|
Neaiškių spalvų vaivorykštės
Petras KATINAS
Netgi pats Premjeras ir valdančiosios partijos nepakeičiamas lyderis, atėjęs valdyti amžinai, ir tas ne juokais susirūpino agresyvių ir su niekuo, netgi sveiku protu nesiskaitančių populistų veržimuisi valdžion. Beje, tai, kad Premjeras ir valdančiosios partijos vadas vadinamas nepakeičiamu, nieko nuostabaus. Jeigu jau pats Česlovas Juršėnas tapo Prezidento rinkimų autsaideriu, tai ką kalbėti apie kitus. Ką ten Premjeras! Kai kurių partijų vadai muša pavojaus būgnais, jog po būsimųjų Seimo rinkimų į valdžią ateis vyresnysis brolis, atklydęs iš Archangelsko gubernijos, ir po 1111 dienų visą Lietuvą paversiąs Eldoradu. Mokės tūkstantines pensijas, atlyginimus, nieko dirbti nereikės, iš Kaliningrado atgabens pigios degtinės ir cigarečių. Netgi tie, kurie nieko daugiau nemoka, tiktai mušti dinderį nuo ryto iki vakaro, bus visko pertekę. Kurgi dar rasi geresnį stebukladarį? Toli gražu ne visose pasakose tokių būna. Netgi jo tėvynainiai, ištisus penkiasdešimt metų šokdinę pirmuosius litovcų partinius sekretorius, tokių gėrybių nežadėjo.
Visos apklausų kontoros, visokie sociologai ir politologai, netgi habilituotų daktarų mokslinius laipsnius įgijusios profesionalės mulkintojos planetų ir žvaigždžių išsidėstymo žinovės, horoskopų sudarinėtojos vienu balsu tvirtina, kad rudenį sulauksime gelbėtojo, kokio dar nematėme
Pagaliau pats prezidentas V.Adamkus jau svarsto, jog niekur nesidėsi teks palaiminti vykdomojon valdžion rusų oligarchą ir jo asmeninę gvardiją.
Tačiau jau iš anksto sodinant į Vyriausybės rūmus V.Uspaskich, kažkodėl mažai kas atkreipia dėmesį, kad, be šio populisto ir pasakėlių naivuoliams sekėjo, yra dar du tokie fantazuotojai populistai ir dangiškos manos žadėtojai. Tad per tas likusias vasaros savaites iki rinkimų jie tikrai susipeš. Tai skrajojantis Rolandas ir ekonomikos galiūnė Kazytė. Juk visų trijų elektoratas vienas ir tas pats. Tai tie patys nupilietinti, beje, niekada ir neturėję jokio supratimo, kas yra valstybės pilietis, kokios jo pareigos ir atsakomybė valstybei, žmonės, sovietinių dešimtmečių negrįžtamai sužaloti, nespėję permainų metais prichvatizuoti brangių objektų, kaip tai sėkmingai padarė jų buvę partiniai viršininkai. Taip pat tie, kurie absoliučiai prarado visus darbo įgūdžius, nors iš esmės jų neturėjo netgi sovietiniais metais, o galutinai žemyn nusirito nepriklausomybės laikais. Dauguma jų, nuo ryto iki vakaro stoviniuodami prie kaimų ir miestelių alaus barų, šaukia neturintys ko valgyti, vaikučiai miršta iš bado ir t.t. Ir tai vyksta Lietuvos kaime! Kaime, kuris nebadavo net pirmaisiais kolchozų baudžiavos metais, kai buvo atimta ne tik žemė, ūkio padargai, bet ir gyvuliai, o už vergišką darbą nedavė nė kapeikos. Gaila, kad tokie aimanuotojai, apleidę savo žemę ir namus piktžolėmis, nenori auginti karvių, kiaulių, pagaliau vištų. Štai tas pagrindinis V.Uspaskich, R.Pakso ir K.Prunskienės elektoratas. Todėl nereikia per daug sielotis. Kol ši populistų trijulė dalysis jų balsus, normalūs žmonės balsuos už kitus. Tą, beje, parodė ir antrasis Prezidento rinkimų ratas. Taigi ne toks baisus velnias, koks piešiamas.
Bet baimės akys didelės. Todėl daugelį rinkėjų, visada balsuojančių už Tėvynės sąjungą, ne tik nustebino, bet ir tiesiog pribloškė partijos lyderio samprotavimai, jog naujajame Seime galimas artimas bendradarbiavimas su socialdemokratais ir netgi vaivorykštės Vyriausybės su jais formavimas. Išgirdęs tokią naujieną, vienas ilgametis Kauno Tėvynės sąjungos aktyvistas ir didelis Lietuvos patriotas sakė negalėjęs tuo patikėti. Dar pridūrė, kad, prof. V.Landsbergiui išvykus į Briuselį, jaunuoliai visiškai nusišnekėjo ir prarado nuovoką. Iš tiesų jau dabar pakankamai aišku, kad visi Rusijos mylėtojai prieš ir po naujojo Seimo rinkimų bursis apie iškiliąją ekonomistę K.Prunskienę. Tai ne tik pykčiu visiems kunkuliuojantys paksininkai, bet ir socialdemokratai bei valstiečiai. Priklausomai nuo rinkimų rezultatų, šioje kompanijoje bus savas ir V.Uspaskich. Ir visai nesvarbu, kas iš jų taps Vyriausybės vadovu darbietis V.Uspaskich, valstietė K.Prunskienė ar pagaliau nesurezgantis padoraus sakinio nominalus paksininkų vadas V.Mazuronis. Žinoma, be minėtų politinių avantiūristų, reikės duoti bent jau keletą šiltų valdžios kėdžių Rusų sąjungos ir Lenkų rinkimų akcijos atstovams. Vietoje šių organizacijų apibūdinančio žodžio Lietuvos geriau tiktų pridėti žodį Lietuvos SSR.
T odėl Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas politologas Vytautas Radžvilas visiškai teisus teigdamas, kad Tėvynės sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos koalicijos su socialdemokratais sumanymas yra utopiškas. Juk tai visiškai nepriimtina ne tik Tėvynės sąjungos rinkėjams, bet ir tradiciniam neokomunistinių socialdemokratų elektoratui, kuris balsuotų už bet ką, tik jau ne už klasinius priešus landsbergininkus. Ką ten kalbėti apie elektoratą! Štai sovietiniais laikais išgarsėjęs rašytojas Romas Gudaitis, dabar vadovaujantis Žurnalistų etikos komisijai, gavęs K.Prunskienės skundą, neva ją rinkimų naktį apšmeižė bei įžeidinėjo, pažeidė jos garbę ir orumą bene labiausiai sakantys teisybę į akis žurnalistai Lietuvos TV žinių laidų vedėja Rita Miliūtė ir Lietuvos ryto redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka, iškart puolė tirti šį skundą. Ir ką gi? Ogi etikos inspektorius bemat kreipėsi į LRT vadovybę, ragindamas imtis priemonių prieš etiką pažeidusius žurnalistus. Nežinia, kur tuos pažeidimus įžiūrėjo R.Gudaitis. Atvirame tiesos sakyme? Kažkodėl etikos inspektorius nerašo grėsmingų reikalavimų ir nekonstatuoja etikos pažeidimų, kai du jo kolegos - V.Petkevičius ir V.Jasukaitytė - nuolat pila ištisas purvo ir šmeižto statines ne tik ant prof. V.Landsbergio, bet ir prezidento V.Adamkaus. Ir dar gėdingai tyli, kai visokios vakaro žinios, laisvieji laikraščiai, pagaliau Respublika šmeižtą, įžeidinėjimus, gatvinius gandus pavertė savo kasdiene duona. Ką visa tai reiškia, nereikia net aiškinti. Klaninis solidarumas ir pagaliau paprasčiausia baimė neužkliudyti žiniasklaidos magnatų.
T odėl Tėvynės sąjungos lyderio A.Kubiliaus ieškojimas kažkokios vaivorykštės su žmonėmis, matančiais tiktai vieną raudoną spalvą, yra ne tik utopiškas, bet ir ydingas. Daugeliui tų, kurie Tėvynės sąjungą laiko kaip vienintelę atsvarą kairiosioms, pirmiausia prorusiškoms jėgoms, tokia sąjunga arba bet koks sandoris su neokomunistais būtų didelis smūgis. Be to, nereikia pamiršti, jog, net atsitikus tokiam sunkiai įsivaizduojamam dalykui, kairieji vis tiek išduotų. Tokia jau jų prigimtis.
