Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
    ir žmonės
Literatūra
Lietuva
Nuomonės
Atmintis
Darbai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Rašytojo gimtinėje piktžolės nežels

Vytautas BAGDONAS

Stepono Zobarsko tėvus pažinojęs Jonas Merkys tvirtina, kad žymaus rašytojo gimtinėje piktžolės tikrai nevešės...

Medinė skulptūra Pamaleišio laukuose skirta rašytojui Stepui Zobarskui atminti Autoriaus nuotraukos

Pamaleišio kaimas, įsikūręs pačiame Anykščių rajono Svėdasų seniūnijos pakraštyje, panašus į daugelį Lietuvos sodžių. Tačiau šis kaimas išskirtinis. Pamaleišių pavadinimą galima rasti enciklopedijoje, žinynuose. Mat čia gimė ir augo žymus išeivijos rašytojas, knygų leidėjas bei vertėjas Stepas Zobarskas. Šio žmogaus dėka Pamaleišys nepamirštas iki šiol, turistų bei rašytojo kūrybos gerbėjų lankomas.

Gimtinę mena tik medžio skulptūra

Pamaleišyje būsimasis rašytojas gimė 1911 metais. Anksti neteko tėvo, tačiau gerosios savo motinos Karolinos Zobarskienės rūpesčiu baigė ne tik pradžios mokslus, bet ir Rokiškio gimnaziją. Buvo labai gabus, gražiai piešė, dar vaikystėje bandė rašyti. Kraštiečio kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto dėka S.Zobarskas įsikūrė Kaune, kur darbavosi Švietimo ministerijoje, Knygų mokykloms leidimo komisijoje. Kartu su kitais autoriais parengė pradžios mokykloms skirtą vadovėlį „Aušrelė“, dirbo įvairiose redakcijose, redagavo žurnalą vaikams „Žiburėlis“, populiariausią ir labiausiai vaikų skaitomą leidinį Lietuvoje. Daug rašė, leido savo knygas. Deja, sovietmečiu gimtajame krašte jam pasilikti buvo nesaugu – grėsė Sibiras. Todėl kartu su žmona Matilda ir dukrele Nijole 1944 metais jis pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas Vokietijoje S.Zobarskas rūpinosi lietuviškų knygų leidimu. Persikėlęs į JAV, daug ir sunkiai dirbo banke, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Laisvalaikį skyrė kūrybai, knygų leidybai, lietuviškai bendruomenės veiklai. S.Zobarsko dėka daugelio lietuvių rašytojų knygos buvo išverstos į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas. Pamaleišietis netgi JAV įsteigė savo spaustuvę lietuvių autorių knygoms leisti anglų kalba.

Visa laiką jis ilgėjosi gimtojo krašto, norėjo nors trumpam sugrįžti į Lietuvą. Mirė 1984 metų vasarą, taip ir nebeišvydęs savo motinos, kitų artimųjų, nepamatęs gimtojo Pamaleišio. Amžinajam poilsiui atgulė Niujorko kapinėse.

Pamaleišio kaime nebėra Zobarskų sodybos – ji buvo nugriauta ir sulyginta su žeme kolūkiniais metais. O sodybos būta gražios, tvarkingos. Rašytojas motinai siuntė pinigų, už kuriuos ji pasistatė naujus trobesius. Tačiau niekas tuo metu nekreipė dėmesio, kad toje sodyboje gimė, augo žymus žmogus ir kad reikėtų tai išsaugoti.

S.Zobarsko pavardė sovietmečiu retai kada buvo minima, nebent kritikuojant rašytoją, drabstant jį purvais. Nebuvo leidžiamos jo knygos. Tik 1991 m. sausio 30 d. Pamaleišyje įvyko S.Zobarsko 80-mečiui skirtas renginys ir jau atvirai prabilta apie jo gyvenimą bei kūrybą. Gimtinėje iškilmingai buvo atidengtas ir Svėdasų parapijos klebono kun. Vlado Rabašausko pašventintas anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas koplytstulpis, kuriame įamžinti populiarios S.Zobarsko apsakymų knygos „Ganyklų vaikai“ herojai.

