| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Pakelkime akis Antanas MARČIULAITIS
Graži ta jūsų Lietuva, puikūs jos gamtovaizdžiai, - stebisi ir žavisi mūsų svečiai, atvykę iš svetur. Ir jie teisūs. Mes, nuolat gyvendami gimtajame krašte, esame apsipratę, todėl tų nuostabių vaizdų lyg ir nepastebime. Bet argi tik gamtovaizdžiai puošia ir išgarsina kraštą? O kur čia gyvenančių žmonių dvasingumas, kuris ir yra svarbiausia krašto puošmena? Paklausykime, ko tie žilagalviai Lietuvos senukai kartais padejuoja, galvomis palinguoja ir padūsauja: Ne tas mūsų gimtasis kraštas, koks buvo tada, kai mes jaunyste žydėjome, oi ne tas! Ir ima skųstis, jog daug netekome to, kas buvo brangu ir miela. Išnaikinta daugybė skaidriavandenių upelių, vinguriavusių per vešlias pievas, pasidabinusių medžiais ir krūmais. Jie paversti nykiais melioracijos grioviais. Retai tesigirdi gandro (mūsų nacionalinio paukščio) kalenimas lizde ant kluono šelmens, nes senieji lizdai visokiausių audrų išdraskyti, o naujiems jau niekas senų ratų ar žiogrių nebekelia. O ir dauguma dabartinių sodybų be medžių, be kluonų, į niūrias gyvenvietes sugintos, viena prie kitos prisispaudusios, pavydu ir barniais putoja. Argi gandrams tokiose sodybose lankytis? Seniai nutilo vieversėlio virvenimai virš dirvonų. Pasigendame panamėse jaukių rūtų ir jurginų darželių, alsavusių senojo lietuviško sodžiaus dvasia. Seniai jau nesigirdi ilgesingų dainų, kadaise vakaro atokvėpyje po plačius laukus pasiliedavusių, širdis kutendavusių, - visos dainužės, svajos svajužės užmarštin nugrimzdo Rodos, vardytum ir vardytum viską, ko neteko senasis lietuviškas kaimas, alsavęs savita subtilia dvasia. Klausausi senukų minorinių išvedžiojimų, graudžiais atodūsiais palydimų; klausausi ir kai kurio jaunimo kliedesių, svetimais keiksmažodžiais pasūdomų, - ir širdį taip suspaudžia, kad net pravirkti noris Pakito ir naujo sumoderninto bei sukultūrinto kaimo žmogaus psichologija, susvetimėjimo ir sumaterialėjimo maurais apsivėlė moralė. Paskendome šaltame, bedvasiniame mūrinukų silikate, automašinų grėsminguose srautuose ir pyktyje, abejingume, gobšume. Graudu pagalvojus, kad nebemokame padoriai linksmintis, sutartinai padainuoti ir persižegnoti. Keliauju po šiandieninę Lietuvą ir įsitikinu, kad vis dėlto teisūs senieji mūsų galvočiai, nostalgiškai nušviečiantys praeitį ir kritiškai vertinantys dabartį. Ir aš galėčiau jų išsakomą tiesą konkrečiais faktais bei pastebėjimais patvirtinti. Štai, pavyzdžiui, ten, ant pakilumėlės, kur susikryžiuoja du žvyrkeliai, kadaise stovėjo grakšti ir balta lyg gulbė koplytėlė, o joje rymojo smakrą parėmęs tylus, taikus medinis Rūpintojėlis. Bet vieną sykį atburzgė atriaumojo buldozeris, patikimas ateistinės kovos įrankis, ir nugriovė koplytėlę, ir nebeliko visų mūsų Rūpintojėlio. Dabar toje vietoje styro piktžolių kuokštas, primenantis įžūlaus ateizmo piktžolėtą prigimtį. Ateistinio siautėjimo laikais aplankiau unikalų, vienintelį visame pasaulyje Kryžių kalną Jurgaičių kaime, netoli Šiaulių. Išsigandau pamatęs nusiaubtą kalnelį, išvartytus ir sudegintus kryžius. Pasibaisėjau ir pamąsčiau: ar gali būti didesnis vandalizmas, ar galima įsivaizduoti baisesnę šėtonišką neapykantą Kristaus kančios simboliui kryžiui?.. Bet aš tąsyk mačiau ir maldininkų minias, traukiančias į Kryžių kalną savo maldomis ir giesmėmis atsiprašyti Išganytoją už brolių ateistų piktadarybes. Kai kurie tempė ant pečių persimetę naujus kryžius, kad pastatytų vietoj sunaikintų. Maldininkams kelią pastojo raudonsiūliai milicininkai ir partijos aktyvistai. Negalima, girdi, ten eiti, nes kiaulių maras plinta nes kelias remontuojamas nes, jei kokios, dar