Žinoma, bent jau iš pastarųjų metų valdančiosios partijos veiklos, ypač Lietuvai integruojantis į euroatlantines struktūras, negalima jai daryti didelių priekaištų. Bet juk partijos vėliava ir simbolis A.Brazauskas vis tiek vieną dieną paliks politinę sceną. Matant, kokie žmonės sudaro šios partijos branduolį, tikėtis, kad joje įsivyraus provakarietiškos, vakarietiškos socialdemokratijos jėgos, būtų labai naivu.
Girdint tokius kai kurių dešiniųjų, ypač Tėvynės sąjungos vadovų pasiūlymus broliautis su socialdemokratais, kad, gink Dieve, apsisaugotų nuo V.Uspaskich Darbo partijos ir jos satelitų paksininkų, K.Prunskienės valstiečių, Lenkų ir Rusų sąjungų, kad jos negautų daugumos būsimajame Seime, nejučiomis prisimena lietuvių rašytojo, 1940-1941 metais buvusio liaudies Seimo veikėjo Liudo Dovydėno memuaruose aprašytas epizodas. Mat tais baisiausiais Lietuvos istorijoje metais L.Dovydėnas daug bendravo ne tik su Lietuvos duobkasiais Dekanozovu ir Pozdniakovu, bet ir su vietiniais jų pastumdėliais J.Paleckiu, P.Cvirka, L.Gira. Tad štai ką L.Dovydėnui papasakojo J.Paleckis, grįžęs iš Maskvos ir pakartojęs Stalino pasakytus žodžius. Stalinas pasakė: Hitleris pareiškė, kad jis susidės ir su velniu, kad tik nugalėtų Angliją. O aš, kad nugalėčiau savo priešus, susidėsiu ir su Dievu. Tada J.Paleckio bendražygis, tautos išdavikas, irgi literatas L.Gira paklausė: Kodėl gi Stalinas nesusidėjo su velniu? J.Paleckis liūdnai pastebėjo: Šita sutartis jau seniai sudaryta
Taigi kiekvienam politikui, ypač dar nepraradusiam atsakomybės už valstybės likimą, labai pravartu gerai pagalvoti, su kuo eiti obuoliauti ar pasirašyti sutartį.
Maskvos žiniasklaida, atvirai džiūgavusi ir prognozavusi K.Prunskienės pergalę Lietuvos Prezidento rinkimuose (bet taip neatsitikus), dabar tiražuoja informacinės agentūros Regnum straipsnį: Ką reiškia Rusijai V.Adamkaus išrinkimas? Štai pagrindinės tos publikacijos mintys: Šiandien mes turime akivaizdų faktą Lietuva turi naują prezidentą Valdą Adamkų. Lietuvos įvaizdžiui ES ir NATO turėti Prezidentą amerikietį, be abejo, yra didelis pliusas. Lietuva dabar susigrąžins R.Pakso vadovavimo metu prarastą tarptautinį pasitikėjimą. Neatsitiktinai jau birželio 28 dieną Vakarų laikraščiai pasirodė su antraštėmis: Lietuva pasirinko ateitį ir Vakarus. (Jeigu būtų išrinkta K.Prunskienė, antraštės būtų buvusios kitokios: Lietuva pasirinko Rytus ir praeitį). Pats V.Adamkus, sveikindamas rinkėjus, sakė, jog Lietuvos piliečiai pasirinko Vakarus. Tad ar galima V.Adamkaus išrinkimą vertinti kaip tragediją Rusijai? Anaiptol. Nei tragedija, nei drama, dargi nei ypatingu įvykiu to negalima vertinti. Pirmiausia vien todėl, jog pagal Lietuvos Konstituciją Prezidentas neturi didelių galių ir daugiau vykdo tiktai reprezentacines funkcijas. Lietuvai, o ypač Rusijai, kur kas svarbiau, kas laimės rudenį įvyksiančius Seimo rinkimus. Aišku, K.Prunskienė buvo kur kas priimtinesnis Rusijai variantas. V.Adamkus, visą savo sąmoningą gyvenimą praleidęs JAV ir padaręs ten karjerą, neturi tokių glaudžių ryšių su Rusija, kokius turėjo ir turi išeivė iš sovietinės sistemos K.Prunskienė. Žinoma, V.Adamkus atstovauja dešiniosioms jėgoms. Tačiau, kita vertus, V.Adamkus niekada nebuvo vanagas, niekada nepasisakė prieš Rusiją, kaip tai darė ir tebedaro V.Landsbergis. V.Adamkui būdingas pragmatizmas ir vakarietiško tipo diplomatiškumas. Jo dešinumas greičiau ideologinis nei partinis. V.Adamkaus dešinumas daugiau susijęs su liberalizmu ekonomikoje, privačių interesų gynimu amerikietiškų vertybių pagrindu nei su antirusiškumu, kas yra pagrindinė Lietuvos konservatorių korta.
