|
Atgimimo dainius
Paminėtos Juozo Ardzijausko 75-osios
gimimo metinės
Ir kur tik eini vis kapai ir kapai,
Tie kryžiai palinkę granito
Nusėti kalneliai, miškai ir laukai
Nuo pakraščio žemės lig kito.
J.Ardzijauskas,
Kapai, 1947
Birželio 13 dieną Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos bei poeto Juozo Ardzijausko sesers Magdutės iniciatyva buvo paminėtos šio Atgimimo dainiaus gimimo 75-osios metinės.
Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Vėliau apie 40 poeto bendražygių ir jo talento gerbėjų susirinko į Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos būstinę, kur gražiais žodžiais, poeto eilėmis ir patriotinėmis dainomis buvo pagerbtas poeto J.Ardzijausko atminimas. Poeto eilės tokios dainingos, kad nemažai jų tapo populiariomis dainomis. Rezistencijos dainų ansamblis, vadovaujamas Aldonos Jakštaitės, padainavo keliolika puikių dainų, kurių muziką sukūrė ansamblio vadovė bei kiti kompozitoriai. Padeklamuoti keli poeto eilėraščiai susirinkusiesiems priminė prieš porą metų Amžinybėn iškeliavusį talentingą poetą, didį patriotą ir taurų žmogų J.Ardzijauską.
Kazlų Rūdos apylinkėse, Kazlų kaime, 1929 m. birželio 16 d. gimė būsimasis Atgimimo dainius, politkalinys iš mokyklos suolo, Taišeto lagerių katorgininkas J.Ardzijauskas. Mokėsi Krūvelių pradžios mokykloje, vėliau Kazlų Rūdos vidurinėje. Eiliuoti pradėjo labai anksti.
Mokyklą Juozukas lankė pačiais juodžiausiais okupantų ir jų talkininkų siautėjimo laikais. Naktimis tratėjo šūviai, degė tėvynės gynėjų sodybos, patvoriuose tysojo numesti sudraskyti miško brolių ir sesių kūnai, raudojo žudoma tauta... Ar galėjo taurus Suvalkijos sūnus tylėti regėdamas neišmatuojamą tautos skausmą? Savo nepaprastai jautrios sielos skausmą Juozukas sudėjo į pirmuosius moksleiviškų eilių rankraštinius rinkinėlius Žydint obelims ir Aš mačiau, kaip verkė žemė. Už tuos rinkinėlius karo tribunolas moksleiviui atseikėjo dešimt katorgos metų ir penkis be teisių.
Taišeto lageriuose Juozui į rankas pateko Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinė. Nuo tada J.Ardzijauskas tapo tautos dainiaus gerbėjas, poezija tapo jo gyvenimo neatskiriama dalimi. Susižavėjęs B.Brazdžioniu, Juozas rašė daug, su jaunatvišku įkvėpimu ir užsidegimu. Deja, katorgoje pražuvo keli šimtai Juozo eilių. Į tėvynę jis grįžo po Stalino mirties.
Publikuoti eiles J.Ardzijauskas pradėjo Atgimimo metais ir iš karto atkreipė dėmesį į save patriotą, Atgimimo dainių, aistringą tribūną, skubantį visur, kur buvo kviečiamas: į Sąjūdžio mitingus, paminklų laisvės gynėjams atidengimus, mokyklas ir kitur. Atgimimo metais aistringo patrioto eilės buvo labai reikalingos.
J.Ardzijauskas buvo labai reiklus poetiniam žodžiui, todėl jo eilės lyg nušlifuoti deimantai. Jos be pretenzijų į įmantrumą, be tariamo intelektualumo, rašytos paprastiems žmonėms, todėl mielos ir suprantamos, melodingos lyg suvalkietiška tarmė. Daug Juozo dainų tapo populiariomis dainomis:
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai jį pradalge lydėjo.
Pirmasis
šienas, 1988
Per siaubingas audras Lituanica skrenda,
Ji drąsi ir jauna, - ar girdi? Ar matai?
Tai tava Lietuva iš senovės legendų,
Laukia žygis tavęs, degant ugniai šventai.
Lituanica,
1985
Palydėk, palydėki per sodžių
Paskutiniu dainos žodeliu,
Skinki žiedą pražystantį rožės,
Nes sugrįžt daugiau negaliu.
Atsisveikinimas,
1948
Itin jautrius žodžius J.Ardzijauskas skyrė tėvynės laisvės gybėjams ir likimo broliams katorgininkams:
Dar ir šiandien menu basas kojas artojų
Ir rankas sėjos mostui, mirties pakirstas.
Ir girdžiu, kaip giria prakeikimą kartoja
Už pralietą nekaltą kraują Tautos.
Beržai
broleliai, 1993
Klaus svetimi, kodėl jie čia stovėjo
Iš Aukštaitijos, Žemaitijos, Dainavos?
Ant Aukuro čia skaudžią auką dėjo
Dėl tos vienos, šventos, brangiausios Lietuvos.
Auka,
1991 01 13
Lietuva- tarsi Kristus po kryžium,
Sugriauta, išjuokta ir žudyta,
Kaliniais, tremtiniais vėl sugrįžus,
Skelbia laisve atbundantį Rytą.
Baltijos
sesė, 1990
Poeto širdžiai labai artima buvo patriotinė tematika:
Savanoris tai kryžius prie kelio,
Virš sodybų daina vyturių,
Tai varteliuos motulės skarelė
Ir versmė šaltinėlių tyrų. (...)
Lietuvos
savanoris, 1989
Tu sukniubai prie durų geležinių,
Kalėjimo baisaus auka esi
Nes priglaudei krauju pasruvusią krūtinę
Lietuvio kario, kritusio ugny.
Vasario
16-ajai, 1948
Tėvyne, šauk visus prie Kūčių stalo,
Išėjusius iš tėviškės namų.
Pražuvusius ir tuos, kurie sušalo,
Juk nevalia palikt vaikų vienų. (...)
Tremtinio
Kūčios, 1992
Savo atsiminimuose J.Ardzijauskas rašė: Mačiau kovojančius, žuvusius ir išniekintus miško brolius, kalėjau kartu su patriotais. Negalėjau likti nuošalyje: pasirinkau tautos likimo kelią, praėjus tais pačiais erškėčiuotais Golgotos keliais, kaip ir tūkstančiai mano tautiečių. Tris kartus buvau akistatoje su mirtimi. Angelas Sargas apsaugojo. Esu labai laimingas regėdamas, kaip žuvusieji už mūsų laisvę įvardijami tautos didvyriais, jiems statomi paminklai, jų vardais vadinamos mokyklos, kariniai daliniai, miestų gatvės ir aikštės...
J.Ardzijausko poezijos orientyru buvo tėvynė, laisvė, teisingumas. Tiesos kariu jis išliko visą savo labai prasmingą gyvenimą. Staigi ir sunki liga Juozą pasiglemžė 2002 m. rugpjūčio 10 d. Didžio Lietuvos patrioto palaikai ilsisi Kauno Karmėlavos kapinėse.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2004 "XXI amžius"
|