Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
    ir žmonės
Literatūra
Lietuva
Nuomonės
Atmintis
Darbai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

APIE JONĄ AISTĮ

Iš pokalbio su poeto žmona Aldona Aleksandravičiene

Julė KILČIAUSKIENĖ

Paminklas poetui J.Aisčiui (skulptorius Antanas Kmieliauskas)

2004 metų J.Aisčio premijos laureatas Jonas Juškaitis

Aldona Aleksandravičienė ir vaikaitės Daina ir Ada Kazimiero VALIAUS nuotraukos

Jonas Aistis Bethemy Beache 1972 metais

Birželio 27 dieną Rumšiškėse įvyko Jono Aisčio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, kurias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Po šv. Mišių iškilminga eisena patraukė į kapines, į paminklo J.Aisčiui atidengimą. Po pašventinimo kalbėjęs paminklo autorius Antanas Kmieliauskas papasakojo apie paminklo projekto kūrimą, prie kurio ypač prisidėjo J.Aisčio žmona Aldona Aleksandravičienė. Ji padėkojo už puikų paminklą, atitinkantį Aisčio dvasią. Poeto minėjime pasisakė VU profesorius Juozas Girdzijauskas ir kt. Įdomu ir tai, kad renginyje – bažnyčioje, kapinėse, kultūros namuose – dalyvavo žmonės beveik iš visos Lietuvos: Pasvalio, Vilniaus, Marijampolės, Kauno, Panevėžio ir kt. Dalyvavo paprasti žmonės ir valdžios atstovai, kad dar kartą sugrįžtų prie tautos ištakų, patys ir likusiems namuose papasakotų. Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas ir Kaišiadorių rajono meras Romualdas Urmilevičius įteikė J.Aisčio premiją šių metų laureatui Jonui Juškaičiui. (Jo skaitytą įdomų pranešimą spausdinome praėjusio trečiadienio numeryje.)

Ypatingos ir džiugios buvo šio birželio dienos Lietuvai – tarp daugelio tradicinių švenčių minėjome poeto ir eseisto, filosofijos mokslų daktaro Jono Aisčio 100-ąsias gimimo metines. Nenuostabu, kad pastarosiomis savaitėmis apie šį garbų tautietį išeivį buvo daug kalbama ir rašoma, vyko renginiai Vilniuje, Rumšiškėse, Kaune. Juose dalyvavo į jubiliejaus šventę iš JAV atvykusi poeto žmona Aldona Aleksandravičienė, o birželio 27 dieną į Rumšiškes, iškilmingą paminklo ant Jono Aisčio kapo atidengimą, J. Aisčio premijos įteikimą ir minėjimą, atvažiavo ir J.Aisčio vaikaičiai.

Jonas Aistis... Ne tiek daug apie jį girdėjome prieš trisdešimt keturiasdešimt metų Lieuvoje, o to meto dauguma moksleivių visai jo nežinojome. Norėdami susigrąžinti skolą, stengiamės atversti prabėgusių metų lapus ir kaip knygą juos skaityti iš naujo, nes J.Aistis – tai dalelė mūsų, dalelė tautos savasties.

Eidama į susitikimą su J.Aisčio žmona Aldona Aleksandravičiene pamačiau labai inteligentišką, tiek pat kuklią ir gražią lietuvę, kalbančią šiek tiek vakarietišku akcentu. Ji man papasakojo visą J.Aisčio gyvenimą toli nuo tėvynės. Nebuvo mūsų pašnekesyje liūdnų ar griaudžių ilgesio gaidų, bet paskui aš jas pajutau atsivertusi J.Aisčio knygas, ir ne vien tiktai. Regis, tarp jau parašytų pokalbio su A.Aleksandravičiene eilučių atgijo praeitis, šios šeimos gyvenimas toli nuo tėvynės, jo prasmė – išlikti lietuviu ir gyventi Lietuvai, kaip svajonei, kurios gal neteks išvysti. Atgijo žmonių gyvenimas, atskirtas nuo gimtų namų, besisukantis skubriame JAV ritme. O jau taip seniai rašytos eilės ar pasakojimai apie garsius čia, Lietuvoje, pasilikusius draugus, kaip ilgesys dvelkia ir dabar, laiko dulkėms užklojus žmogaus taką. Takas užklotas, o pėdos šviečia...

