Bažnyčia perspėja
dėl New Age apraiškos pavojų
Mindaugas BUIKA
Katalikų Bažnyčios hierarchai ir ekspertai toliau analizuoja
New Age kultūrinę apraišką, kuris turi tam tikrų pretenzijų vadintis
religiniu sąjūdžiu. (Angliško termino New Age pažodinis vertimas
yra Naujasis amžius, tačiau geriau būtų vadinti jį Naujoji era
arba Naujoji epocha, kaip tai daro vokiečiai, nes kalbama ne apie
naują XXI amžių, bet apie netrukus pagal Zodiako ženklą prasidėsiantį
Vandenio astrologinį laikotarpį, kuris truks 2146 metus. Pasak New
Age ideologų, ankstesnis Žuvų laikotarpis buvo krikščionybės era,
o naujoji Vandenio epocha bus kitos visuotinės religijos era,
kuriai ir atstovauja jų sąjūdis.)
Birželio 14-16 dienomis Vatikane vyko New Age skirtas
tarptautinis simpoziumas, kurį surengė Šventojo Sosto tarpdikasterinė
Sektų ir naujųjų religinių sąjūdžių komisija. Pasitarimo dalyviai
iš Vatikano ir įvairių pasaulio episkopatų, atsižvelgdami į gautus
pasaulio vyskupų atsiliepimus, dar kartą aptarė 2003 metų vasarį
Popiežiškosios kultūros tarybos ir Popiežiškosios tarpreliginio
dialogo tarybos paskelbtą pirminę studiją Jėzus Kristus Gyvojo
vandens nešėjas. New Age krikščioniškasis apmąstymas. Diskusijose
ypatingas dėmesys buvo sutelktas į New Age psichologinius metodus
bei lyginamas krikščioniškasis dvasingumas su tuo mistiniu patyrimu,
kurį siūlo minėtas sąjūdis.
Tik Jėzus Kristus yra Gyvojo vandens nešėjas
Pernai, pristatydamas naująjį dokumentą Jėzus Kristus Gyvojo vandens nešėjas, jį rengusios Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Polis Puparas pažymėjo, kad New Age yra vienas didžiausią susirūpinimą keliančių iššūkių krikščionių tikėjimui. Šis iššūkis iškyla tiek religiniame, tiek ir kultūriniame lygmenyse, nes New Age siūlo teorijas ir doktrinas apie Dievą, žmogų ir pasaulį, kurios nesuderinamos su krikščionių tikėjimu. Apskritai naujojo sąjūdžio ideologija rodo, jog Vakarų kultūra yra atsidūrusi gilioje krizėje. Daugelis žmonių, nusivylę modernizmu, vėl ieško gyvenimo prasmės, nori pajusti antgamtiškumą, tačiau New Age teorija pateikia klaidingus atsakymus.
Šis fenomenas, anot kardinolo P.Puparo, taip pat atspindi tokią šiuolaikinės sekuliarizuotos kultūros tendenciją, kai beveik instinktyvų Dievo buvimo jausmą pakeitė tai, kas dabar dažnai vadinama moksline realybės vizija. Dėl tos priežasties nuo tradicinių religingumo formų pereinama prie labiau asmeniškos ir individualios jos išraiškos, kas dabar vadinama dvasingumu. Kardinolas išskiria tris tokio pasikeitimo motyvus: pirma, paplitusi nuomonė, jog tradicinės religijos arba bažnytinės institucijos negali suteikti to, kam jos yra skirtos; antra, viena ryškiausių tendencijų to, kas gali būti vadinama dvasine sfera, tai grįžimas prie ikikrikščioniškų religingumo formų.
Pagaliau trečias motyvas, kuris glūdi už paplitusio nusivylimo institucine religija, - tai Vakaruose vis didėjantis žavėjimasis Rytų religijomis ir apskritai rytietiška išmintimi bei jos pateikimo būdais. Iš to kyla vis stiprėjantis įsitikinimas, kad kiekvieno religinio patyrimo centre yra kažkokia bazinė tiesa, tiesos branduolys. Todėl natūraliai iškilo idėja, jog galima ar netgi būtina surinkti visus charakteringus skirtingų religijų elementus ir sukurti universalią religijos formą. Be abejonės, tai iš esmės prieštarauja krikščionių tikėjimui, kuris teigia, kad ne visos religijos yra lygiavertės ir kad Jėzus Kristus yra vienintelis žmonijos išganymo Autorius.
