|
Kviečiu ieškoti ne džiaugsmo.
Ir ne laimės. Palaimos...
Palaimintasis Jurgis Matulaitis yra plačiau žinomas svečiose šalyse nei jo gimtojoje Lietuvoje. Svetur jo garbei rengiami simpoziumai. Ši mintis paskatino Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos seseris rūpintis, kad Palaimintojo darbai būtų plačiai žinomi ir Lietuvoje.
Jų bei Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos rūpesčiu ir lėšomis buvo išleistos kelios knygos apie XX amžiaus pradžios arkivyskupą Palaimintąjį J.Matulaitį. Tad birželio 8-osios vakarą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos muzikos svetainė prisipildė J.Matulaičio gerbėjų. Skambant Švč. Mergelei Marijai skirtoms giesmėms, atliekamoms Šv. Cecilijos sakralinės muzikos choro, buvo pristatytos dvi knygos. Tai Gintarės Adomaitytės prieš metus išleista knyga Kelio dulkės Baltos rožės (vakare buvo pristatyta antroji šios knygos laida) bei kunigo Vaclovo Aliulio, MIC, parengtas trijų Matulaičiui skirtų simpoziumų rinkinys Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida.
Sakralumu dvelkiančiame vakare įžanginį žodį taręs Šiaulių ganytojas Eugenijus Bartulis pasidžiaugė arkivyskupo J.Matulaičio asmenybe ir išryškino, jog G.Adomaitytės mintimis tikintis žmogus turi atsikratyti visų šiuolaikinių prietarų ir, tvirtai eidamas tikėjimo keliu, visą blogį nugalėti gerumu.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos vyriausioji vadovė sesuo Ignė Marijošiūtė G. Adomaitytės knygelę pavadino miniatiūrine bomba, kurios tikslas ne tik patraukti skaitytojus patraukliu turiniu, bet ir uždegti pačius domėtis, ieškoti, skleisti. Lietuvos Palaimintasis turi būti iškeltas visuomenėje.
Kalbėdama apie J.Matulaitį, sesuo Ignė susimąstė apie asmenybę, ugdomą per nesėkmes. Vaikystėje, jaunystėje bei visą gyvenimą arkivyskupą lydėję sunkumai, netektys, išbandymai kelia ne gailestį, bet susižavėjimą ir pagarbą. Anksti likęs našlaitis, vienuolikos metų susirgęs kaulų džiova, J.Matulaitis nepasidavė, bet kovojo su negalėmis ir nuveikė be galo daug. Šešiose tautose veikė marijonai, įkūrė dvylika skirtingų namų, du moterų vienuolynus... bandė skaičiuoti kalbėtoja. Ir visa tai atliekamu laiku, nes, atlikdamas tiesiogines, popiežiaus skirtas pareigas, niekada negalėjo daryti to, ką norėjo. Lietuva neatpažįsta, kokia Dievo dovana yra jo asmeny, apgailestavo sesuo Ignė. Ji pabrėžė, kad Palaimintasis J.Matulaitis buvo sąmoningai gyvenantis intelektualas, idėjomis ir darbais prašokęs savo laiką.
G.Adomaitytė apie savo knygelę kalbėjo kukliai, tikindama, jog šis kūrinys tai jos pačios kelionė Šešupės krantais į Palaimintojo vaikystės kaimą Lūginę. Rašytoja teigė nežinanti tokios atkarpos J. Matulaičio gyvenime, kuri būtų neįdomi, neverta dėmesio; jis buvo filosofas ne ta prasme, kad parašė daug straipsnių, knygų, bet savo gyvenimu.
Vienas iš arkivyskupo pasiryžimų, paminėtas vakaro metu, buvo toks: Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs. Tad ir vakaro viešnios atsisveikino ragindamos pasiryžti blogį nugalėti gerumu. Garbius svečius bei susimąsčiusius, nenoriai besiskirstančius svetainės lankytojus palydėjo švelni Šv. Cecilijos choro giesmė.
Inesa RATNIKAITĖ
Šiauliai
© 2004 "XXI amžius"
|