė, jog mokslinis simpoziumas, kurio pagrindu išleistas veikalas „Inkvizicija“, kaip tik vyko tokios atsiprašymo maldos kontekste, kartu objektyviai įvertinant toje epochoje dominavusius papročius ir mentalitetą.

Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatant šį leidinį kalbėjo ir Popiežius namų teologas kardinolas Ž.Kotjė, kuris, kaip minėta, buvo pagrindinis tarptautinio simpoziumo organizatorius. Jis pripažino, kad Popiežiaus idėja įvertinti Bažnyčios praeities tamsiuosius puslapius dėl savo naujumo ir ryžtingumo sutiko ir tam tikrą pasipriešinimą. Juk buvo aišku, jog kai kurie Bažnyčios priešininkai bei nenuoširdi laicistinė žiniasklaida stengsis pasinaudoti blogybių apgailėjimu, kad tęstų išpuolius prieš tikėjimą. Tačiau Šventasis Tėvas aiškiai vadovaujasi nuostata, jog „Bažnyčia, nors ir būdama šventa per savo įsikūnijimą Kristuje, nesiliauja atgailauti, nes prieš Dievą ir prieš žmones pripažįsta savo vaikais ir nusidėjėlius“ („Tertio Millennio Adveniente“).

Toks nusistatymas kyla iš II Vatikano Susirinkimo mokymo, kurio dogminėje konstitucijoje „Lumen gentium“ taip pat aiškiai pabrėžta, kad „Bažnyčia, savo prieglobstyje priėmusi nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, visuomet yra atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui“. Tarptautinio simpoziumo dalyviai, aptardami inkviziciją, kaip tik priėmė tokį popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą istorinei atminčiai nuskaistinti. Kartu buvo stengiamasi išlaikyti mokslinę pusiausvyrą ir objektyvumą, ypač žinant, jog tolima praeitis dėl ideologinių mitų ir prietarų poveikio dažnai yra iškraipoma, ir paplitusi viešoji nuomonė nebeatitinka tikrosios realybės.

Aiški faktų kalba stiprina objektyvumą

Apžvelgdamas spaudos konferencijoje naująjį leidinį „Inkvizicija“, jo redaktorius profesorius A.Boromeo nurodė, kad 1998 metų tarptautiniame simpoziume dalyvavo daugiau nei 30 mokslininkų ir ekspertų iš Italijos, Prancūzijos, Portugalijos, Maltos, Anglijos, Šveicarijos, Vokietijos, Danijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados. Knygoje patalpintus pranešimus galima suskirstyti į dvi kategorijas – geografinę, kai juose aptariama inkvizicija atskirose šalyse (Ispanijoje ir Portugalijoje su jų kolonijomis, Italijoje, nurodant į Vatikano „Šventosios tarnybos“ instituciją, o taip pat Olandijoje ir Anglijoje), bei tematinę , kai pranešimuose nagrinėjamos represijos prieš eretikus, žydus, islamo išpažinėjus, protestantus ir raganas. Nepaisant visos inkvizicijos tribunolų įvairovės, jų viena bendra charakteristika buvo esminė: šie bažnytiniai teismai turėjo išaiškinti ir įvertinti išpuolius prieš tikėjimą.

A.Boromeo išskiria tris svarbius vykusio tarptautinio simpoziumo pranešimų bruožus: pirma, mokslinį griežtumą, kuris turėtų padėti išvengti šių dienų istoriografijai būdingos kontroversijos bei apologetikos; antra, informacijos duomenų gausos, kuri įgalina pažvelgti naujai į kasdienėje nuomonėje susiformavusius požiūrius (pavyzdžiui, inkvizicijos naudota kankinimų metodika bei mirties bausmės nebuvo tokios dažnos, kaip iki šiol tvirtinama); trečia, aptartos tematikos platus spektras, kuris duoda pagrindo vilčiai, jog intelektualinės diskusijos bus objektyvesnės ir duos stimulą naujiems tyrimams.

„Istorikai daugiau nebegalės naudoti inkvizicijos temos išpuoliams prieš Bažnyčią, - sakė profesorius A.Boromeo. – Debatai dabar persikėlė į naują lygmenį, paremtą rimta statistika“. O iki tol daugiausia vyravo „juodosios legendos“, kurios buvo pradėtos kurti ankstyvojo protestantizmo metu ir tęsėsi iki komunistinio ateizmo propagandai būdingo tikrovės falsifikavimo. Tenka pastebėti, kad, bandydama apsiginti nuo šių išpuolių iki pastarojo meto, ir katalikų apologetika neišvengė objektyvumo stygiaus. Didelis žingsnis į priekį siekiant tikslumo buvo padarytas, kai popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu 1998 metais buvo išviešinti Tikėjimo mokslo kongregacijos (tai yra buvusios „Sanctum Officium“, inkvizicijos tarnybos) slaptieji archyvai.