Pasak kardinolo P.Puparo, Bažnyčia turi rasti atsakymą į susidariusią padėtį ir krikščioniškąjį mokymą pateikti aiškiai ir su įžvalga bei tuo pat metu būti palanki visiems žmonėms, kurie ieško prasmės. Tai reikalauja pastoracinių programų, kurios būtų nukreiptos į specifines moderniąsias ir postmodernizmo visuomenes, davusias pradžią New Age reiškiniui. Bažnyčia turi padėti žmonėms vėl atrasti išganymo asmeninę plotmę per išganomąjį susitikimą su Kristumi, tikruoju Dievu ir tikruoju žmogumi, susitikimą su Kristumi, kuris yra Gyvojo vandens nešėjas. Toks būtų geriausias atsakas į didžiausiąjį šių dienų žmonių troškimą, troškimą Dievo, troškimą realaus Gyvojo vandens. Visos Bažnyčios pastangos turi būti sutelktos į pateikimą šio Gyvojo vandens, kuris trykšta iš nukryžiuoto Kristaus pervertos širdies, - sakė kardinolas P.Puparas.
Taip pat yra svarbu perduoti krikščioniškojo tikėjimo požiūrį, kuris siūlo konkretų susitikimą su Dievu, o ne abstrakčius dalykus ar ideologijas. Kristus yra patiriamas, atrandamas Dievo Žodyje, Jis yra randamas sakramentuose, Eucharistijos malonėje, tikinčiųjų bendruomenėje. Kadangi New Age stengiasi atversti ne pagonis, bet krikščionis, kurie neranda atsakymų į savo abejones, nerimą, rūpesčius, kiekvienas katechetas, liturgijos celebrantas ar parapijos gyvenimo aktyvus dalyvis turi nuolat savęs klausti: Ar mes tikrai siūlome Jėzų Kristų, Gyvojo vandens nešėją? Šis klausimas tuo labiau svarbus, nes daugelis šių dienų katalikų neturi adekvataus krikščionybės mistinio, asketiškojo ir dvasinio paveldo pažinimo.
Ezoterinės kultūros iššūkis krikščioniškajam
patyrimui
Apie New Age įtaką krikščionims ne kartą yra kalbėjęs ir popiežius Jonas Paulius II, kovo pradžioje Kunigų kongregacijos surengtoje videokonferencijoje Bažnyčia, New Age ir sektos kalbėjo Popiežiškojo Regina Apastalorum universiteto rektorius kunigas Paolas Skarafonis. Minėto sąjūdžio sėkmę tarp katalikų paaiškina trys elementai: pirma, esminis žmogiškosios prigimties elementas - dvasingumo ir maldos ilgėjimasis, noras įveikti šių dienų Vakarų visuomenėje daugelio patiriamą nerimą ir sielvartą dėl stabilumo stokos ir ateities garantijos nebuvimo; pagaliau psichologinis elementas, kai New Age siūlomas dvasingumas kyla iš susitikimo su ezoterine kultūra bei psichoterapiniais metodais, kurių pagalba pasiekiamas asmenybės persikeitimas bei vidinės ramybės būklė.
Visa tai, anot kunigo P.Skarafonio, labai skiriasi nuo krikščioniško dvasingumo patyrimo. New Age šalininkai mistinio išgyvenimo ieško pamėgtose kelionėse į Indiją ir kitas Rytų šalis. Taip pat vartodami narkotikus bando pasiekti menamo sąmoningumo būseną, kuri įgalina priimti realybę su pageidaujamu vientisumu. Tarp jų populiari seksualinė mistika, kuri neva sukuria tampriausius meilės ryšius tik po visiško išsilaisvinimo iš seksualinių tabu. Žinoma, New Age nukreipta į ezoterines tradicijas gnosticizmą, alchemiją, astrologiją, magiją, spiritizmą, raganų kultą, netgi satanizmą ir okultizmo teoriją.
Netgi Šventojo Rašto tekstams New Age taiko savotišką ezoterinę metodiką, kuria siekiama apvalyti krikščionybę nuo būdingo formalumo ir oficialumo, kas, sąjūdžio ideologų nuomone, neleidžia prasiskverbti iki jos giliosios, tai yra ezoterinės prasmės. Jeigu krikščionybės tradicijoje Jėzus Kristus yra vienintelis išganytojas, Dievo Sūnus, tai New Age literatūroje Jis dažnai pateikiamas kaip vienas iš daugelio išminčių ir siekiama istorinį Jėzų atskirti nuo amžino, beasmenio bei visuotinio Kristaus. Kadangi sąjūdžio ideologai kalba apie religiją be ašarų, todėl Jėzaus mirtis ant kryžiaus arba neigiama, arba aiškinami naujai, nes Kristus negalėjęs kentėti.
