Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
    ir žmonės
Literatūra
Lietuva
Nuomonės
Atmintis
Darbai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Be Vaižganto Kaunas – ne Kaunas

Po maudynių Nemune – Vaižgantas, solistas ir režisierius P.Oleka, vidaus reikalų ministras K.Oleka ir kiti (Birštonas 1922 m.)

Prieškarinis Kauno kultūrinis gyvenimas sukosi apie atskiras asmenybes, kurios vien savo buvimu ir darbais švieste švietė. Viena tokių buvo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Turiu pripažinti, kad Vaižgantas, kaip ir Žemaitė, buvo ir yra mano mylimiausi, turėję daug įtakos mano darbams, siekiams ir asmeniniam gyvenimui.

O štai, kai rinkau šiuos atsiminimus apie Vaižgantą, beveik kiekvienuose namuose, kuriuose gyveno senieji inteligentai, galėjai išgirsti ne tik jo vardą, bet ir darbus ar poelgius minint: vieni buvo tik matę, kiti šį tą girdėję, treti bendravę ar net draugavę. Ir pakalbinau tada du meno pasaulio atstovus: menotyrininką ir muziejininką Paulių Galaunę bei muziką Juozą Katelę.

Pamenu, sėdėjau A. ir P.Galaunių namuose, P.Galaunės kabinete. Buvo prietema, nuotaika kaip tik prisiminimams pasakoti.

– Tai turbūt buvo apie 1910 metus, - pradėjo atskleisti atsiminimų uždangą šeimininkas. – Susižavėjęs Jiezno kapinių lietuviškais kryžiais, koplytstulpiais, parašiau į „Viltį“ straipsnį. Buvau tik baigęs realinę, ir man atrodė, kad daug žinau. Taip juk visados jaunimui atrodo. Gavau atsakymą su Tumo parašu, kuriame kviečia, jei būsiu Vilniuje, užsukti redakcijon. Kaip tik pasitaikė proga. Buvau kuklus berniokas ir labai varžiausi eidamas. Aš prisistačiau, kad esu toks ir toks. Tumas mane pasodino, paaiškino, kodėl korespondencijos nespausdino – atseit bloga kalba, daug poezijos, o dabar kur kas esą aktualesnių klausimų. Skatino rašyti ekonominiais klausimais (kas man buvo visai svetima), stebėti apylinkės konkretų gyvenimą...

Tumas mus su Adele Nezabitauskaite ir sutuokė Vilniuje, Švento Mikalojaus bažnyčioje. Gerai, kad jis neprašė visokių išpažinčių ir kitų formalumų, kurių nemėgau. Tuokė 1919 m. sausio 12 d. (buvom) su paltais. Vestuvės buvo labai kuklios – tik du liudininkai.

Paskui daug ir artimai draugavom, gyvendami Kaune: jis ir mūsų vaikus krikštijo, labai gerbė žmonos balsą, rašė apie operą recenzijas... Vėliau, remontuojant Tumo butą, jis kurį laiką pas mus gyveno ten, kur dabar „Medžiotojų užeiga“, antrame aukšte.

A-a... dėl Vytauto bažnyčios. Ne, dėl jos pertvarkymo nesitarėm, kaip rašo „Kultūros baruose“, bet, Tumui paprašius, kai kokias freskas projektavau, vėliau jos ir buvo įvykdytos.

Dar mūsų draugystės pradžioje rašytojas dovanojo savo nuotrauką su įrašu: „Tiems, kurie temokėjo pamaloninti mano gyvenimą, niekuo neapkartindami p.p. Adelei ir Povilui Galauniams. Vaižgantas Kaune, 1923 m. bal. 7 d.“. Ji liko šventa tos draugystės relikvija.

Juozas Katelė, kai tada lankiausi, gyveno Vaistinės gatvelėje, mūrinio namo antrame aukšte. Buvom susitarę, tad drąsiai ir ėjau. Bijodama nesutrukdyti ilgai, dirbo dar J.Gruodžio muzikos mokykloje, tad paprašiau iškart ir pasakoti.

- Tada Valstybinio teatro direktorius buvo profesorius Žilevičius, - pradėjo pasakojimą. – Tumas atėjo pas jį ir paprašė Vytauto bažnyčiai gero muzikanto. Direktorius rekomendavo mane. Taip iki Vaižganto išėjimo iš Vytauto bažnyčios talkininkavau. Noriu pasakyt porą žodžių apie jo jautrumą ne tik parapijiečiams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, bet ir savo bendradarbiams. Su butais buvo sunku, tad Tumas tarpininkavo pas savo šeimininką, kad ir mane su šeima priimtų. Apsigyvenau pirmajame namo, esančio prieš Vytauto bažnyčią, aukšte.

1926-aisiais buvo baisus potvynis. Užliejo mano butą. Tai pats rašytojas griebėsi mums padėti ir priėmė visą mano šeimą į savo butą, maitino, globojo, rūpinosi. Negali prisimint to sunkaus laiko ir tos šilumos be ašarų.

1929 metų vasarą išvykau į Palangą ir susirgau. Jaudinausi, nors vietoj manęs ir dirbo kitas, kad negaliu grįžti. Tai štai ir gaunu šitą J.Tumo-Vaižganto laišką.

Kaune – Pažaislyje, 1929, rugpjūčio 16 d.

Ponas Juozai! Gaili man, kad gerą buvimą Palangoje Jums ligos sukliudė, gaili, kad liga ir manęs neišleido Palangon. Pasveikite: kurgi nepasveiksi, jei ne kurorte?

Tavo pranešimą, kad š.m. 15 d. neatvyksi, aš tegavau šiandien. Bet tai nieko bloga: yra p. Steponavičius, yra vienas gerabalsis vargonuotojas pranciškonas, tik nebuvo publikos – viską atėmė Bazilika ir valstybės šventė. Žmonių buvo mažiau, kaip šiokį šventadienį, nors ir atrakcijos buvo – pašventėm gražią M.P. stovylėlę.

Aš pasirinkau Pažaislį paatostogauti. Čia vienuolės priima keletą vasarotojų ir labai gerai išlaiko.

Būkite ramūs dėl Kauno, tik patys gykite.

Jūsų kun. Juozas.

Kai rinkau šią medžiagą, man rodos, jau dirbau Literatūros muziejuje, tad, aišku, pasipildė naujais eksponatais ir muziejaus fondai; abu pašnekovai dovanojo muziejui J.Tumo-Vaižganto laiškus.

Marija MACIJAUSKIENĖ

Ričardo Šaknio fotokopija

© 2004 "XXI amžius"