A.Aleksandravičienė pasakoja: „Tuo gal ne visi ir norėtų tikėti, nes daug apie jį rašo ir jau yra žinomas kaip kūrėjas, poetas, tai, atrodo, galėtų būti didelio pasitikėjimo savimi, žmogum, maždaug „kas aš“. Tačiau išvaizda ir ūgiu jis ne per aukštas, ne per didelis… Gana kuklus žmogus buvo. Žinoma, literatūriniais ar visuomeniniais klausimais ar dar kokiais kitais, kai išeidavo ginčai, nesutikimai, jis norėdavo savo nuomonę ar įsitikinimus gint labai stipriai. Ypač kritikos atvejais. Literatūriniais, visuomeniniais, net ir politiniais klausimais galėdavo pasisakyti labai stipriai, savo įsitikinimus reiškė atvirai. Ir galėjo susidaryti įspūdis, kad jis yra „kietas“ žmogus. Aistis yra mano vyro slapyvardis, jis yra gimimo Jonas Aleksandravičius, rašyti pradėjo šituo slapyvardžiu karo metu. Mano pavardė ištekėjus liko Aleksandravičienė. Vaikai visi Aisčiai. Šeimoje su juo buvo labai lengva. Kai reikėjo, tai ir dirbo, ir šeima rūpinosi, jeigu reikalai kokie kasdieniški iškildavo, padėdavo man, vaikams, labai nagingas žmogus, „mokėjo vinį įkalt į sieną“, tai yra, sugedo kas nors namuose ar vanduo bėga, ateis, pažiūrės ir bandys sutvarkytI. Nors buvo kultūros, literatūros ir visuomenės veikėjas, bet laiko užtekdavo ir namams, mėgdavo žaisti su vaikais. Kai jie maži būdavo, tai jis išeis į lauką, supynes jiems padarys, namuose suoliuką sukals, lentynėlę kokią… Fizinio darbo jis nevengė“.

Negalima sakyti, kad visi buitiniai darbai darbeliai jam buvo savotiškas poilsis, bet darė, kai buvo reikalas, pavyzdžiui, kai šeima persikėlė į Vašingtoną. Nuo gatvės į virtuvę reikėjo tiesiog per pievą eiti. Lyja, sniegas ar šiaip kokia dargana… nepatogu. Tai jis sugalvojo takelį išgrįsti plytomis. Ir išcementavo puikiausią takelį nuo gatvės iki virtuvės durų. Lig šiolei tas takelis išlikęs.

J.Aistį turbūt iš jo raštų kiekvienas pastebės, kaip itin didelį patriotą. Prakalbų visai nemėgo, vengė jų, kiek tiktai galėjo. Ir vaikai visi lietuviškais vardais krikštyti. Vyriausia duktė – Vakarė. Mergaitei vardas parinktas iš eilėraščio „Serenada“. Pirma eilutė skamba taip: „Kai nublykšta skliautai ir dar vien tik Vakarė kaip sidabro drugelis plasnoja viena“. Eilėraštis rašytas karo metais, galbūt 1942-aisiais, o mergaitė gimė 1948-aisiais. Be abejo, kai rašė tą eilėraštį, apie dukterį dar negalvojo. Antrasis, sūnus, gimė 1951 metais. O 1951 metai – Mindaugo krikšto metai. Visi istorikai tada ginčijosi: ar 1251 metus, kada Mindaugas pasikrikštijo, laikyti Lietuvos krikštu, ar 1387-uosius, kada buvo tas, vadinamasis jogailinis krikštas? Ginčai sklido tarp žmonių – vieni palaikė vieną nuomonę, kiti kitą… Na, bet sūnus gimė 1951 metais, tai Mindaugu ir pakrikštijo. O trečiajam ilgą laiką tėvai nesugalvojo vardo. Staiga motina prisiminė vieną šeimos pažįstamą Margirį Jasaitį. Labai krito į širdį jo vardas, girdėtas kaip legendinis – kunigaikštis, susideginęs gindamas savo pilį. Labai patiko toks vardas, gražus jo skambėjimas. Taip paskutinis ir buvo pavadintas Margiriu. Jis gimė 1958-aisiais. Tuo metu Aistis, gavęs darbą Kongreso bibliotekoje, atvažiavo į Vašingtoną, o žmona pasiliko Niujorke (kur jis anksčiau dirbo), iki J.Aistis susiras butą, viską susitvarkys. Tada atsikraustė visa šeima.

O susitiko Jonas Aleksandravičius ir Aldona Grajauskaitė Paryžiuje 1945 metais, karui pasibaigus, ir ten susituokė. Į Paryžių Aldona pateko 1944-aisiais kaip karo pabėgėlė. A.Grajauskaitės abu tėvai kilę iš Vilkaviškio rajono, motina Kotryna Gogaitė – iš Pūstapėdžių kaimo, o tėvas Pijus Grajauskas – iš Ožkabalių. Tėvas dirbo Kaune, Lietuvos banke. Grajauskams grėsė išvežimas ir visa šeima pasitraukė nuo rusų komunistų. „Tas bėgimas, tai šen, tai ten... – pasakoja A.Aleksandravičienė. – Nežinojo pabėgėliai, kur važiuos, tik sprendė, kad į Vakarus. O ką reiškia tie Vakarai? Na, tai – įsėdai į traukinį, kur tas traukinys nuvažiavo, ten išlipai… Iš pradžių pabėgėlių gyvenimas buvo visai čigoniškas – iš vietos į vietą. Karo veiksmai tada ėjo visoje Europoje, Vokietijos bombardavimai buvo žiaurūs… Galų gale aš atsiradau Paryžiuj“.

J.Aistis kilimo nuo Rumšiškiu. Tėvas Kazimieras Aleksandravičius, o motina Marijona Rasiulevičiūtė. Šeimoje buvo septyni vaikai. Jonas – antras. Jo brolis Juozapas jau miręs, trys seserys taip pat mirusios, o dvi, pačios jauniausios, dar gyvena Kaune ir neseniai dalyvavo Rumšiškėse vykusiame giminės suvažiavime.

J.Aistis 1936 metais buvo gavęs Švietimo ministerijos Kaune stipendiją studijuoti Grenoblio universitete. 1939-aisiais dar jam buvo likę studijuoti vieneri metai. Tų pačių metų rudenį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir jis galvojo, ar važiuoti į tą kariaujančią Europą, ar pasilikti. Bet dar vieneri metai likę mokytis, buvo gaila palikti, galvojo kaip nors užbaigti universitetą, gauti diplomą ir grįžti. Labai sunku todėl, kad ryšiai su Lietuva visiškai nutrūko, nebuvo jokio susisiekimo, netgi paštu, nutrūko, aišku, ir lėšos, nes kaip stipendininkas jis iš to gyveno ir studijavo. Jo specialybė –prancūzų kalba ir literatūra. Grenoblio universitete studijavo daug užsieniečių. Kai kurie galėjo grįžti, kiti negalėjo... Tai kur dėsis? Prancūzų užsienio reikalų ministerija paskyrė šiokią tokią stipendiją pasilikusiems studentams. Grenoblio universitetas pasiūlė rašyti disertaciją iš senosios prancūzų kalbos. Tad jam nebuvo kitos išeities, tik rašyti disertaciją, kad gautų daktaro laipsnį ir kartu, nors ir skurdų, bet pragyvenimo šaltinį. Nuo 1940 metų ruošė tą disertaciją, kartu gilindamas savo studijas. 1944 metų birželį jis pabaigė universitetą, gavo diplomą, rengėsi grįžti namo, į Lietuvą. Taip jam besirengiant užėjo rusai. J.Aistis pamatė, jog nėra prasmės grįžti, tad pasiliko Prancūzijoje.

Apgynęs savo disertaciją Grenoblyje, atvažiavo į Paryžių. Turėjo galimybę susirašinėti su A.Vaičiulaičiu, kuris keitė darbą ir J.Aisčiui pasiūlė savo vietą Amerikoje tėvų marijonų vadovaujamoje lietuviškoje kolegijoje dėstyti lietuvių ir prancūzų kalbas. Tai buvo labai gera proga, nes, kai gavo daktaro laipsnį, baigėsi stipendija.

„Tuo laiku, – mena žmona, – Aistis kaip tik atvažiavo į Paryžių ruoštis išvažiavimui. Tik ką po karo buvo be galo sunku, į užsieniečius visi prancūzai įtartinai žiūrėjo. O aš taip besimaišydama po Vakarų Vokietiją pakliuvau į Prancūziją, į Paryžių. Ir mes susipažinom. Lietuvių Paryžiuje nebuvo per daug. Aš buvau pradėjusi studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Kaune. Lietuvių kalba ir literatūra, ypač naująja, susidomėjau jau gimnazijoj. Kaip tik tuo laiku iškilo Kostas Aleksandravičius (jo gi pavardė), Miškinio poezija, Brazdžionio, aš labai domėjausi tuo ir man labai patiko. Per tuo metu pasilikusį Prancūzijoj Lietuvos diplomatą Stasį Bačkį, mūsų kardinolo tėvus, susipažinom, per juos ir apsivedėm“. Aldonai buvo 24 metai, o J.Aisčiui turbūt 41. Ji priėmė Aleksandravičiaus pavardę, tą, kuri buvo vyro pase. Po pusės metų abu išvažiavo į Ameriką.

J.Aisčio slapyvardžiu rašė į Amerikos spaudą. Prancūzijoj nebuvo kur. Su A.Vaičiulaičiu jie buvo draugai jau Kaune nepriklausomybės laikais. Aistis, be abejo, kūrė ir karo metais, ir greta savo disertacijos. Kartą išsiuntė į Ameriką pluoštelį eilėraščių ir A.Vaičiulaičio pastangomis tas pluoštelis eilėraščių Amerikoje 1942 metais buvo išleistas. Tai pirmasis karo metų leidinys. Pavadino jį: „Be tėvynės brangios“. Tą knygelę, žinoma, pasirašė Jonu Aisčiu. „Lietuva pavojuje, jis dar ne Amerikoj – prisimena žmona. – Aš manau, gerai padarė, kad slapyvardžiu rašė. Tokia buvo tradicija, paimkit Maironį, Vaižgantą, kitus“.

