|
VAIKYSTĖS KARUSELĖS
Stanislovas ABROMAVIČIUS
2004 m. birželio 28 - liepos 7 d. Lietuva švenčia poeto
Jono Aleksandravičiaus, mums geriau žinomo Aisčio pavarde, 100-ąsias
gimimo metines. Mums tai dvigubai svarbiau, nes poetas gimė Kampiškių
dvare, Aukštosios Panemunės valsčiuje (dabartinių Kauno marių dugne).
Ir jo giminės šaknys ateina iš pakaunėje buvusio Gastilonių kaimo.
Penkios Aleksandravičių kartos gyveno šioje žemėje. Tik poetui buvo
lemta blaškytis po pasaulį, studijuoti Prancūzijoje, o didžiąją
gyvenimo dalį praleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik 2000
m. birželio 29 d. poeto palaikai sugrįžo į Rumšiškes ir amžinam
poilsiui atgulė šalia tėvų. Šis pasakojimas apie Jono Aisčio vaikystę.
Spausdiname Stanislovo Abromavičiaus apysakos, skirtos Jono Aisčio
vaikystei, ištrauką iš knygos Mėlynieji vaikystės šilai.
Nuo Kokalnio gerai matėsi Jonuko gimtasis Kampiškių kaimas, kuris iš atminties buvo ganėtinai išblėsęs, Kapitoniškės, Nemuno kilpa, senasis vieškelis miestelio centre šakojosi į Vilnių ir į Gardiną. Kairėje pusėje gontais dengta bažnyčia su senovine varpine, dešinėje, prie Nemuno mokykla. Abipus vieškelio daugiausia šiaudais dengtos trobos, apsamanojusios nuo senumo, dalis dūminės. Aplinkui akim aprėpiamas Nemuno slėnis, į kalną lipantys keleliai ir takai, pievos, medžiais, daugiausia gluosniais ir alksniais, apaugusios upelių vagos. Keliai ir takai smėlėti, kad net po visos dienos liūčių saulė per valandą viską išdžiovindavo.
Iš tėvo pristatyto trobos galo buvo matyti vaiko burtų šventykla šilas. Šešiametis Jonukas mėgdavo į šilą žiūrėti anksti rytą, kai šilo pušų kamienai priminė senų dvarų kolonas. Vienintelė šile stovinti eglė buvo kitas praaugusi, todėl vaikui ji atrodė tarsi sena ir pikta moteris, gal panaši į Eglę žalčių karalienę, o šalia jos palinkusi pušelė į pavargėlę Ridikienę, kuri dažnai pas mamą užsukdavo duonos kriaukšlio. Ir kai savo atradimu bandė sudominti dvejais metais vyresnįjį brolį Juozą, tas tik ranka numojo. Tačiau tai buvo graži būsimo poeto poezijos mokykla
Mažasis Jonukas žinojo visas apylinkių įžymybes. Motina buvo papasakojusi apie Kampiškes. Nemune, ties Rumšiškėmis, buvęs didelis akmuo. Ant jo vasarą lizdą sukdavę tilvikai. Pasakodavę, kad velnias jį nešęs ir norėjęs sudaužyti medinę miestelio bažnyčią. Visa laimė, kad paryčiui pragydęs gaidys sutrukdęs, tai velnias ir numetęs jį vidury upės. Kitas akmuo buvo prie įtekančio Pravienos upelio, tai čia tilvikai neperėjo, nes akmuo buvo nuolat nugultas vaikų. Už Pravienos, Vajakiškių kaime, stūksojo dideli smėlynai, kur, sako, buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės jaunų žirgų apmokymo vieta, o prie Vilkupio upelio pasirodydavę vaiduokliai, laumės, svetimus vaikus myluodavusios. Pasakoję, kad kadaise ant Kokalnio buvusi pilis. Kartą atplaukę žuvėdai (taip buvo vadinami švedai), o jų žvalgas sparnais atskridęs ant piliakalnio. Tik lietuviai jį pergudravę: išrikiavo savo būrį ir ėję aplink Kokalnį. Žvalgas iš pradžių bandė suskaičiuoti kariuomenę, bet paskui sustojo skaičiavęs. Greitai grįžo pas savuosius ir atraportavo, kad jų laukia neregėtai didelė kariuomenė. Taip švedai spruko tolyn.
