Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Darbai
Lietuva
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kredito unija – savo nariams
nuolaidų nešykštintis bankelis

Panevėžio ūkininkų kredito unijos „Ūkininkų viltis“ valdybos pirmininkas Kazimieras Petraitis Autoriaus nuotrauka

Aštuonerius metus veikianti Panevėžio ūkininkų kredito unija „Ūkininkų viltis“ savo gretose turi beveik tris tūkstančius narių, valdo penkiolikos milijonų vertės turtą. Joje dirba 21 žmogus, kuriems po ranka – pasaulinį lygį atitinkanti kompiuterinė įranga. Su „Ūkininkų vilties“ valdybos pirmininku Kazimieru PETRAIČIU kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Jūs esate šios kredito unijos įkūrimo sumanytojas ir įkvėpėjas. Kaip kilo mintis tai padaryti?

Nemažai metų dirbau Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku. Tada domėjausi kooperacija. Gerai išstudijavau Raisfaizeno kredito unijų kūrimo Vokietijoje patirtį. Gilinausi į Lietuvoje sukauptą patyrimą. Porą kartų vykau pas tokį Morkūną, gyvenantį Genėtinių kaime. Prieškario laikais jis buvo Raguvos kredito unijos kasininkas. Garbaus amžiaus vyriškis pasakojo, kaip bankelis apsirūpindavo pinigais ir kaip jis išduodavo paskolas. Tuomet ir kilo mintis, kodėl patiems ūkininkams nesusibūrus į kredito uniją. Esu užsispyrusio charakterio: jeigu ko imuosi, tai turiu padaryti iki galo.

Buvote vertinamas kaip rajono ūkininkų vadovas. Turite aukštąjį teisinį išsilavinimą. Galėjote dirbti žemės ūkyje agronomu ar bitininku. Kišenės neplėšė turėtas laivų mechaniko diplomas. Kai kam gali atrodyti keista, kodėl pats kišote galvą ten , kur nebūtina.

Esu kilęs iš kaimo, mano gimtinė – netoli Sidabravo. Atgimimo laikais bandžiau ūkininkauti netoli Karsakiškio, bet supratau, kad iš mažo ūkelio naudos neturėsiu. Kaip ir dabar pensininkas: sukiša didžiąją dalį pensijos karvutei, daugiau rūpesčių susikuria, nei pelno iš jos gauna. Arba sodina bulvių tiek, kiek jų nereikės. Gyvenimas, kad ir kaip ant jo pyktume, šiandien gerėja. Kaime ar bendruomenėje reikia ne užgaulioti vienas kitą, bet vienas kitam padėti. Panašus procesas vyksta ir kredito unijoje.

Grįžkime į aštuonerių metų senumo praeitį. Kaip kūrėsi unija?

Po daugelio bankų griūties, tai padaryti buvo sunku. Pasitikėjimas jais tuo metu buvo beveik nulinis. Manimi patikėjo Ūkininkų sąjungos nariai, kurių vienas pats pirmasis 300 litų padėjo. Po tokią pat sumą ėmė nešti kiti. Taip atsirado 50 žmonių, kurie bijodami, drebėdami, kad ir šie pinigėliai gali jiems prapulti, sudėjo penkiolikos tūkstančių litų kapitalą. Išdrįsome priimti indėlius, ir savo unijai patikėjau. Kada surinkome aštuonis milijonus litų, ankšta mums tapo viename kambarėlyje. Tada jį nuomojome rajono Savivaldybės pastate. Sumanėme savo statytis.

Grakštaus pastato Topolių alėjoje statyba ir įranga kainavo apie 900 tūkst. litų. Iš kur tokią sumą gavote?

Nesikreipėme į bankus, kad jie paskolintų. Išsivertėme savais pinigais, kuriuos unijai patikėjo jos nariai. Be jų ir nebūtų buvę šio pastato. Investicijos po truputį atsiperka. Dalį patalpų esame išnuomoję. Statėme didesnį pastatą, galvodami apie ateitį.

Girdėjau, jog jau turite iš ko ir kitus paremti?

Metų gale susidarė 54 tūkst. litų pelno. Ėmėme galvoti, kur tokią sumą panaudoti. Šiuos pinigus dalijant unijos nariams, kiekvienam jų būtų išėję po 10-20 litų. Nutarėme steigti kaimo bendruomenių rėmimo fondą. Šiemet į jį padėjome 20 tūkst. litų. Iš šios sumos tenka ir kaimo bendruomenėms mokyti. Ne paslaptis, jog šiandien sodiečiai turi menką supratimą, kaip paimti Europos Sąjungos struktūrinių fondų pinigus. Kartu jie susidomėjo ir unija. Tai mums savotiška reklama.

