Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
    ir žmonės
Literatūra
Lietuva
Nuomonės
Atmintis
Darbai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškos spaudos atgavimui – 100 metų

Nuo Muravjovo-Koriko
iki LKP CK sekretorių

Petras KATINAS

Kažkodėl tik vienas kitas kalbininkas atkreipė dėmesį į daugelio mūsų Seimo narių, daugiausia iš valdančiosios Socialdemokratų partijos, kalbas, kurios parodo silpną lietuvių kalbos mokėjimą. Tai ir suprantama. Juk šioje partijoje pilna buvusių partinių nomenklatūrininkų, kurie ištisus dešimtmečius kalbėjo ne lietuviškai, o rusiškai. Ne tik kalbėjo, bet ir raštus rašė tik rusų kalba. Netgi labiausiai lietuviškų rajonų partinių komitetų posėdžiai vykdavo rusų kalba, nors dažnai tarp tų posėdžių dalyvių buvo vos vienas kitas rusas arba jų visai nebuvo. Kirilica klojo savo parašus ir rašė raštus ne tik A.Sniečkus, M.Šumauskas, bet ir pats dabartinis partijos vadas ir premjeras A.Brazauskas jau pačiose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse. Taip kirilica jis pasirašė 1990 m. kovo 5 d. dokumentą apie partinio turto pasidalijimą su M.Burokevičiumi. Tada šis Maskvos bolševikas sakė: „Jūs – komunistai, mes – komunistai, todėl dalykimės po lygiai“.

Dabar šie partiniai veikėjai, visomis išgalėmis rusinę Lietuvą, dedasi vos ne lietuvybės gynėjais, nors patys net šeimoje kalbėdavo rusiškai. Tad nieko nuostabaus, kad kai kurių dabartinių socialdemokratų veikėjų kalbos primena pažodinius vertimus iš rusų kalbos. Tai ypač rėžia ausį, kai minime lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį. Taigi rusinimo pasekmės juntamos ir šiandien. Ir dar nežinia, kada jos buvo skaudesnės: ar spaudos draudimo laikais, ar sovietmečiu, kai lietuviška kultūra ir spauda buvo vystoma pagal principą: nacionalinė savo forma, socialistinė savo turiniu. Buvo tiesiog privaloma visur, pradedant vaikų darželiais, šlovinti didžiąją rusų tautą ir garbinti rusų kalbą. Dabar mėgstama sakyti, kad mūsų partinių vadų dėka Lietuvos neištiko toks pat likimas kaip Latviją ir Estiją, kur rusų kolonistų antplūdis buvo žymiai didesnis. Tačiau visą laiką į Lietuvą plūdo demobilizuoti rusų karininkai, kurių retas išmoko kalbėti lietuviškai, demonstratyviai liepdami kalbėti „žmogiška kalba“ („na čelovečeskom jazyke“). Deja, ir dabar Vilniuje, jau nekalbant apie Pietryčių Lietuvą, tokius žodžius galima išgirsti gana dažnai.

1960 metų vasarį Rygoje vykusioje Baltijos karo apygardos partinėje konferencijoje „Lietuvybės puoselėtojas“ A.Sniečkus džiaugėsi, kad „paskutiniaisiais metais į respubliką atvyko didelis skaičius atsargos karininkų. Jie visi įkurdinti įvairiose pramonės šakose, transporte, statyboje, žemės ūkyje“. Naujai atvykstantiesiems buvo griežtai įsakyta sudaryti butų fondus, parūpinti jiems „tinkamą darbą“. Kolonistų uždavinys, anot A.Sniečkaus, - padėti kelti Lietuvos ūkį, bet svarbiausia „kelti politinį masių švietimą“. Taigi buvo nubrėžtos pagrindinės šių asmenų veiklos gairės – rusinimo ir bolševikinimo misija. O sovietų karininkai tam darbui labiausiai tiko. Jie buvo labiausiai reakcinga sovietinės visuomenės ir komunistinio režimo dalis. Pakanka prisiminti, kas gi buvo pirmosiose „Jedinstvos“ judėjimo gretose, siautėjusiose OMON’o gaujose. Taip ir buvo daroma. Rusinimas pasiekė tokį mastą, kad net mokslinės disertacijos apie lietuvių rašytojų kūrybą privalėjo būti rašomos rusų kalba. Rusinimas buvo pavadintas „proletariniu internacionalizmu“, kuris iš tiesų reiškė rusų kalbos diegimą. O visi tie, kurie brangino savo kalbą, tautą ir tradicijas, buvo apšaukiami buržuaziniais nacionalistais. Svarbiausia, kad, diegiant tą proletarinį internacionalizmą, labiausiai stengėsi ne tiek iš plačiosios Rusijos atvykę „pagalbininkai ir politiniai liaudies masių švietėjai“, bet vietiniai kolaborantai, netgi rašytojai. Štai A.Sniečkus 1959 metų LKP suvažiavime ragino komunistus visokiais būdais skatinti lietuvių tautoje „pagarbą ir meilę didžiajai rusų tautai“. Tą patį kalbėjo ir rašytojas A.Venclova, koneveikdamas savo plunksnos brolius, kurie po kraugerio Stalino mirties naiviai ėmė galvoti, kad nuo šiol kultūros kūrėjai, rašytojai atgaus šiokią tokią kūrybinę laisvę. A.Venclova, taip pat ištikimiausi komunistiniai dogmatikai rašytojai T.Tilvytis, M.Sluckis ir kiti 1958 metais sušauktame rašytojų mitinge ėmė vanoti kolegas „revizionistus“, kurie prarado komunistinį budrumą ir nukrypo nuo idėjinių komunistinių pozicijų. Pasekmių ilgai laukti neteko. Buvo užsipultas net lietuvių literatūros klasiko V.Mykolaičio-Putino istorinis romanas „Sukilėliai“, nors į šį kūrinį autorius įdėjo nemažai privalomų ideologinių štampų. Romanas nebuvo uždraustas, bet užtat buvo uždrausta pagal šį romaną sukurta kompozitoriaus J.Juzeliūno ir libreto autorės L.Liobytės opera „Sukilėliai“. Kultūros ministras J.Banaitis bemat apkaltino kompozitorių nukrypimu nuo linijos. Mat nei V.Mykolaitis-Putinas, nei J.Juzeliūnas neišmetė iš savo kūrinių pagrindinio jų veikėjo – 1863 metų sukilimo vado kunigo A.Mackevičiaus. O tai jau griovė visą socialistinio realizmo teoriją. Juk kunigas privalėjo būti vaizduojamas tik kaip reakcionierius, pažangos gniuždytojas, buržųjų pakalikas.

Pataikaudami kolonistams, atvykusiems iš įvairių Rusijos pasviečių, Lietuvos partiniai vadai tiesiog nėrėsi iš kailio, kuris labiau pašlovins didžiąją rusų tautą ir jos atstovus. Štai LSSR ministras pirmininkas M.Šumauskas savo atsiminimų knygoje „Gyvenimo prasmė“ (Vilnius, „Vaga“, 1975), pašlovinęs Rainių miškelio žudiką Domą Rocių ir kitus NKVD žudikus, labai daug vietos joje skyrė rusų viršininkų liaupsėms. Štai ką jis rašė apie lietuvių tautos budelį, trėmimų ir represijų organizatorių Michailą Suslovą: „TSKP Centro komitetui nuolat rūpinantis, sparčiai augo ir stiprėjo tarybų Lietuvos komunistų šeima. Vienas iš betarpiškų mūsų partinės organizacijos vadovų ir auklėtojų buvo Michailas Suslovas – dabartinis TSKP Centro komiteto politinio biuro narys, TSKP CK sekretorius. Būdamas VKP(b) Centro komiteto biuro Lietuvai pirmininku, savo didelį organizacinį talentą, neblėstančią energiją ir patyrimą M.Suslovas skyrė partinių ir tarybinių kadrų parinkimui ir auklėjimui, jaunos tarybinės respublikos ekonomikos ir kultūros ugdymui“. Kaip M.Suslovas ugdė tą kultūrą, geriausiai atspindi šio Stalino pakaliko garsusis posakis apie Lietuvą be lietuvių. M.Šumauskas kėlė į padanges ir kitus okupantų atsiųstuosius. Visų pirma buvusį LKP Centro komiteto antrąjį sekretorių Aleksandrą Trofimovą, buvusį LSSR valstybinės plano komisijos vadovą Aleksejų Petrovą ir kitus. Knygos pabaigoje M.Šumauskas reziumavo: „Mes niekada nepamiršime, kad visi laimėjimai pasiekti visų pirma didžiosios rusų tautos pagalbos dėka“.

Pataikavimas rusams, konkrečiai, rusų kalbai ir kirilicai, buvo pasiekęs ir absurdišką mastą. Štai, norėdamas įsiteikti okupantams, Kauno tekstilės ir galanterijos kombinatas leido lietuviškos muzikos ir dainų plokšteles, kurių pavadinimai, kaip ir spaudos draudimo laikais, buvo rašomi kirilica (žr. nuotraukas). Didesnį absurdą ar pasityčiojimą vargu ar dar galima sugalvoti. Minint spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejų, tokių dalykų neturėtume pamiršti. Tuo labiau kad, šaukdami apie amerikietiškos kultūros ir anglų kalbos antplūdį, niekas neaimanuoja, kai prasčiausio lygio rusiški šlageriai skamba koncertų salėse, kavinėse, parduotuvėse, turguose, gatvėse. Tai daroma ne šiaip sau.

© 2004 "XXI amžius"