Kazys Aleksandravičius ėmėsi sunkaus darbo. Smunkančios dūminės trobos vakarinėje dalyje pristatė priestatą, kad savo trobelės Simanavičiams dalytis su giminaičiais nereikėtų. Ilgai plakė molinę aslą iš čia pat, prie Kokalnio, išvirtusio molio sluoksnio, tiesa, pajuodusio, kad visada asla atrodydavo tarsi nešluota. Prie vieškelio, jau šiapus Kokalnio, buvusioje kalvėje išvalo visus kampus, perkloja aslą, perdengia stogą, mūrija kaminą. Vieta kalvei buvo tikrai gerai sumanyta: vieškeliu nuolat važiavo vežimai, ir karietos, dardėdamos per miestelį akmenimis grįsta gatve (Apačioj vieškelis klegėjo, taip vėliau pasakys Poetas, stebėdamas apylinkes nuo Kokalnio), mediniu tiltu ritosi per Pravieną. Čia buvo Pravienos ir Nedėjos upelių santaka, tai Praviena gerokai praplatėdavo, jos vandens raudonumas kiek pablykšdavo, nes Nedėjos vanduo to raudonumo neturėjo. Jau nuo miestelio centro pasirodydavo Aleksandravičių kalvės dūmas, tad buvo gera proga suveržti klibantį ratą, pakaustyti pasagą pametusi arklį ar žirgą. Čia nuolat būrėsi žmones: vieni ateidavo ūkio padargų remontuoti, kiti vežimo ratą atsiridendavo apkaustyti, treti - šiaip pabendrauti. Tik daugelis net ir nežinojo Kazio tikrosios pavardės vadino kaip ir tėvus pravarde Kuosomis. Poetas atsiminė, kad ant kalvės sienos vaiko ranka buvo iškeverzoti žodžiai KOSSU KUZNIA. Iš Gastilonių į Rumšiškes atkeliavo sienojus, kuriame buvo užrašyta KOSSU BOGATYR: ZEGAR JEST, A CHLEBA NET. Tačiau Kuosos pravardė, pasak Poeto, buvo susijęs ne su paukščiu, o su dalgiu. Ir tai nebuvo pajuokiami žodžiai, nuo kurių Aleksandravičiai galėjo užsigauti. Nedidelio ūgio, silpnos sveikatos Jonukas pradėjo lankyti mokyklą keleriais metais vėliau, tad mokėsi viename suole ne tik su metais vėliau gimusiu mano tėvu, bet ir Antanu Ulozu, nors jau nuo septynerių skaitė lyg gimnazistas. Rašinyje Mano gyvenimas Poetas rašys:
mano jaunystė buvo labai giedra. Galima manyti, kad tas giedrumas buvo kilęs nuo aplinkinio pasaulio, kur Poetas surado tiek šviesių paslapčių, draugų, kurie į jo kalbas neatsakydavo, kaimynų, kurie keldavo jį rytais tik lapų šnarėjimu, vandens čiurlenimu ir švilpavimu. Tik to neužteko, nes pats sakys, kad ligos, drąsos stygius, vaikų pašaipos iš drąsaus ir gyvo kūdikio pasidariau bailus, melancholiškas, liguistas ir labai opus. Kas žino, kad tokia jauno žmogaus socialinė padėtis, vienišumas, uždarumas, sudėtingas liūdnų akimirkų išgyvenimas savyje, sunkaus gyvenimo nuojauta ir subrandino jame kūrybinės kančios pajutimą, savotišką santykį su aplinka.