Šios dailios medinės skulptūros aplinką prižiūri Svėdasų seniūnijos samdomi žmonės. S.Zobarskui skirta ekspozicija įrengta Svėdasų krašto muziejuke, veikiančiame Kunigiškių kaime.

Beje, rašytojas savo kūriniuose aprašė paprastus kaimo žmones, atskleidė jų nuoširdumą, dvasingumą, gerąsias savybes, religingumą. Ne vieno apsakymo veikėjais tapo tie patys pamaleišiškiai ar aplinkinių kaimų gyventojai. S.Zobarsko kūryba prisodrinta svėdasiškių liaudiškų posakių, kalba labai natūrali, lengva.

Iš Aukštaitijos kilusio ir dabar Vilniuje gyvenančio kun. Jono Kastyčio Matulionio, SJ, dėka Lietuvoje pasirodė S.Zobarsko knygos „Ganyklų vaikai“, „Brolių ieškotoja“, „Riestaūsio sūnus“, kurios anksčiau buvo leidžiamos tik užsienyje ir mūsų skaitytojui nebuvo prieinamos. Praėjusią vasarą minint Svėdasų 500-ąjį jubiliejų, Svėdasuose kun. J.K.Matulionio, SJ, iniciatyva įvyko S.Zobarsko knygos „Ganyklų vaikai“ (leid. „Žara“) pristatymas, šio rašytojo kūrybą apžvelgė prof. Vincas Auryla, mintimis dalijosi ir patys svėdasiškiai, gausiai susirinkę į kultūros namus.

Piktžolės čia nežels...

Lankydamasis Pamaleišyje ir stabtelėjęs prie koplytstulpio S.Zobarskui atminti neseniai išvydau šalia besisukiojantį ratinį traktorių. Aplinkui žemę draskė kultivatorius, o traktorininkas rūpestingai vis suko ir suko ratus, važinėjo pirmyn atgal. Panūdau pasišnekučiuoti su žmogumi, triūsiančiu Zobarskų žemėje. Trumpam stabtelėjęs ir išlipęs iš kabinos traktorininkas prisistatė esąs ūkininkas Jonas Merkys iš kaimyninio Netikiškių kaimo. Jis pats gimė ir augo Morkūniškio kaime, visai netoli Pamaleišio. Pažinojo rašytojo tėvus, prisiminė juos kaip dorus, gerus, darbščius žmones. O štai su Stepu neteko bendrauti, susitikti.

„Zobarskų sodyba stovėjo štai ten, tolėliau, ne toje vietoje, kur pastatytas koplytstulpis“, - ranka mostelėjo ūkininkas ir pridūrė, jog matininkai Zobarskams kadaise priklausiusią žemę neseniai atmatavo jo žmonai Zofijai Merkienei, kuri „atsikėlė“ savo paveldėtą žemę į šiuos kraštus iš Rokiškio rajono Jūžintų seniūnijos. Žemė Pamaleišyje buvo laisva, niekas į ją nepretendavo, tad Merkiai ir sutiko, kad rašytojo gimtinės laukai dabar priklausytų jiems. Štai ir kultivuoja, drasko žemę, ruošia sėjai. Rūpinsis, kad neaugtų šioje žemėje piktžolės, kad laukai nedirvonuotų, o brandintų duoną. Tai būtų pati didžiausia pagarba rašytojo bei jo tėvų atminimui.

