|
Mikalauciškių bendruomenės šviesa
Vis padejuojama, kad Lietuvos kaimai po visų sukrėtimų, praradimų ir pasikeitimų merdi dvasios skurde. Tačiau džiugu, kad tikrai ne visi. Tuo įsitikinome per šv. Jono Krikštytojo iškilmes Mikalauciškėse.
Į Kaišiadorių vyskupijos Paparčių bažnyčią, pakviestos klebono kun. Vido Bernardo Sajetos, važiavome pagiedoti. Dalyvavome klebono aukotose birželinėse pamaldose gražioje Paparčių bažnyčioje, išpuoštoje ąžuolų vainikais, berželiais ir gėlėmis. Dar jautėsi susitaikymo šv. Mišių šventės, vykusios birželio 17 dieną, dvasia... Pasak šventės giesmės, Dievas stato namus ne iš akmenų, stato namus iš žmonių. Po šv.Mišių klebonas su patarnautojais pakvietė ir mus važiuoti į tolimesnį Žaslių dekanato Paparčių parapijos kaimą. Nuošaliame, gražių miškų apsuptame smėlėto panerio kampelyje radome dvasinės šviesos nestokojantį Mikalauciškių kaimą su bendruomenės centru ir jame įrengta koplytėle.
Birželio 23-iosios vakarą kaimo bendruomenė buvo susirinkusi švęsti šv. Jono Krikštytojo iškilmingas pamaldas. Šv. Mišios čia aukojamos tik kartą per mėnesį, tad ta diena tampa didele švente, ypač senoliams, nes iki Paparčių dešimt kilometrų, o parapijai priklauso per 30 kaimų.
Jono Krikštytojo gyvenimą, šių dienų Jonines švenčiančio žmogaus klaidas nušviečiantis nuoširdus klebono pamokslas privertė susimąstyti. Ar iš tiesų mokame krikščioniškai paminėti šventųjų šventes? Ar randame savo pašaukimą šioje žemėje? Aukščiausias pašaukimas sekti Jėzumi. Tai įrodė kun. V.B.Sajeta savo gyvenimo pavyzdžiu.
Parapijiečių buvimas drauge tai visaapimantis patyrimas, pats jų gyvenimo pagrindas, bendravimo būdas. Priklausantieji bendruomenei siekė bendrų tikslų: globoti vienišus senelius, padėti ligotiems ir vargstantiems, mokyti ir auklėti vaikus krikščioniška dvasia. Kaimo žmonės įrodė, kad jų svajonės (įkurti bendruomenę, atgaivinti mokyklą) nebuvo tuščios, ir taip įprasmino savo kilnius idealus.
Kun. V.B.Sajeta buvo ne tik dvasios vadovas, bet ir pagrindinis organizatorius. Jam labai aktyviai talkino mokytojai Inesa ir Egidijus Grajauskai, centro direktorė Inga Mikalauskienė. Visada pasirengę padėti Stasė Savickienė, Aldona Raudeliūnienė, buvusi tremtinė Uršulė Verbickienė ir daugelis kitų kaimų žmonių. Mokytojai Grajauskai įdėjo labai daug pastangų ir prikėlė naujam gyvenimui kaimo mokyklą, kurioje dabar mokosi jau 25 vaikai. Po šventės pamaldų bendruomenės centro kieme vaikai, patys parengę savo programėlę, koncertavo seneliams, tėveliams ir svečiams. Tos vaikystėje patirtos katalikiškų švenčių paminėjimo tradicijos gal neleis užmiršti vaikams savos gimtinės, neleis paklysti gyvenimo keliuose, turint tikėjimo žibintus širdyje. Gal prisimins ir viešnių iš Kauno Rasos koplyčios grupės chorisčių, vadovaujamų Audronės Paškauskienės, ir jos sukurtos specialiai šiai šventei giesmės Širdžių širdžiai (žodžiai Lacrimos) prasmingus žodžius bei daugelio kitų negirdėtų giesmių melodijas... ir lyg žvakė švies Tau meilės liepsnele.
Dėkojame Mikalauciškių bendruomenei ir kun. V.B.Sajetai už nuoširdumą ir svetingumą. Linkime jiems klestėti ir augti būti pavyzdžiu kitiems kaimams.
Danutė BUMBULIENĖ
Kaunas Paparčiai - Mikalauciškės
© 2004 "XXI amžius"
|