Daug vėliau, jau gyvendamas Amerikoje ir maudydamasis buvusios šlovės spinduliuose, Poetas bus atviresnis : Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten įgudau ieškoti ryšio ir prasmės. Taip Poetas kalbėjo apie Kampiškes ir Rumšiškes
***
Knygoje Apie laiką ir žmones, išleistoje Čikagoje 1954 metais, Poetas su jam būdingu nuoširdumu aprašo savo kelią į knygas, poeziją, kūrybą. Knygų pasaulin jį atvedęs tėvas. Namuose buvo jo skaitomų knygų, kurias brangino ir saugojo. Sugrubusios kalvio rankos atsargiai vartė lapus, skaitydamas be garso judindavo lūpas, nušvitęs lingavo galva, o sugrubusiais piršais negalėdamas atversti naujo lapo, pūtė juos atskirdamas. Skaitė minutę kitą nugriebęs sekmadieniais, šventadieniais, laisvalaikiu. Jei jam knygą beskaitant ateidavo kaimynas, pasijusdavo didžiausiu kankiniu. Knygas laikė joms skirtoke lentynoje, tik be jo niekas prie jų nelinko, nes šeimoje nė vienas nemokėjo skaityti. Be knygų, čia puikavosi pasaulį pažintiniai žurnalai, laikraščiai. O perskaitęs ką nors įdomaus, bandė sudominti Jurgį Simanavičių. Senukas garsiai stebėdavosi, kad žemė sukasi apie saulę, kad kitoje apvalios žemės pusėje yra Amerika, kur vyksta lietuviai uždarbiauti. Nesupratęs aiškinimų apie žemės sukimąsi, senukas tik galva linguodavo kartais ir pats klausimą pateikdavo: Jei žemė sukasi, tai kodėl miškas vietoje stovi, a?
Tėvas pradėjo mokyti rašto vyriausiąjį sūnų Juozuką, kai jam buvo septyneri. Pasodino už stalo, rodė raides ir liepė kartoti. Kad rankomis elementoriaus neištepliotų, vištos plunksna rodė raides, garsiai kartojo skiemenis. Jonukui tada ketveri su puse buvo ir jis iš šalies žiūrėjo į mokytoją ir mokinį. Veronika buvo dvejais metais už Jonuką jaunesnė, sėdėjo vidury kambario, ant aslos. Juozukui sunkiai sekėsi skiemenuoti, kartoti raidę po raidės, bet tėvas pamatė, kad jaunėlis be jo pamokymo, tik stebėdamas svetimą kančią, jau skaitė skiemenimis. Tačiau iki žiemos vaikas jau buvo primiršęs tėvo mokslą. Prieš Kalėdas tėvas parnešė vaikui jam skirtą mažytį, violetiniais viršeliai elementorių. Kai jį perskaitė, nešė vis kitas, paskui įdavė maldaknygę. Vaikui tas užsiėmimas lyg ir nusibodo, tačiau tada jau saugojo budri motinos akis. Kitą žiemą kažkas į namus parnešė lietuviškų pasakų knygą. Skaityti jau buvo įdomiau, net kalvėje valstiečiams, belaukiantiems užsakymo išpildymų, skaitė pasakas, o tie, matyt, beraščiai, taip susigraudino, kad penkiametis stebuklus daro, dar ir po auksiną davė. Juozukas, šiek tiek pramokęs skaityti, jau ėjo į mokyklą, o Jonukas kaip trečiokas skaitė prie kalvės.
Vieną kartą prie kalvės atėjo gretimo kaimo dvarininkas Jonas Daunoravičius. Jis pavartė brolio elementorių ir pareiškė, kad iš tokio elementoriaus mokytis skaityti sunku, va jo sūnaus elementoriuje ir raidės didesnės, ir paveikslėliai spalvoti. Po poros dienų ir atnešė tą spalvotą, tik motina kiek kentusi lenkišką knygą namuose. Didžiai užpykusi, kad Juozukas ne lietuviškai mokosi, o tą knygą su gražiais paveikslėliai varto, įmetė ją į besikūrenančią krosnį.
Jaunesniojo brolio pėdomis pasekė ir Juozukas. Tik jo klausytoja buvo mama. Skaitant Genovaitės ir Mageliono istoriją, motina verkdavo, o tėvas tada tvirtindavo, kad tai nuo pradžios iki pabaigos išgalvota, ir išeidavo pasivaikščioti palei Pravieną
Tik Robinzono istorija jam buvo pakankamai tikroviška, tai jis ją skaitė ilgai, taip pat be garso judindamas lūpas, linguodamas galva, o sugrubusiais piršais negalėdamas atversti naujo lapo, kaip ir anksčiau, pūtė juos vėju atskirdamas
Motina, pati nemokėdama skaityti, auklėjo vaikus pasakojimais, pamokančiomis istorijomis, vis stebėdama, ar vaikas suprato, ką ji norėjo pasakyti. Dažnai vaikus graudindavo liaudies dainomis, stebuklinėm pasakom apie laumes, velnius, aitvarus.