Iš didelio kaimo – tik prisiminimas

Pamaleišio kaimo laukuose daug kur galima pamatyti pavienius medžius. Jie – visagalės melioracijos vajaus liudytojai. Ten, kur dabar auga pavieniai medžiai, anksčiau būta sodybų. Pamaleišio kaimo senbuvė Vanda Raugalienė „XXI amžiaus“ korespondentui tvirtino, kad anksčiau čia buvo daugiau kaip trisdešimt kiemų. Nebėra dviejų Juodelių, dviejų Balaišių sodybų, nebėra ir Dabriagų, Čeponių, Vilučių namų. Kai kur likę tik po medį, o kai kurių sodybų net žymės nebėra. Apie Pranckūnų šeimos gyvenimą mena tik likęs senas sodas. Gyventa Pamaleišyje ir rusų sentikių. Kovaliovai, Šilovai pasakodavo, kad jų protėviai į šiuos kraštus iš Rusijos buvo ištremti. Su lietuviais jie gerai sugyvendavo, buvo geri, nuoširdūs žmonės. Pašnekovė su liūdesiu akyse sako, kad daugelis pamaleišiškių jau išmirę. O ir tie, kurie likę gyvi, kitur išsikėlę, retai kada čia beužsuka. Ir ką veiktų dabar Pamaleišyje, kai nebėra trobų, artimųjų, giminių?

„Nyksta kaimai, greitai kai kuriuos reikės įrašyti į „juodąją knygą“. Taip atsitiks ir su Pamaleišiu. Kai nuvažiuoju į Svėdasus, manęs klausia apie šį sodžių, kartais net pagalvoju, ar dar reikia minėti kaimo pavadinimą. Koks ten kaimas, jei sodybų ir žmonių beveik nebeliko“, - svarsto gerokai per septynias dešimtis metų perkopusi V.Raugelienė.

Prisimena ir rašytoją

Senolė Vanda tebesaugo širdyje ir šviesų rašytojo S.Zobarsko atminimą. Prisimena, jog vaikystėje ne kartą jį mačiusi, susitikusi – juk Vandos gimtieji Deksniai ne taip toli nuo Stepuko gimtojo Pamaleišio. Ji lankė Netikiškių pradžios mokyklą – ten mokėsi ir Zobarskų Stepukas. Pamena, kai jau ištekėjo ir gyveno Pamaleišyje, karo metais matė Stepą, jo žmoną Matildą bei dukrelę Nijolę. Kai Zobarskai išvažiavo į JAV, ten jiems padėjo Vandos vyro Boleslovo Raugalės brolis Jonas. Beje, Jonas, gimęs 1910 metais, dar tebegyvena JAV, su Vanda susirašinėja. Jis yra atsiuntęs ir Zobarsko nuotraukų. Pašnekovė apgailestauja, kad toli nuo Lietuvos per anksti užgeso ir rašytojo žmonos bei dukros gyvybės. Gerai pažinojo Vanda ir rašytojo motiną Karoliną Zobarskienę. Kai melioracija sunaikino jų sodybą, pasiligojusią senutę pas save priglaudė kaimynė Elena Balaišienė. Pas motiną rašytojas buvo palikęs daug rankraščių, knygą, rašomąją mašinėlę. Saugumiečiai viską paėmė, žadėdami rašytojui perduoti. Aišku, apgavo ir tikriausiai viską sunaikino. S.Zobarskas su Vandos vyru, dabar irgi jau šviesaus atminimo, susirašinėjo, nes buvo nuo jaunystės pažįstami. Apgailestaudama senutė Vanda sako, kad laiškų neišliko. Mat kai saugumiečiai vis lankydavosi Zobarskų sodyboje, darydavo kratas, nesaugu buvo tuos laiškus laikyti ir teko slėpti, vėliau net sunaikinti. Moteris su liūdesiu kalba apie tai, kad neišliko Pamaleišyje Zobarskų sodybos, kur galėjo būti muziejus. Tačiau džiaugiasi, kad bent jau pastatyta medinė skulptūra, ir taip įamžintas žymaus kraštiečio atminimas.

Anykščių rajonas

© 2004 "XXI amžius"