Rašyti pradėjo labai atsitiktinai. Į „Aušros“ gimnaziją J.Aleksandravičius įstojo 1919 metais. Nepriklausomybės idėja tarp jaunų žmonių buvo itin gyva. Gabesnieji, apsukresnieji mokiniai pasižymėjo patriotizmu ir tautine veikla. Maironis tada buvo pačioj savo aukštumoj, taip pat ir Vaižgantas, Putinas, Sruoga. Tokį susidomėjimą, žmona mena, iš J.Aisčio pasakojimo ir pati studijavusi literatūros istoriją. Gimnazijoj Jonas sutiko Petrą Juodelį, jiedu susidraugavo. P.Juodelis sekė to laiko literatūrą ir bandė ką nors daryti, renginėlius gimnazijoj ruošti, įtraukti kitus mokinius ir, surinkęs eilėraštukus, vaizdelius ar apsakymėlius, netgi tokius lapelius – laikraštėlį leisdavo. „P.Juodelis ir J.Aleksandravičius mokėsi toje pačioje klasėje, taip ir įtraukė J.Aistį į savo veiklą. Kartą pastebėjo: „Tu, Jonai, gali rašyt, pabandyk kokį eilėraštį parašyt“. Ir tas parašė. P.Juodeliui atrodė, kad čia yra gana gerai parašyta, o buvo jie penktos klasės gimnazistai. Išspausdino savo leidinėlyje, įtraukė į didesnę to leidinėlio veiklą. Ir pradėjo jis rašyti. P.Juodelis liepia: „Tik tu, Jonai, rašyk. O tas P.Juodelis visokias programas ir vakarėlius vis rengė ir vis skatino rašyti. Tad J.Aistis buvo priverstas“.

Lietuvoje, kol gyveno, artimiausi J.Aleksandravičiaus draugai buvo P.Juodelis, Kazys Binkis, Antanas Miškinis, Antanas Grinvydis. O paskui, kai išvažiavo, artimiausi ryšiai buvo su A.Vaičiulaičiu, kuris gana anksti išvyko į JAV, ir jie susirašinėjo, kiek karo sąlygomis kiek buvo įmanoma. Bet vėliau, kai J.Aistis atvažiavo į Ameriką, atskirose vietovėse gyveno, iš vienos vietos į kitą kėlėsi, daug susirašinėjo ir buvo artimiausi draugai. Abu literatai turėjo daug bendrų interesų JAV lietuvių spaudoje, labai artimai bendravo ne tik kaip draugai, bet ir kaip literatai.

„Ką labiausiai vertino savo kūryboje, kuo didžiavosi... – mąsto A.Aleksandravičienė. – Negalėčiau pasakyt, kad jis didžiavosi kuo ar džiaugėsi, bet laikė save pirmiausia poetu. Visa poezija, ką jis rašė, jam buvo brangu. Vaikai jo kelio nepasirinko, tačiau visi pavardes pasiliko Aisčio. Pats Jonas labai domėjosi aisčių proistore ir prūsų likimu. Kodėl prūsai žuvo? Domėjosi lietuvių istorija ir proistore, taip ir pasirinko tą slapyvardį. Juk lietuviai visi aisčiai yra“.

Šiuo metu Aisčių šeima gerokai padidėjusi, auga šeši vaikaičiai. Vyriausios dukters Vakarės trys – Daina, Ada ir Saulius. Daina studijuoja muziką, o Ada literatūrą ir abi dabar viešėjo senelių tėvynėje, kartu su močiute dalyvavo renginiuose, susirado draugių, aplankė Palangą. Tai antroji mergaičių viešnagė Lietuvoje. Sūnaus Margirio šeimoje auga Henrikas ir Liucija, o Mindaugo – Ieva. Visi kalba lietuviškai. Tai gražus tautos atžalynas ten, toli. Už vandenyno....

Kur gi tu plauki, baltas debesėli,
Žydroje mėlynėj čaižomas čiurlių?
Ak, kaip gera tau – virpuliuoja mėlis,
Ir nevaržo niekas laisvės ir kelių!

O yra tenai, tolyje pranykus,
Nematyto grožio kenčianti šalis:
Gintaro plaukai, o likimas nykus,
O akių mėlynėj širdgėla gili...

Tu nuplauk tenai, baltas debesėli!
Viso mano skausmo ir pasiilgimo
Krištolinių ašarų lašus paberk

Ir nutildyk balsą kruvino verkimo!
Pasakyk jai, baltas debesėli: –
Neraudoki, miela, neraudok, neverk!

           (Jonas Aistis. Baltas debesėlis. Grenoblis, 1942 06 06)

© 2004 "XXI amžius"