Neatsisakome finansuoti įdomesnių projektų. Švenčiuliškių kapinėse greta Krekenavos, muziejuje po atviru dangumi, nebereikia į kalnelį tampyti vandens. Tokiam projektui įgyvendinti skyrėme beveik penkis tūkstančius litų. Naujamiesčio bendruomenė pageidavo, kad apie ją plačiau sužinotų. Ji nori išsileisti informacinį turistinį leidinuką. Jam nepagailėjome penkių tūkstančių litų. Miežiškiai garsėja kaip kultūros ir meno populiarintojai, tačiau ir jų bendruomenės kišenėje vėjai švilpauja. Ją parėmėme dviejų tūkstančių litų suma.

Skatiname bendruomenes kurti darbo vietas, joms patariame, kokio imtis verslo, ar mokome, kaip rašyti projektus. Kaimo žmonės itin kenčia nuo vagių. Remiame projektus, kurių dėmesys sutelktas viešajai tvarkai stiprinti bei turto apsaugai gerinti. Tai daryti suinteresuoti ir mes, nes rajono didesnėse gyvenvietėse ar miesteliuose veikia kredito unijos kasos. Jeigu jos bus pakankamai apšviestos, tai saugesni jausis jų gyventojai. Iš labdaros fondo parėmėme ne vienos seniūnijos renginį, neužtrenkėme durų nė vienam menininkui. Pastaruoju metu parėmėme garsaus fotomeistro Leono Grubinsko parodą Panevėžyje. Labdarai skirti pinigai neišeina už bendruomenės ribų. Jie panaudojami jos narių dvasinei kultūrai ir dorovei augti.

Ar yra fondas, sudarytas pačių unijos narių labui?

Įvykus gaisrui ar kitokiai nelaimei, imtų veikti ir toks fondas. Jam yra atidėta penkiolika tūkstančių litų. Vienkartinė negrąžinama pašalpa iki penkių tūkstančių litų būtų skiriama nukentėjusiam unijos nariui.

Unijai padaugėjo darbo rajone įkūrus savo kasas. Kaip rinkote joms darbuotojas? Kokias paslaugas dabar atlieka kasos? Ar turi naudą iš jų unijos nariai?

Išnykus „Hansabanko“ filialams rajone, jų vietoje įsteigėme savo kasas. Jos atlieka tokias pat funkcijas kaip ir dirbę banko filialai. Iš ten atleistos darbuotojos perėjo dirbti pas mus. Joms jau pažįstamas kaimo gyvenimo būdas. Šiaip įdarbiname tik su rekomendacijomis ar gerai pažįstamus.

Kaimo vietovėse ketiname įsteigti dar ne vieną kasą, nors vienos jų išlaikymas per metus kainuoja aštuoniolika tūkstančių litų.

Kasoje – tiktai unijos narys turi teisę susimokėti visus jam reikalingus mokesčius. Už tokias paslaugas iš jo neimamas papildomas mokestis. Be to, kasos darbuotojai suteikta teisė priimti žmogų nariu į kredito uniją. Čia pat galima įdėti terminuotą indėlį, parašyti pareiškimą paskolai. Gavus paskolų komiteto leidimą, ji kasoje būtų išmokėta maždaug po savaitės. Atsiradus būtinybei, kasos galėtų dirbti ir šeštadieniais bei sekmadieniais. Dabartiniu metu jos atviros lankytojams pusę dienos ir to pakanka kredito unijos nariams.

Ką reikia daryti norint gauti paskolą?

Užstatui didelės reikšmės neteikiame. Kredito unijos nariai – kaimo gyventojai ypač sąžiningi, jie nenori turėti skolų. Gerą reputaciją kaime turinčiam žmogui pakanka vieno laiduotojo. Imant didesnę sumą, pavyzdžiui, dešimt tūkstančių litų, jau reikėtų dviejų laiduotojų.

Didžiausia išduota paskola – netoli pusės milijono litų. Prieš suteikdami stambesnę paskolą reikalaujame užstato. Turtą įvertiname realiomis kainomis. Be to, asmuo privalo turėti verslo planą, kaip bus panaudoti pinigai. Kontroliuojame, kaip paskolos gavėjas su jais elgiasi.