A.Boromeo savo pastabas pailiustravo istorikų išaiškintais duomenimis, patvirtinusiais, jog egzekucijos už erezijas buvo nepalyginti retesnės nei iki šiol įsivaizduota, ir čia bažnytinius tribunolus gerokai pralenkė tuometiniai civiliniai teismai. Štai, pavyzdžiui, labiausiai žinoma Ispanijos inkvizicija 1540-1700 metais surengė 44674 teismus eretikams ir tik 1,8 proc. kaltinamųjų buvo pasmerkti mirčiai. Didžiajai daugumai šių pasmerktųjų (1,7 proc.) bausmė nebuvo įvykdyta dėl jų „nepaklusnumo“, tai yra pasislėpus, tad viešai buvo sudegintos arba pakartos tik jų iškamšos. O dėl garsiosios „raganų medžioklės“, tai bažnytiniai tribunolai šiuo atžvilgiu buvo žymiai nuolaidesni nei tuometiniai civiliniai teismai.

Per Ispanijos inkvizicijos surengtų 125 tūkst. teisminių procesų, mirčiai buvo pasmerktos tik 59 „raganos“. Italijoje atatinkamai – 36, o Portugalijoje – 4. Taigi bažnytiniai teismai už raganavimą aukščiausia bausme nuteisė mažiau nei šimtą žmonių. Tuo tarpu civiliniuose teismuose tuo pačiu laikotarpiu visoje Europoje surengta apie 100 tūkst. procesų ir 50 tūkst. žmonių buvo pasmerkti sudeginti ant laužo. Pagal „raganų“ egzekucijas viduramžiais proporcingai šalies gyventojų skaičiui pirmoje vietoje yra Šveicarija (sudeginta ant laužo 4 tūkst. raganautojų, šalies gyventojų skaičius tuomet siekė milijoną), antroje vietoje liko Lenkijos ir Lietuvos valstybė (pasmerkta 10 tūkst. „raganų“, gyventojų skaičius – 4,5 milijono), ne ką nusileido Vokietija (25 tūkst. iš šešiolikos milijonų gyventojų) ir Danija su Norvegija (1350 iš milijono gyventojų). Šių tūkstantinių civilinių teismų aukų atžvilgiu inkvizicijos mirčiai nubaustų kelių dešimčių „raganų“ skaičius atrodo tikrai nedidelis.

Bandymas išgelbėti paklydusias sielas

Vienas žymiųjų inkvizicijos tyrimo ekspertų Jungtinėse Amerikos Valstijose istorijos profesorius Tomas Medenas iš St. Luiso universiteto pažymi, kad pasaulietiniai ir bažnytiniai vadovai viduramžių Europoje turėjo skirtingą požiūrį į ereziją. Civilinė teisė prilygino ereziją politinei išdavystei, nes ji buvo iššūkis iš Dievo duotai monarcho valdžiai. Eretikai kiršino žmones, skatino neramumus ir pasipriešinimą. Štai kodėl tuomečiai valdovai ir klusnūs pavaldiniai turėjo gerą priežastį išaiškinti eretikus, o juos suradus – sunaikinti, ir tai buvo daroma su entuziazmu. Tačiau kaip paprastiems žmonėms, taip ir absoliučią valdžią turėjusiems viduramžių monarchams trūko teologinių žinių suvokti, ar minios kaltintas žmogus iš tikrųjų yra eretikas.

To rezultatas – tūkstančiai žmonių visoje Europoje sekuliarios valdžios buvo pasmerkti kaip eretikai, tai yra nusikaltėliai prieš valstybę, be tinkamo teismo ir kompetentingo kaltės dydžio įvertinimo. Katalikų Bažnyčios atsakas į šią problemą ir buvo inkvizicija, popiežiaus Liucijaus III įsteigta 1184 metais. Jis išsiuntinėjo Europos vyskupams tikslų erezijų aprašymą ir davė nurodymą aktyviai dalyvauti aiškinantis, ar erezija apkaltintas žmogus iš tikrųjų buvo kaltas. Užuot rėmęsi pasaulietiniais teismais ar tiesiog vietinių valdovų bei minios sprendimais, vyskupai privalėjo savo diecezijose išsamiai ištirti apkaltintų asmenų bylas (lot. k. inquisition – tyrimas), vadovaujantis teisės nuostatomis ir liudytojų parodymais. Taigi iš pradžių inkvizicija įnešė tam tikrą tvarką, teisingumą ir netgi užuojautą įveikiant beatodairišką pasaulietinį susidorojimą su vadinamaisiais eretikais, kurie pagal tuometinį populiarų supratimą kėlė didžiausią pavojų visuomenės gyvenimui.