Nesvarbu, kad Rusijoje kai kurie apžvalgininkai šiandien V.Adamkaus pergalę vertina kaip Rusijos pralaimėjimą ir Vakarų pergalę, iš tiesų nieko tragiško išrinkus prezidentu V.Adamkų nėra. Rusijai dargi naudingiau turėti reikalų su vakarietiškos kultūros prezidentu vien todėl, kad Rusija jau turi didelę bendravimo patirtį su tokio tipo vadovais. Aišku, tikėtis kokių nors sentimentų Rusijai iš V.Adamkaus pusės vargu ar verta. Bet dabartinėje politikoje sentimentais ir nesivadovaujama.
Be to, Lietuva šiuo metu Rusijai nėra labai svarbi valstybė. Rusija yra žaidėjas geopolitinėje scenoje. Daugumą klausimų ji sprendžia, apeidama mažas šalis, su savo geopolitiniais partneriais. Žinoma, Lietuva svarbi Rusijai pirmiausia kaip šalis, per kurios teritoriją vyksta keleivinis, krovininis ir karinis tranzitas į Kaliningrado sritį. Kur kas mažiau svarbi kaip tranzitinė šalis eksportuojant Rusijos produkciją į Vakarus, konkrečiai į ES. Bet ir dėl Kaliningrado tranzito daugelis klausimų jau išspręsti ir toliau sprendžiami derybose su ES vadovais, kurie, Lietuvai tapus ES nare, Kaliningrado tranzito ir kitus klausimus sprendžia kaip tarpusavio santykius tarp Maskvos ir Briuselio. Ir Rusijai kur kas svarbiau susitarti su ES vadovybe nei su Lietuva.
Kur kas didesnis minusas Rusijai yra Lietuvos proamerikietiškumas, kuris gali vėl padidėti sugrįžus į valstybės vadovo postą buvusiame JAV piliečiui. Po tarptautinės izoliacijos, kurią išgyveno Lietuva Prezidentūros skandalo metu, kai R.Paksas faktiškai nebuvo įleistas į JAV, galima laukti naujo Lietuvos suartėjimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Pirmiausia karinėje srityje. Buvęs JAV pilietis be problemų suras bendrą kalbą su JAV prezidentu. Tačiau ir čia Rusija turi tam tikrų privalumų: tai NATO ir Rusijos Taryba. Tiesa, čia kur kas sudėtingiau spręsti Lietuvos ir Rusijos santykių problemas nei su ES, ypač kai tai susiję su Rusijos nacionalinio saugumo interesais. Tačiau bet kokiu atveju vargu ar Lietuvai ir jos Prezidentui priklausys lemiamas balsas, ypač NATO strategijos klausimais. Taigi V.Adamkaus išrinkimas Lietuvos Prezidentu nedaug ką reiškia Rusijai, kuri turi nepalyginti didesnį tarptautinį svorį spręsdama savo uždavinius globaliniame lygyje.
Tokie Rusijos kremlenologų samprotavimai demonstruoja ne tik tradicinį Maskvos imperialistinį požiūrį į savo mažąją kaimynę, bet ir iš dalies atskleidžia Kremliaus planus už Lietuvos nugaros spręsti mums svarbius reikalus. Todėl kaip niekada Lietuvos vadovams ir diplomatams, mėgstantiems samprotauti apie kažkokį tiltą tarp Rytų ir Vakarų, kuriuo esą turėtų būti Lietuva, vertėtų daugiau atsigręžti į istoriją. Juk ne vienai nedidelei valstybei bandymai tapti kažkokiu buferiu ar sanitariniu kordonu baigėsi labai blogai. Pakanka prisiminti 1940-uosius.
© 2004 "XXI amžius"
|