Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Darbai
Lietuva
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šviesus ir kilnus kunigas

Kun. Antanas Baltrukėnas

Neseniai spaudoje teko skaityti: „Bitininkauti mane išmokė toks Antanas Baltrukėnas Troškūnuose“ (Anykščių r.). Užkliuvo žodis „toks“, ir kilo mintis priminti tą šviesų ir kilnų kunigą.

Gimė jis 1908 m. lapkričio 20 d. Rokiškio aps., Kamajų vals., Paluolio kaime. Tėvai - Jonas Baltrukėnas ir Ona Josevičiūtė. Autobiografijoje rašo: „1918 m. pradėjau lankyti pradžios mokyklą Kamajuose. Skaityti mane mokė motina iš maldaknygės, o rašyti išmokau iš vyresniojo brolio, - dėl to pradžios mokyklą baigiau per dvejus metus ir 1920 m. išlaikiau egzaminus į Rokiškio gimnazijos II klasę. 1924 m. baigęs penkias klases, įstojau į Kauno kunigų seminariją. Baigęs ją ir gavęs Teologijos diplomą, 1931 m. buvau įšventintas kunigu“ (1931 08 09).

Panevėžio vyskupijos kurijoje esančioje asmens byloje lakoniškai pažymėta:

„Vikaras: Naujamiestis (1931), Rokiškis (1932), Anykščiai (1934). Kapelionas: Linkuva (1935), Biržai (1939), Ramygala (1941). Klebonas: Subačiaus stotis (1943), Leliūnai (1945), Troškūnai (1946 08 16). 1959 12 16 dėl sveikatos (širdies negalavimai ir insultas) pasitraukė iš klebono pareigų, gyveno Troškūnuose. 1977 m. kovo 2 d. mirtinai suserga ir staiga miršta. 1977 m. kovo 5 d. palaidojamas Kamajuose, šalia tėvų“.

Matome, kad netrumpas paskyrimų sąrašas, bet neilgas buvo jo gyvenimas, kupinas pareigų ir kančios. Dėl didelio autoriteto, sugebėjimo šiltai bendrauti su parapijiečiais nebuvo mėgstamas valdžios. Juk buožės vaikas! (Tėvai turėjo 50 ha.) Iš tremtinių šeimos! Nelengvas laviravimas tarp pareigų ir valdžios „dėmesio“ anksti pakirto sveikatą. Atvykęs į Troškūnus, klebonas rado atimtą kleboniją. Teko rūpintis pastoge. Nužiūrėtas pirkti namas valdžiai pasirodė per didelis. Reikėjo ieškoti bedrasavininkio. Apsigyveno prieš pat buvusią senelių prieglaudą, kurioje netrukus įsikuria mokykla. Nenuobodu, bet pusę dienos girdėti triukšmas.

Troškūnų vidurinės mokyklos mokinius kun. A Baltrukėnas mokė tikybos. Dėl draudimo jas rengti beveik nelegaliai pamokos vyko zakristijoje. Klebonas tiesiog užburdavo savo iškalba, sugebėjimu vaizdingai perteikti žinias, leisdavo prisiliesti prie kai kurių liturginių daiktų, viską rodydavo ir pasakodavo, pasakodavo... Paaugliams didžiulį įspūdį darė pasitikėjimas ir aukšta bendravimo kultūra. Kur girdėta, kad iš bažnyčios bibliotekos būtų leista pasiimti rimtą knygą, anuomet neprieinamą, ir ilgiau palaikyti? Ir eidavo per mokinių rankas užsienio klasikų kūriniai, geros lietuvių poezijos knygos. Ilgais vakarais degė mokinių sodybose žibalinės lempos, nors tuo neramiu laiku teko aklinai dangstyti langus. Šalia mokytojų Onutės Vaitiekūnaitės-Liberienės, Antano Vainoriaus, Česlovo Vaišvilos ir kitų kunigai Antanas Juška ir Antanas Baltrukėnas buvo tikri šviesuliai anais pokario metais.

Kan. Vytautas Masys, kurį klebonas A. Baltrukėnas rengė į kunigus, sako: „Prisimenu kaip nuoširdų, labai išsilavinusį (kavos, bet ne medaus mėgėją) kunigą. Žavėjo iškalbingumu, kai pusiau legaliai susirinkdavome į zakristiją tikybos pamokoms. Pusmetį gyvenau klebonijoje, nes buvau zakristijonu. Daug įdomių dalykų ir gyvenimiškų istorijų pasakodavo ir „politikuodavo“. Kai kada paskambindavo pianinu. Turėjo nemažai knygų, kurių gaudavau pasiskaityti. Jo hobis buvo bitės, kurių turėjo per 20 avilių. Tyrinėdavo bičių gyvenimą. Net žiemą tekdavo gaudyti bites, išleistas pasiskraidyti iš ant svarstyklių padėto pusiau stiklinio avilio, pastatyto kambaryje. Minėdavo žinomą bitininką Joną Kriščiūną ir kitus, su kuriais dalindavosi stebėjimais, ir rengė knygą apie bites“.