New Age mokyme gausu svarstymų apie angelus, jų fiksuotą ryšį su žmonėmis, tačiau angelų samprata labai skiriasi nuo krikščioniškosios. Jų galia prilyginama talismanų arba amuletų galiai, kuri taip pat paplitusi tarp sąjūdžio dalyvių. Pavyzdžiui, talismanais tarnauja kristalai, kurie, kaip tvirtinama, turi ypatingų dažnių virpesius ir plačiai vartojami vadinamojoje kristalų terapijoje. New Age knygose teigiama, kad kristalai turi neregimą protingumą ir gali turėti įtakos mūsų visų gyvenimui, todėl parašyti ištisi vadovėliai, kaip palaikyti kontaktus ir pasinaudoti jų galia.
Nuo kristalų mistifikavimo, pasak sąjūdžio ideologų, ir prasideda dievystė, kuri aptinkama kiekvienoje būtybėje, laipsniškai kylant nuo mineralų pasaulio iki galaktinio Dievo. Ši miglota Dievo samprata labai skiriasi nuo krikščioniškosios, pagal kurią Dievas yra transcendentiškos ir asmeninės prigimties, dangaus ir žemės Kūrėjas, pasirengęs bendrauti su Jį mylinčiais žmonėmis. Tuo tarpu New Age mokyme Dievas egzistuoja ne anapus žemiškojo pasaulio, bet kiekvieno žmogaus vidaus gelmėse ir šiam vidiniam Dievui atrasti, Jo potencialui išlaisvinti būtina pasitelkti sąjūdžio žynių dvasinį vadovavimą bei atitinkamą psichologinę arba meditacinę technologiją. Taigi esame dievai ir galime atrasti savo neribotą galią per vidinį apsivalymą, savojo autentiškumo išryškinimą, susivienijimą su neapibrėžta kosmine visuma.
Atsižvelgiant į New Age fenomeno iššūkį, kunigas P.Skarafonis siūlo šiuos pastoracijos principus: parodyti patikimą ir aiškų ryšį tarp tikėjimo ir proto; krikščioniškos maldos mokyklą (naujajame Vatikano dokumente dėl New Age pažymima, kad, painiojant psichologiją su dvasingumu, to sąjūdžio taikoma meditacijos technologija negali būti prilyginta maldai. Užmiršus, kad ir pats Dievas ieško žmogaus širdies, kalbėti apie krikščioniškąją maldą nebegalima) ir aktyviai priimant sakramentus bei kreipimąsi į didžiąją krikščionybės tradiciją; skelbiamą Jėzaus Kristaus, gyvo ir prisikėlusio, dabar bendraujančio su jumis, kurio asmenybės žavesys yra žymiai didesnis nei kieno nors kito ir kurio buvimas prasmingai užpildo kiekvieno žmogaus gyvenimą; požiūrį į pasaulį, kaip į kūriniją, kuri yra mylima Dievo, Kūrėjo, ir tai veda į visišką jos išsipildymą.
Nuo New Age prie Next Age
Birželio viduryje Vatikane vykusioje konferencijoje, skirtoje New Age, dalyvavo ir vienas žymiausių Europoje sektų ir naujųjų religinių sąjūdžių ekspertų belgų kunigas Žozefas Mari Verlindas. Šis 56 metų dvasininkas yra nepaprasto likimo žmogus: branduolinės fizikos mokslų daktaras ir tyrinėtojas, vėliau per dvasines paieškas pakliuvęs į įvairių ezoterinių grupių pinkles, daugelį metų gyvenęs Indijoje. Sugrįžęs į katalikų tikėjimą, jis pasuko kunigystės keliu ir, baigęs Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje, 1983 metais gavo kunigo šventimus. Apgynęs filosofijos disertaciją, kun. Ž.Verlindas dirba Lijono (Prancūzija) katalikų universitete. 1991 metais įstojo į Šv. Juozapo šeimos vienuolinę bendruomenę, kur buvo paskirtas vyresniuoju.
Duotame interviu Romos žinių agentūrai I Media, kurį persispausdino JAV katalikų informacijos tinklas CWN, kun. Ž.Verlindas atkreipia dėmesį į New Age pastarojo meto tam tikrą evoliuciją, dėl ko jis kartais vadinamas Next Age (Kitas amžius).
Šį perėjimą sąlygojo nepasiteisinusi astrologinė ir ideologinė New Age svajonė, kad su trečiojo tūkstantmečio pradžia prasidės darnos, teisingumo, taikos, vienybės metas. 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai, karas Irake, kiti konfliktai, tebesitęsiantis badas Afrikoje bei AIDS epidemija nuvylė daugelį sąjūdžio narių. Kai kurie buvo nepatenkinti, pasitraukė iš New Age ir sugrįžo į savo tradicinius tikėjimus, tačiau dauguma jų perėjo į Next Age, kuris praktikuoja visišką individualizmo suabsoliutinimą.