imsite mitinguoti be valdžios leidimo, nes Dieve mano, ko jie bijo? Gal pabūgo, kad žmonės neišmaldautų Švč. Mergelės Marijos užtarimo ir pagalbos? Vargšai ateistai, jie visko bijo, net ir savo šešėlio. Keliauju po Lietuvą ir po virtinės metų vėl užsuku į Kryžių kalną. Atsidūstu ir iš džiaugsmo ašarėlę nubraukiu nuo skruosto. Šiandien garsusis Kryžių kalnas, mūsų tautos dvasinis turtas ir pasididžiavimas, vėl pražydęs tūkstančiais kryžių ir kryželių, moja mums iš tolo: ateikite, Viešpaties palaiminti ir mylimi vaikeliai. Suklupkite ir melskitės. Nuoširdžiai maldaukite Dievą, kad daugiau nebegrįžtų tie klaikūs laikai. Kad mūsų tėvynainių moralė atsigautų. Kad pamaldumas sustiprėtų ir išplistų. Kad prie naujai besikuriančių sodybų rastųsi vietos ir kryžiams, koplytstulpiams, rūpintojėliams. Svarbiausia kad jie neliktų vien bedvasiais sodybų elementais ar akcentais, o liudytų mūsų tvirtą tikėjimą. Keliauju po Lietuvą, aplankau senąsias restauruotas bažnyčias, užsuku ir į naujai pastatytas ir lengvai atsidūstu: dar gyvas tikėjimas lietuvių širdyse, dar nepamirštos maldos Tai kas, kad ateistai buldozerininkai išvartė kryžius pakelėse, nugriovė koplyčias, nepaisydami nei jų istorinės, nei meninės, nei pažintinės vertės. Šėtonui neįdomu niekas: nei istorija, nei menas Vis dėlto neapsakomai džiugu, kad jis nepajėgė išrauti iš žmonių širdžių gyvo tikėjimo amžinomis vertybėmis. O taip stengėsi, o tiek daug triūsė! Šiemet per Sekmines nuvažiavau į Daukšius (Marijampolės r.), kur buvo ypač iškilmingai paminėtos dviejų partizanų mano brolio Klemenso-Karaliūno ir jo draugo Vinco Dominaičio-Sūnaus žūties metinės. Dalyvavo uniformuoti žilagalviai šauliai, kariškiai ir didelė minia žmonių, sugužėjusių iš įvairių vietovių. Po Sumos Daukšių bažnyčioje vyko iškilmingas minėjimas ant kalnelio, prie žuvusiems pastatyto paminklo, netoli Amalvo ežero, kuriame jiedu ir paaukojo tai, ką turėjo brangiausio savo gyvybę. Giesmės, patriotinės dainos, ugningos ir prasmingos kalbos dar kartą įrodė, kad aukų atminimas gyvas. Tik ar visi pajėgiame suprasti ir tinkamai įvertinti mūsų partizanų gyvybės aukas, ar visi sugebame blaiviai žvelgti į skaudžius praeities įvykius? Gal iš tiesų per daug optimizmo šiuose mano pateiktuose faktuose? Juk ne vienas ir ne du, ir net ne šimtas, o tūkstančiai mūsų tautiečių pasidavė piktosios dvasios apžavams, pasiklydo materializmo aklavietėje, išsižadėjo Dievo, paneigė amžinojo gyvenimo sampratą. Ne vienas kreivai ir skeptiškai žvelgiame į skaudžią mūsų tautos istoriją, apimančią praėjusio amžiaus antrąją pusę. Atsikvošėkime, susimąstykime! Sugriuvo raudoni melo, šmeižto, apgaulės bastionai, pritilo mūsų tautos istorijos klastotojai. Sugriuvo didžiausioji XX amžiaus gėda konclagerių pragarai, spjaudę baisia neapykanta ir pasityčiojimais, kančiomis ir kankinystės mirtimi. Mes jau laisvi. Galime laisvai kalbėti, politikuoti ir diskutuoti, laisvai keliauti, kur tik panorime Ne, visų gerų požymių nesuminėsiu, nes užimtų daug vietos ir laiko. Tačiau gražiai suvešėjusiam kviečių lauke pakelia galvas ir piktžolės. Kad ir kaip stengtumeisi išvalyti sėklą prieš sėją, kad ir kaip išdirbtum dirvą, kad ir kokias naudotum kovos priemones piktžolių visuomet atsiras. Ir vis dėlto, broliai, sesės, nenusiminkime. Dažnai užslenka grėsmingai juodi negandų debesys su žaibais ir perkūnais, tačiau stiprūs vėjai nustumia debesis, vėl prasišviečia skaisti padangė. Tad keliaukime po Lietuvą, ašaromis ir krauju daug kartų nulaistytą, pakelkime akis, kad išvystume ne tik žaliuojančius bei žydinčius laukus, bet ir aukštą skaidriai mėlyną dangų.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |