|
Drama baigėsi! Antraktas iki rudens
Petras KATINAS
Lietuvos visuomenė, tiksliau, ta jos dalis, kuriai
tokios sąvokos kaip tėvynė, laisvė, nepriklausomybė nėra tušti žodžiai,
po antrojo Prezidento rinkimų rato kiek lengviau atsiduso. Maskvai
dar kartą nepavyko užmesti savo šimtasiūlės ant Lietuvos nugaros.
Tai, kad nedaug betrūko iki tokio košmaro, rodo akivaizdūs faktai,
nors apie juos atkakliai stengiasi nekalbėti ir nutylėti valdančiosios
partijos atstovai. Juk neatsitiktinai į K.Prunskienės rinkimų štabą,
įsikūrusį Premjero ir partijos vado žmonos viešbutyje, vos pasirodžius
pirmiesiems K.Prunskienei palankiems rinkimų rezultatams, pasveikinti
jos ekscelencijos atskubėjo patys nuostabiausi Rusijos mylėtojai
ir komunistinės praeities virusu amžinai užsikrėtę Socialdemokratų
partijos veikėjai J.Bernatonis, V.Einoris ir sveikatos apsaugos
ministras J.Olekas. Kartu su ponia Kristina. Tik kažkodėl nesimatė
energingojo, visur spėjančio Seimo vicepirmininko V.Andriukaičio
jis, matyt, buvo užsiėmęs Rubicon Group įtartinais reikalais.
Dar daugiau, kai viso pasaulio spauda sveikino Lietuvos žmones su
vakarietiško Prezidento pergale rinkimuose ir džiaugėsi, kad naujoji
ES ir NATO valstybė šį kartą išvengė Maskvos meškos glėbio, Lietuvos
TV laidoje, aptariant Prezidento rinkimų rezultatus, partijos ideologas
G.Kirkilas sukėlė susirinkusių politikų, politologų ir istorikų
ironiškas šypsenas, kai pareiškė nieko negirdėjęs, kad draugė Kazimiera
ragino keisti Lietuvos užsienio politiką. Tai yra be tankų ir
patrankų savanoriškai užsimesti rusišką šimtasiūlę.Visai nesvarbu,
jog socialdemokratų vadai lyg ir pasveikino V.Adamkų su pergale
rinkimuose. Sprendžiant iš rūgštokų veidų bei gana santūrių Č.Juršėno
komentarų, akivaizdu, kad troško K.Prunskienės atėjimo. O tai, kad
Kremlius jau iš anksto džiaugėsi, jog pavyko pagaliau vėl susigrąžinti
tuos litovcus po savo skvernu, pakanka tik pažvelgti, ką kalbėjo
ir rašė prieš rinkimus Rusijos politikai ir politologai.
Likus kelioms dienoms iki Lietuvos Prezidento rinkimų antrojo rato, žinomas rusų politologas Viktoras Olžičius, tapęs gerai žinomu Lietuvoje, plačiai komentavęs apsitapšnojusio R.Pakso nušalinimą, Rusijos žiniasklaidoje paskelbė straipsnį Žvilgsnis iš Rusijos. Jame kaip reta atvirai ir ciniškai rašoma: Politinė situacija Lietuvoje darosi daugiau nei palanki Rusijos interesams. Labai svarbus vien tas faktas, kad Lietuvos valdžioje greitai atsidurs prezidentė ir partija, istoriškai turinčios glaudžius ryšius su Rusija. Iš buvusių penkių kandidatų pirmajame rinkimų rate tiktai Č.Juršėnas ir K.Prunskienė turi tokią patirtį. Tačiau K.Prunskienės variantas kur kas priimtinesnis ir geresnis. K.Prunskienė įsitikinusi antiamerikietiškos orientacijos politikė ir jokiu būdu nelinkusi keisti promaskvietiškos Lietuvos ateities. Ji siekia įtraukti Rusiją sprendžiant visos Europos problemas. Taigi dabartinėje situacijoje Rusijai geresnę nei prezidentė K.Prunskienė sunku net įsivaizduoti. Lietuvių kilmės amerikietis, dešiniųjų pažiūrų žmogus V.Adamkus, nemokantis rusų kalbos, būtų pats blogiausias variantas Rusijai. Čia V.Olžičius, kalbėdamas apie V.Adamkaus rusų kalbos nemokėjimą, arba apsimeta nežinąs tikrosios padėties, arba sąmoningai meluoja. Juk dar prieš kelias dienas Rusijos imperiniai laikraščiai, irgi keldami į padanges K.Prunskienę, kaip geriausią Maskvos draugę, kaltino V.Adamkų, kad jis jaunystėje mokė amerikiečių specialistus rusų kalbos ir todėl yra pavojingas JAV įtakos agentas ir dargi Vašingtono statytinis. Be to, V.Adamkui jo kadencijos metu lankantis Maskvoje, tie patys rusų laikraščiai gyrė puikų V.Adamkaus rusų kalbos mokėjimą ir netgi akcentavo, kad jo kalba yra klasikinė jau išmirusi inteligentų kalba, kokia kalbėjo šviesiausi Rusijos žmonės. Tačiau ne tai svarbiausia moka ar nemoka V.Adamkus rusų kalbos. V.Olžičius ir kiti puikiai žino, jog jis niekada nebus Kremliaus marionetė ir nešoks pagal V.Putino muziką. O Č.Juršėno paminėjimas, kaip nevisiškai patikimo, taip pat daug ką pasako. Nesvarbu, kad tas irgi labai savas, tačiau K.Prunskienė nepalyginti savesnė. Juk savo rinkimų kampanijoje nė karto nepriminė nei milžiniškų lietuvių tautos aukų, sudėtų už tėvynės laisvę, nei partizanų laisvės kovų, nei tremties kančių. Kiekvienoje kalboje ši naujoji Klara Cetkin ar Roza Liuksemburg tarsi užsukta kartojo ir kartoja, kaip svarbu nė per milimetrą nenutolti nuo Maskvos.
Toliau V.Olžičius rašo: V.Adamkaus socialinė atrama Lietuvoje dešiniosios ir dešiniojo centro jėgos. Todėl jo amerikonizmas pernelyg akivaizdus. Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad labai palankiai Rusijai klostosi ir kiti politiniai dalykai. Labai greitai Lietuvos įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias kontroliuos kairiosios jėgos. Stulbinanti birželio 13 dienos rinkimų į Europarlamentą V.Uspaskich Darbo partijos pergalė rodo, jog toks pats rezultatas bus ir per būsimuosius Lietuvos Seimo rinkimus. Priminsiu, kad Seimo dauguma, kontroliuosianti Seimą, formuoja vykdomąją valdžią, ministrų kabinetą. Lietuvos dešinieji, suvokę K.Prunskienės pergalės realumą, jau įvertino situaciją, kada K.Prunskienė bus Prezidentė, o V.Uspaskich Lietuvos Premjeras, kaip košmarą. Tačiau tai, kas dešiniesiems yra košmaras, Rusijai tiesiog gėris (blago).
Šį V.Olžičiaus straipsnį bemat perspausdino rusų kalba išeinantys Lietuvos savaitraščiai, kuriuose liaupsės K.Prunskienei pylėsi kasdien. Pavyzdžiui, paskutiniame prieš rinkimus savaitraščio Obzor numeryje, pirmajame puslapyje, puikavosi tokios antraštės: Prunskienė mūsų Prezidentė!, Balsuokite prieš sąstingį!, Palaikykite permainas į gerąją pusę!, Paskutinis mūšis jis pats lemtingiausias ir t.t.
Tačiau tai dar ne viskas. K.Prunskienės patikėtinė rašytoja, savo šmeižtais ir palaidu liežuviu pralenkusi netgi savo kolegą liaudies rašytoją V.Petkevičių, V.Jasukaitytė tame pačiame Obzor numeryje papylė tiek purvo ir gatvės šmeižto, kad darosi visiškai aišku, kokie žmonės būtų atėję į Prezidentūrą kartu su Šatrija. Štai tik kelios kažkada žadėjusios gulti ant bėgių politikės avantiūristės (ir ne tik) straipsnio ištraukos: Valdui Adamkui gresia interpeliacija už Lietuvos pilietybės suteikimą neaiškiam asmeniui. V.Jasukaitytė remiasi nežinia už kieno pinigus leidžiamu bulvariniu laikraščiu Laisvas laikraštis, kuris paskelbė kažkokio mistinio Džefrio Vasiliausko straipsnį Valdas Adamkus pavojus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jame rašoma, kad buvęs VSD vadovas M.Laurinkus, vadinamas V.Adamkaus Berija, organizavęs kartu su V.Adamkumi buvusio Mažeikių naftos direktoriaus G.Kiesaus nužudymą (!). Dar daugiau, pasirodo, V.Adamkus per pirmąją kadenciją nespėjo paversti Lietuvos policine valstybe . Todėl išrinktas Prezidentu tą ir padarytų. Aišku, gausiai cituojami KGB generolų memuarai, kuriuose tariamai atskleidžiami labiausiai Maskvos nekenčiamo prof. V.Landsbergio ryšiai su KGB. Tai absoliučiai nieko nauja. Prisiminkime, kaip sąžinės kalinys kyšio prievartautojas A.Butkevičius blaškėsi su KGB generolo V.Šironino memuarų knyga.
Būtina įsidėmėti, kad Lubiankos specai FSB, GRU nė per nago juodymą nepakeitė savo veiklos taktikos nuo pat Kominterno laikų. Tada, ypač Ispanijos pilietinio karo metu, ir buvo išdirbta nuosekli strategija ir smulki taktika, kaip reikia organizuoti liaudies frontus, o įvairūs jo variantai buvo išbandomi visame pasaulyje. Kompartijų nariams ir jų simpatikams buvo įsakyta kuo plačiau įsilieti į buržuazinę visuomenę, partijas, vyriausybes. Stengtis suburti visokias pažangias ar net reakcingas partijas bei grupes kovai prieš svarbiausią priešą Maskvos nedraugus. O juos nugalėjus mušti kitą iš eilės. Taip buvo prieškario Lietuvoje, tas pats yra ir dabar. Prisiminkime K.Prunskienės Valstiečių ir Naujosios demokratijos partiją, R.Pakso liberaldemokratus, tautos pažangiečius, respublikonus, pagaliau V.Šustausko ir J.Veselkos partijas. Jos visos iš to paties KGB, FSB, GRU išplaukusios. Žinoma, ir tada, ir dabar į tuos Maskvos junginius stengiamasi įtraukti žinomų žmonių, rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų. Jeigu prieš karą aplink NKVD priedangos organus Literatūra ir Kultūra buvo susispietę P.Cvirka, A.Venclova, J.Paleckis, S.Nėris,tai dabar jų vietas užėmė V.Petkevičius, V.Jasukaitytė, M.Ivaškevičius bei panašūs. Aišku, naujųjų kolaborantų vėliava tapo K.Prunskienė, reklamuojama kaip Sąjūdžio aktyvistė ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrėja. Taip pat prisimenama, jog kažkada bažnyčioje Aušros Vartų koplyčioje tuokėsi su antruoju vyru, dabar dingusiu nežinia kur. Tačiau iš esmės bičiulė Kazimiera niekuo nesiskiria nuo kitų Maskvos mylėtojų. Jeigu ir skiriasi, tai savo formomis ir kartais moteriškesne taktika. Ji veikia kiek geriau ir subtiliau už komunistinius ortodoksus M.Pronckų, V.Einorį, V.Velikonį , pagaliau dabartinius LDDP socialdemokratų vadus, todėl, nepaisant pralaimėjimo rinkimuose, yra kur kas pavojingesnė už juos. Bet nuslėpti savo komunistinio agresyvumo nepajėgia. Tai matyti iš K.Prunskienės pykčio ir neapykantos protrūkių, pasireiškusių rinkimų kampanijos metu ir juos pralaimėjus.
O Kremliaus analitikų ir politologų straipsniai bei komentarai dar kartą parodo, kad šiai veikėjai mūsų nepriklausoma valstybė neturi jokios vertės. Vienintelis troškimas kad Lietuva kuo greičiau būtų sugriauta ir įjungta į atkuriamą Rusijos imperiją. Juk neatsitiktinai neseniai Kremliaus strategas Sergejus Karaganovas atvirai pareiškė, kad jeigu iki 2005 metų Lietuva negrįš Rusijos glėbin, tai jau niekada nebegrįš. Todėl ir buvo pasirinktas tariamai nepralošiamas K.Prunskienės koziris. Aplink šią Kremliaus pikų damą susispietė visi, be išimties, Lietuvos nepriklausomybės priešai ir duobkasiai. Nekalbant apie vietinius rusakalbius ir vadinamuosius Pietryčių Lietuvos lenkus. Po šios Kremliaus numylėtinės vėliava susibūrė visos prokomunistinės ir prorusiškos jėgos, sumaniai kartu pasinaudodamos nupilietintais ir mankurtizuotais žmogeliais, pasirengusiais už Judo sidabrinius perduoti ne tik tėvynę, bet ir tėvą bei motiną. Kaipgi čia neprisiminsi mūsų lyrikos genijaus, poeto ir patrioto Jono Aisčio, kurio 100-ąsias gimimo metines minime, žodžių:
Ak, Viešpatie, tai vėliakos
Mes įtikėjom rytdiena!
O kraujo pilnas kielikas,
O sopulio širdis pilna!
© 2004 "XXI amžius"
|