Taigi bitės. Deja, jos daugiausia susijusios su liūdna kunigo A. Baltrukėno gyvenimo dalimi. Daugelį metų sergantį kleboną slaugiusi puiki šeimininkė, kilusi iš Rokiškio rajono, buvusi kalinė Angelė Bartkūnaitė štai ką pasakoja apie tą laikotarpį (nuo 1962 metų). Susirgęs insultu ir infarktu kunigas turėjo gyventi iš 50 rublių Kurijos skiriamos pašalpos. (P. Angelė, žmonių vadinama Aneliute, įsidarbinti negalėjo, nes buvusi kalinė, be to, reikėjo prižiūrėti ligonį.) Iš tėvo paveldėjęs potraukį bitėms, tapęs altaristu, kunigas jų įsigijo ir mokė bitininkauti šeimininkę. Pradėję nuo kelių avilių, prisiaugino apie 40. Tai buvo šioks toks pajamų ir pragyvenimo šaltinis. Bitininkauti sekėsi, nes nuolat siekė žinių, prenumeravo žurnalus, bendravo su daugeliu bitininkų.

Kovoti už būvį ir būti žmonėms reikalingas kun. A. Baltrukėnas ypač stengėsi po insulto ir infarktu, kai prarado kalbą, sunkiai valdė rankas. Teko kęsti masažų skausmus, kreiptis į logopedą, viską pradėti nuo pradžių. Po penkerių metų jau galėjo pats pavalgyti. Stiprios valios žmogus pasiryžo grįžti į darbą, t.y. aukoti šv. Mišias. Jam padėjo veidrodis, magnetofonas ir Aneliutė. Ji buvo mokiusis lotynų kalbos, tad skaitė, klausė, mokė. Atkaklusis kunigas išmoko lotyniškai aukoti šv. Mišias, ir vysk R.Krikščiūnas davė leidimą. Šv. Mišias kunigas aukojo namuose, nes į bažnyčią, nors netoli, nueiti sunku. Kai ėmė truputį dirbti, Kurija nutraukė pašalpą. Vėl bitės padėjo išgyventi. Aneliutė dviračiu apvažiuodavo, apžiūrėdavo jas, išvežiotas į sodybas, į mišką.

Jau įprato kunigas ir jo šeimininkė prie atsinaujinusio gyvenimo, bet... vėl infarktas. Vėl du mėnesiai ligoninėje. Paskui namuose liepta saugoti dieną naktį. Pagaliau ėmė vaikščioti, bet sunkiai kvėpavo. Kitų kalbą suprato, o pats vartojo nepamirštus gimtosios tarmės žodžius (pvz., burnosėlis ir pan). Nugalėti neįveikiamas kliūtis vėl padėjo įgimta energija, tvirta valia, kantrybė, o ypač noras būti žmonėms reikalingam. Deja, gyventi liko nebeilgai. Troškūnų klebonas kun. Jonas Bagdonas iš Panevėžio iškvietė gydytoją, kad padėtų greičiau pasveikti. Ligonis sutriko, nes buvo įpratęs prie prof. Marcinkevičiaus. Atvykusysis begalėjo pagelbėti tik dirbtiniu kvėpavimu ir... konstatuoti mirtį. Velionio valia laidoti išvežtas į Kamajus, nors troškūniečiai labai norėjo arti turėti mylimo kunigo kapą.

Dabar už kunigą A.Baltrukėną kasmet aukojamos trejos šv. Mišios: gimimo, vardo ir mirties dienomis. Kaskart bažnyčioje susirenka daug žmonių. Nepamiršo parapijiečiai savo klebono, nors jau trečias dešimtmetis baigia praeiti. Ne vienas, bendravęs su klebonu, maloniai prisimena, kaip įdomiai jis pasakojo apie keliones, matytus vaizdus, rodė nuotraukas, prisimena gražius jo pamokslus. Daugelis, paklausti, ar prisimena kun. A. Baltrukėną, pasako: „Kaipgi, tai buvo mūsų numylėtinis!“

Šviesus ir kilnus kunigas visiems lieka ištvermingumo, tvirtos valios ir pasiaukojimo pareigai pavyzdžiu. Žinoma, čia toli gražu ne viskas pasakyta apie nelengvą kunigo gyvenimą, tačiau norisi priminti, kad A.Balrukėnas buvo ne tik bites, bet ypač Dievą mylėti mokantis kunigas. Visi jį pažinoję linki jam amžinosios ramybės, o buvę mokiniai tebejaučia dėkingumą savo mokyklinių metų šviesuliui ir trokšta, kad tas šviesus ir kilnus kunigas jaunimui būtų ištvermės, stiprios valios ir pareigingumo pavyzdys.

Ona BARTULYTĖ,

buvusi kun. A.Baltrukėno mokinė

© 2004 "XXI amžius"