Dabar individams siūloma nebesirūpinti planetos nieko gera nežadančia ateitimi, bet stengtis save pačius apginti nuo negatyvių įtakų ir sutelkti dėmesį į savo individualios laimės pasiekimą. Taip pat iškilo ir naujas tarpasmeninis psichologinis priėjimas, kuris asocijuojasi su šiuo Next Age sąjūdžiu, kada kartu su Rytų mistikos metodika ir narkotikų vartojimu visa tai siūloma, kad būtų galima atrasti savyje dieviškumą pateikiamos ir tam tikros introspekcijos (savistabos) perspektyvos. Bažnyčia perspėja, kad taip žmonės yra skatinami rasti tiesą sau ir pajusti kasdienio tos tiesos keitimo laisvę be būgštavimo, kaip tai paveiks aplinkinius žmones.
Yra kalbama apie reliatyvizmą tiesos ir moralės atžvilgiu. Be to, individai sutelkia dėmesį į save ir tampa abejingi tam, kas vyksta aplink juos, iškyla narcisizmo pavojus. Pagaliau atsiranda nauja totalitarizmo grėsmė, nes žmogus, sulyginęs save su Dievu, bando globalizuotam pasauliui primesti dirbtinę vienybę ekonominę, socialinę ir religinę pasinaudodamas savo paties galiomis. Taigi New Age sumenkina žmogiškojo asmens reikšmę, ištirpdo individualumą visuotinume ir reikalauja paaukoti savąjį asmeniškumą, kas kiekvienam žmogui yra esminis dalykas.
Kunigas pasidžiaugė, kad Vatikanas paskelbė pirmąjį New Age apraiškai skirtą dokumentą Jėzus Kristus Gyvojo vandens nešėjas, kuris turi didelę pedagoginę ir didaktinę vertę sielovadininkams, ypač dirbantiems su jaunimu. Taip pat daugelis nacionalinių vyskupų konferencijų rengia atitinkamus kursus ir mokymą kunigams ir kitiems pastoraciniams darbuotojams. Šios pastangos turi būti tęsiamos ir gilinamos, nes šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje, ypač mokyklose, plinta magija, susidomėjimas burtininkavimu, demonizmu, satanizmu (vien tik Italijoje yra apie 650 satanistinių sektų - M.B.), šamanizmu, dvasinės energijos kanalizavimu. Tad reikia sielovadinio atsako, kad žmonės būtų išlaisvinti iš ezoterinių, neopagoniškų sąjūdžių, okultizmo ir spiritualizmo įtakos, nes New Age per šiuolaikinę žiniasklaidą televiziją, periodiką, internetą veikia globaliai, stengiasi infiltruotis į krikščioniškąsias Bažnyčias.
Šio sąjūdžio filosofijos ir metodologijos poveikis kartais juntamas ir katalikiškų rekolekcijų užsiėmimuose, charizmatinio atsinaujinimo grupėse, kada perdėtai telkiamas dėmesys į stebuklus ir asmeninį Dievo patyrimo išgyvenimą, kada, nekrikščionišku supratimu, į Dievą žiūrima kaip į jėgą, kuria galima manipuliuoti, o ne į realų Asmenį, su kuriuo bendraujama maldoje. Popiežius Jonas Paulius II dar 1993 metais yra perspėjęs JAV vyskupus, kad New Age kartais suvilioja praktikuojančius katalikus ar net dvasininkus, kurie nesuvokia tų idėjų nesuderamumo su Bažnyčios mokymu.
Kada aš girdžiu, jog net 50 proc. žmonių, kurie laiko save krikščionimis, tiki reinkarnacija, pradedu stebėtis, kaip jie, laikydamiesi tokių pažiūrų, gali likti darnoje su savuoju tikėjimu, - sako kunigas Ž.Verlindas. Mes tiems žmonėms turime parodyti giliąsias New Age ideologijos implikacijas ir kaip jos yra nesuderinamos su krikščionybės mokymu. Dabartiniu metu tikėjimo depozito išsaugojimas Bažnyčiai yra svarbus ir nelengvas uždavinys, nes esminiuose dalykuose kompromisų negali būti. Čia kalbama ne apie kažkokią naują bevaisę ideologinę kovą, bet apie atkaklų tikrojo tikėjimo skelbimą per mūsų asmeninį liudijimą taikoje ir meilėje.
© 2004 "XXI amžius"
|