Gerbiamas pirmininke, banko paskolos metinės palūkanos – 5-7 proc., kredito unijos – nuo 7 iki 13 proc. Gal verčiau sukti banko pusėn?

Patikimam unijos nariui palūkanas mažiname iki 9-10 proc. metams. Be to, pas mus nėra jokių komisinių mokesčių. Atėjus į banką reikia rašyti paraišką. Vien jos užpildymas – jau 100 litų. Turto įvertinimas vėl kainuos 300-400 litų. Reikės apdrausti savo gyvybę, turimą turtą – ir už viską teks kloti pinigus. Bankas nepageidauja, kad skolą grąžintų anksčiau. Mes tam jokių apribojimų netaikome. Tad iš mūsų imant dešimties tūkstančių litų paskolą su 14 proc. palūkanomis metams ji bus pigesnė nei banke su 7 proc. Gaunant ilgalaikę paskolą banke, ji ten jau būtų pigesnė nei pas mus, tačiau bankas neužsiima smulkiomis paskolomis. Pas mus ir 50 litų galima paimti. Pateiksiu pavyzdį. Pas tėvus į kaimą skinti uogų parvažiavo vaikai. Mama prisiminė, jog nebeturi iš ko nupirkti cukraus. Būdama kredito unijos narė, iš miestelyje veikiančios mūsų kasos ji pasiskolino 50 litų. Gavusi pensiją, skolą grąžino.To nežinojusieji stebėjosi, kad ir taip galima padaryti.

Kredito unija dažnai gretinama su banku. Tačiau tarp jų yra skirtumų, apie kuriuos mažai kas žino.

Kredito unija atlieka beveik tas pačias funkcijas kaip ir bankas, tik jų organizacinė struktūra yra kitokia. Bankas – akcinis kapitalas – siekia gauti kuo didesnį pelną. Unija – tai bendruomenės bankelis, veikiantis pajinio kapitalo principu: vienas narys – vienas balsas. Ji pelno siekia tik tiek, kiek reikia save išlaikyti ir rizikai valdyti. Uniją valdo bendruomenės rinkti atstovai valdyboje, paskolų komitete ir stebėtojų taryboje. Kasdienį jos valdymą atlieka samdyta administracija.

Kredito unijos veikia ir išsivysčiusiose užsienio šalyse. Tai patikrinta ir gyvenimu išbandyta finansinė struktūra, kur mažiau turtingi žmonės padeda vieni kitiems, to nenujausdami. Vieni taupo, gaudami didesnes palūkanas už indėlius nei bankuose, kiti randa galimybę pasiskolinti, nes bankuose gauti paskolas būstui, smulkiam verslui ne visi gali. Taigi unija yra bendruomenės bankelis, kuriame tik jos nariai gauna finansines paslaugas.

Pastebėta, jog Lietuvos kredito unijų veikloje didžiausia problema, kad žmonės, tapę jų nariais, nesidomi bankelių veikla, nedalyvauja susirinkimuose, tuo pačiu nenori jų valdyti ir gauti informaciją apie finansus.

Ar kiekvienas gali tapti unijos nariu? Kokie reikalavimai keliami, norinčiam juo būti?

Unijos nariu gali būti kiekvienas suaugęs žmogus, gyvenantis toje teritorijoje, kur yra ji pati. Iš Kauno į Panevėžį laikinai atvykęs žmogus neturi tokios teisės. Unija veikia tarpusavio pasitikėjimo pagrindu, todėl jos nariais gali tapti visi Panevėžio rajono ir miesto gyventojai, turintys ryšį su žeme, bet nebūtinai ūkininkaujantys. Pakanka to, jeigu žmogui miela dirbti žemės lopinėlį sodų bendrijoje arba sklypelyje prie savo namų.

Ar saugu unijoje laikyti pinigus?

Už indėlius mokame 5 proc. metinių palūkanų (banke apie 2,5 proc.). Stabili unijos veikla – ją kontroliuoja Lietuvos bankas. Šalies unijos (jų veikia apie 60) įkūrė rizikos valdymo fondus, sukaupė atsargas. Taigi vieninga sistema kasdien darosi vis saugesnė ir patikimesnė. Nuo 2004 m. sausio 1 d. drausti indėliai iki 50 tūkst. litų, nuo kitų metų tos pačios dienos jie bus draudžiami iki 60 tūkst. litų ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 20 tūkst. eurų atitinkama suma litais. Tai pakankamai solidi garantija.

© 2004 "XXI amžius"