Būdamas jau devynerių metų Jonukas su mama pirmą kartą nueina į pradžios mokyklą. Nuo sodybos iki mokyklos gal ir kilometro kelio nesusidarė. Mama eina su vaiku vieškeliu, pereina Pravienos tiltą, o paskui pagal upę eina Nemuno link. Ten, prie išsišakojusio kelelio į keltą ir Dvarnalaukį, stovi dar tik prieš porą metų pastatytas mokyklos pastatas. Mokytoja Stasė Vaicekauskienė palydi vaiką į klasę, kur susirinkę gal dvi dešimtys pirmokėlių, mamai pataria grįžti namo. Klasėje įvairaus amžiaus vaikai: ir septynmečiai, ir kumeliai, jau penkiolika turintys. Jonukas niekuo nesiskiria nuo septynmečių, gal tik dar smulkesnis. Vaikai nustemba labiau ne dėl to, kad mažas, strazdanotas vaikas užsikirsdamas dėl susijaudinimo jau skaito mokytojos duotą knygą, o išgirdę, kad mokytoja garsiai ištaria ir žurnale įrašo ne Kuosiuko, o Aleksandravičiaus pavardę. Jis klasės sąraše buvo trečiuoju po Jono Abramavičiaus ir Miko Adamavičiaus, savo vienmečių, dūkimų draugų, nes Mikas gyveno kaimynystėje, o jo bendravardžių visas miestelis buvo pilnas.
Rumšiškėse Aleksandravičiai susilaukia dar dviejų vaikų: Nastės (g. 1908 m.) ir Zuzanos (g. 1910 m.). Tačiau Zuzana miršta vos dviejų savaičių sulaukusi. 1913 metais gimė dukrelė Marijona, dar už metų Jadvyga, tačiau ši mergaitė mirė sulaukusi vos dvejų metukų
Vaikas stebi pasaulį, žmones, gamtą. Jam įdomu prie piliakalnio, pievoje, klausytis paukščių balsų, galvoti apie ateitį, mąstyti apie gyvenimo prasmę. Stebina senelio, jau baigiančio devintą dešimtį, atsidusimas; ar seniai aš čia papravieniais be kelnių bėgiojau!
Pajaučia, kad mokykloje didelio malonumo neturi, nors skaito ir skaičiuoja už kitus geriau. Tačiau užvis labiausiai vaiką slegia skurdas. Jis mato, kad pasiturinčių tėvų vaikai ir žydukai leidžia laiką kaip išmanantys, valgo saldų pyragą, o jam tik piemenėlio dalia, arklių ir karvių mėšlas, glitus prakaitas, kalvės suodžiai. Visa laimė, gali išsinerti iš dabarties drabužių, kai klausaisi senelės ar senelio pasakojimo apie jų vaikystę. Vieną vakarą senelis papasakojo istoriją apie vaiduoklius, kai jis, dar jaunas bernužėlis, ginė arklius į naktigonę. Taip jau atsitiko, kad prie naktį besiganančių arklių jis liko venas. Prisirinko žabų, susikūrė ugnelę. Naktis buvo graži, nešalta, tai prie spragsinčios liepsnos ir laukė ryto. Jau po vidurnakčio pradėjo piestu stotis arkliai, prunkščia drebėdami. Tais laikais dar ir vilkų pilnos girios buvo, tai senelis, manydamas, kad arklius vilkai baido, surišo juos pavadžiais, o pats sėdo ant bėrio iš šautuvą parengė. Tik pamatė didelį baltą stulpą ratu sukantį. Arkliai dar labiau blaškėsi, senelis pradėjo kalbėti poterius, tačiau stulpas su trenksmu pranyko tik su pirmo gaidžio giedojimu
Tik po daug metų Poetas pripažins, kad iš tokių pasakojimų, gražių posakių jis spalvindavo savo poeziją gražiais, poezija kvepiančiais posakiais: Atbėga pieva, net ramunės tyška, / O saulė užmarin ne rūpesčio nuėjo aukso tiltu. Iš visų miško žvėrių jo pagarbą buvo pelnę elnias ir briedis dėl savo didingumo ir drąsos.
© 2004 "XXI amžius"
|