„Tuometinės sekuliarios valdžios požiūriu eretikai buvo Dievo ir karaliaus išdavikai, todėl nusipelnę mirties. Tačiau, žvelgiant iš Bažnyčios perspektyvos, eretikas buvo prapuolusi iš kaimenės avis, ir Popiežius bei vyskupai, kaip tikinčiųjų ganytojai, turėjo pagal Gerojo Ganytojo nurodymą dėti pastangas jai sugrąžinti atgal“, - rašo profesorius T.Medenas. Tokiu būdu, jeigu viduramžių pasaulietiniai valdovai, kovodami su eretikais, stengėsi išsaugoti savo valstybinę gerovę, tai Bažnyčios tikslas buvo apsaugoti ir išgelbėti žmonių sielas. Įsteigtoji inkvizicija suteikė teisines priemones išvengti eretikams neteisingo susidorojimo ir galimybę sugrįžti į bendruomenės gyvenimą.

Nors inkvizicijos tribunolai tam tikrais atvejais skyrė mirties bausmę, tačiau ji nebuvo tokia dažna, kaip dabar įsivaizduojama. Didžioji dauguma erezija apkaltintų asmenų viduramžių inkvizicijos buvo išteisinti arba jų bausmė suspenduota, duodant galimybę viešai išpažinti savo paklydimus ir daryti atgailą ( dažnai atliekant piligrimystę į šventąsias vietas). Tiems, kurie bandė pasislėpti nuo inkvizicijos arba darydavo neteisingus liudijimus, buvo skiriamos įvairios bausmės – nuo viešo išplakimo iki įkalinimo.

Ir tik labiausiai užsispyrę eretikai, kurie rodė aiškų priešiškumą tikėjimui ir atsisakydavo pripažinti savo klaidas, buvo ekskomunikuojami ir atiduodami civilinei valdžiai priimti galutinį sprendimą dėl mirties bausmės. Taigi, nepaisant vėliau sukurtų mitų, kurie kartais populiarūs iki šiol, Bažnyčia nedegino eretikų. Atvirkščiai, viduramžių inkvizicija išgelbėjo daugelį nekaltų (ir netgi ne visai nekaltų) žmonių nuo grėsusio vietinių valdovų arba įsisiautėjusios minios susidorojimo.

Pirminė viduramžių inkvizicija buvo stiprioje Vatikano kontrolėje. Siekiant objektyvumo, bešališkumo ir teisingumo, buvo sudaromos teisminio proceso vedimo normos (kurias vėliau iš Bažnyčios perėmė civilinė jurisprudencija), rengiami kompetentingi inkvizitoriai, gerai susivokiantys teismuose ir teologiniuose klausimuose. Inkvizicijoje aktyviai dalyvavo vienuolijos, ypač dominikonai, kurie rengdavo debatus su eretikais ir stengdavosi įtikinti juos dėl paklydimo, taip išgelbėjant jų sielas nuo amžinosios pražūties. Į erezija kaltinamo asmens atkaklumą laikantis senųjų klaidingų pozicijų buvo žiūrima ne tik kaip į vertą bausmės nusikaltimą, bet ir kaip į paties inkvizitoriaus – pamokslininko sielovadinę nesėkmę.

Vėlyvaisiais viduramžiais stiprėjant vietinių monarchų valdžiai ir nepriklausomybei nuo Romos, jie savo įtakon stengėsi perimti ir inkvizicijos tribunolus. Karaliai, princai ir kunigaikščiai šiuos žingsnius teisino neva geresniu supratimu apie padėtį savo valdose nei toli gyvenantis Popiežius. Dėl to stiprėjo tai, kad dabar būtų pavadinta korupcijos atvejais, kai erezija buvo kaltinami nepaklusnūs pavaldiniai bei politiniai priešininkai. Iškilus reformacijai, politinė kova neretai persipynė su religiniais konfliktais, ir tam tikslui taip pat buvo naudojama inkvizicija.

XVII-XVIII amžiais plintant religinės tolerancijos naujosioms idėjoms, inkvizicijos – tiek katalikiškų, tiek ir protestantų – veikla buvo išsemta ir jos buvo palaipsniui atsisakyta. Išliko tik materialistinių ideologijų kūrėjų ir Bažnyčios priešų sukurti mitai apie inkviziciją, kaip brutalaus persekiojimo įrankį, kurie nebuvo paremti realiais faktais ir nesąmoningai ar sąmoningai atsieti nuo istorinės tikrovės.

© 2004 "XXI amžius"