|
Angelas sidabro sparnais
ir Kauno karalienė
Kaunui, kauniečiams ir dukrai Vestai
Aleksandras SLIVKA
Ankstyvos saulės spinduliai išbudino Kauną. Tokiu metu man patinka stebėti mūsų Senamiestį. Kažkaip keistai pro namų ir gatvių kontūrus prasiskleidžia pačių įvairiausių žmonių paslaptys, istorijos ir paprastos svajonės. Pro laiko klodus prasimuša šeimos židinių šiluma. Aš namuose, tas jausmas manęs nepalieka nuo tada, kai man atsivėrė mano Senasis miestas.
Apie ką gali papasakoti vaiko siela? Tikriausiai apie tai, kas svarbiausia. Beje, apie viską iš eilės. Šiandien ne paprasta diena, o viena iš nedaugelio, kada prasiskleidžia paslapties uždanga, todėl aš jums kai ką papasakosiu.
Pavasarį stebėjau, kaip nutirpęs sniegas apnuogino senojo miesto viduramžių tylą. Neris pirmoji atsisveikino su žiema, ji neskubėdama plukdė savo ir mūsų meilės simbolius apvalias, neįprastas ledo lytis, panašias į baltų gėlių vainikus. Pilna baltų žiedų, Neris ruošėsi pavasariui. Būtent tuo metu aš sutikau jį Angelą sidabro sparnais. Susitikimas, turiu jums pasakyti, buvo tiesiog mistinis. Nuo pat pirmos minutės man buvo aišku, kad tai jis mane susirado. Bet jam nereikėjo nieko nei sakyti, nei aiškinti, aš pats be vargo skaičiau, mačiau ir jaučiau jo mintis. Apie jį galiu pasakyti tik viena: jis - Angelas sidabro sparnais. Jis pats tikriausias mūsų miesto angelas. Jis saugo ir gina Kauną. Jo sidabro sparnai neįtikėtinai žėravo ir spindėjo prieš saulę. Gyvas sidabras ant angelo sparnų šitaip trumpai būtų galima pasakyti, bet tas sidabras gali skaudžiai nudeginti...
Aišku, kontrastas buvo neįtikėtinas, bet angelas buvo ramus. Jis nutarė man kai ką parodyti, mintyse paprašė manęs susikaupti, ir aš ėmiau regėti jo akimis. Tą akimirką išvydau meistrų miestą, jo triukšmingą turgų ir muges; tai buvo tik pradžia, nes prieš mane slinko gyva istorija. Kiek daug iškentė Kaunas! Staiga išvydau Laisvės aukurą; tiesiog neįtikėtina, kaip anksčiau jo nemačiau. Šitaip įvykių, faktų ir žmonių svajonių grandinė persikūnijo į spindintį, atsinaujinusį, nuostabų Kauną meno, meistrų ir laisvės miestą. Sakau jums, tos vizijos buvo neįtikėtinos. Nebuvo net ko pridurti. Taip pat nejučiomis mes grįžome atgalios. Tyliai pritarus angelui, aš jau pats ėmiau girdėti senojo miesto namų ir gatvių balsus. Aišku, tarp jų išsiskyrė Baltoji karalienė rotušė, ji pusbalsiu su kažkuo kalbėjosi.
- Jūsų didenybe, jums šiandien liūdna?
- Truputį, juk taip norėtųsi sulaukti kokios šventės.
Kas sukėlė tą jų liūdesį? Galbūt persidavė dalelė mano nuotaikos, buvusios iki susitikimo su Angelu sidabro sparnais? Nežinau, bet tą pačią minutę pamaniau: kaip būtų puiku pagrindinėje Senamiesčio aikštėje surengti visiems vaikams triukšmingą šventę. Su saldainiais, žaidimais ir prizais, su tortais ir ledais, su linksmais klounais. Sidabro sparnų angelas šyptelėjo, o gal tai ir buvo jo mintis? Nežinia. Staiga supratau, kad kažkas pasikeitė.
Tai neįtikėtina, bet patikėkite, tą minutę man pasirodė mano ir pats tikriausias Senasis miestas. Šypsojosi ne tik angelas, šypsojosi ir Baltoji karalienė Kauno rotušė, šypsojosi visas Senamiestis, kuris sutvisko tekančio Nemuno atspindžiuose. Tik įsivaizduokite aš turiu savo Senąjį miestą, patį patį...
Teisybę pasakius, man tai buvo nepaprasta diena, bet iš tiesų aš jau seniai žinau, kad mūsų Kaunas yra mistinėje vietoje, tai yra dviejų upių santakoje. Ką čia bepridursi - mūsų protėviai tikrai mokėjo pasirinkti vietą savo gyvenvietėms. Todėl Angelo sidabro sparnais pasirodymas tik sustiprino mano tikėjimą ir suteikė naujų jėgų.
Tai tikras stebuklas, kad aš gyvenu pačiame gražiausiame ir mistiškiausiame nuostabiosios ir gražiosios Lietuvos mieste. Tegul niekas ant manęs nesupyksta juk taip jaučia mano širdis.
Angelas ir Baltoji karalienė mano baltą žiemos liūdesį pakeitė žiedų ir pavasario džiaugsmu. Neliko užmirštas ir Senamiestis po to, kai mes atradome vienas kitą, jis nesiliauja mane stebinęs. Kodėl ne visi įžvelgia jo grožį? Tokio gražaus ir nuostabaus, malonaus Senamiesčio nėra niekur Europoje, net patys garsiausi karaliai tokio neturi. Senojo miesto stebuklai tęsiasi, ir aš būnu vis kitokia tai paprasta mergaitė, atėjusi su tėvais į mugę, tai princesė, ar dar įdomiau fėja. Senasis miestas tapo mano širdies dalimi, o aš jo.
Angelas, Baltoji karalienė ir Senasis miestas pripildė mano sielą savo meilės. Senasis miestas ir toliau su manimi dalijasi viskuo, kas gražiausia, kas amžina ir brangu, jis dalijasi su manimi savo paslaptimis. O aš jums papasakojau vieną iš savo paslapčių.
© 2004 "XXI amžius"
|