|
ALAVINĖ KATORGA
Leokadija Ališauskaitė Paulionienė
Prisiminimų autorė gimė 1925 metais Alytaus apskrityje.
1941-1944 metais priklausė ateitininkų organizacijai. 1943-1946
metais mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje, buvo žinomų rezistentų
K. Bajerčiaus-Garibaldžio, A. Ramanausko-Vanago auklėtinė, partizanų
rėmėja, seminarijoje susikūrusios pogrindinės organizacijos narė.
Suimta kartu su kitais 1946-ųjų, 1947 metų sausį nuteista dešimt
metų kalėti. Bausmę atliko Vorkutos, Taišeto, Kolymos lageriuose.
Grįžo į Lietuvą 1956-aisias. Čia ji aprašo savo golgotas Sopkos
(Magadano sr.) lageryje.
Vytenis Grabauskas
Apkeliavau jau pusę žemės,
Nemiręs pragarą mačiau...
A.
Surblys
Kolyma - čiudnaja planeta, taip dainuodavo ją regėjusieji. Apie vieną jos nuostabią vietą, Sopkos lagerį, noriu skaitytojui papasakoti.
Kolymoje geležinkelių nebuvo. Vežė sugrūstus dengtame sunkvežimio kėbule. Vos tik sujudi sargybiniai paleidžia gerkles. Išlipom nutirpusiom kojom. Aplink pliki kalnai, kelias, rodos, prakirstas uoloje. Prieš akis išniro centrinis Butugičiago lageris. Už jo, tarpukalnėje, - garsioji Amunalovka kalinių kapinės. Ten nemaža ir lietuvių atgulė. Ant kapo - kuolas su asmens numeriu, kurio niekas niekada neiššifruos. Kuolas supus, nugrius išnyks ir visos su juo susijusios paslaptys.
Mus surikiavo ir ginė toliau vis kylančiu keliu. Pusiaukalnėje pasirodė du barakai. Teko kabarotis stačiai į kalną. Čia nustojo galioti grėsmingasis šag v pravo, šag v levo..., nes teko apeiti didžiulius akmenis.
Barakai akmeniniai kitokios statybinės medžiagos čia nėra. Viename barake gyveno vyrai, kitame apgyvendino mus, moteris. Dar buvo virtuvės pastatėlis ir džiovykla. Vandenį tiekė nuo kalno viršūnės tekanti srovelė, nes ten sniegas niekad neištirpdavo. Duoną gabendavo iš centrinio lagerio ant nugaros. Tam reikalui buvo speciali brigada, naujomis šimtasiūlėmis apvilkta, naujais veltiniais apauta, sočiai tos duonos pavalganti. Na, o malkoms virtuvei ir džiovyklai parnešti žadindavo darbo brigadas prieš išvedimą į darbą. Aš nuo tos pareigos visaip išsisukinėjau, nes mano širdelė tokiam darbui priešinosi, be to, jau buvau perpratusi lagerio dėsnį: visada davaj, davaj, bet niekada otdychaj.
Jau buvau tundroj, taigoj, o dabar atsidūriau Kolymos kalnuose. Mane atvežė pirmuoju etapu (sąrašai sudaryti pagal abėcėlę), o Rožytę, su kuria spėjau susidraugauti Magadano skirstomajame punkte, - paskutiniu. Ir štai mudvi greta ilsimės ant gultų, esame vienoje brigadoje. Negąsdino mūsų nežinia, o ir gamta dar nematyta. Visada buvau patenkinta, kai veždavo mus į naują vietą: nesvarbu, ar bus geriau, ar blogiau, bet kad būtų kitaip.
Lageriai ir kasykla buvo apjuosta spygliuotom tvorom su sargybos bokšteliais kažkur atokiau, o čia eidavom į darbą be palydos. Pabėgti? Neįmanoma, nebent išaugtų sparnai.
Į kasyklos tunelį mane įvedė Stasė Beresnevičiūtė, kuri vėliau įsidarbino sanitarijos dalyje. Ėjome pasišviesdamos rūkstančiu deglu. Bijojau paklysti, bet Stasė nuramino, kad vagonėlių bėgiai visada išeina kur nors į paviršių. Visas kalnas, rodos, drebėjo nuo gręžimo įrankių. Tame kalne kasė metalo rūdą, vadinamą kasiteritu. Tai juodi blizgantys įvairios geometrinės formos kristalai. Vėliau pasiteiravau meistro, koks čia metalas, o jis man paaiškino: Dvidešimt penkeri, penkeri be teisių ir gyvenimas čia iki... Trumpiau nekišk nosies kur nereikia. Vis tiek sužinojau, kad tai buvo alavo rūda. Rožytė sugebėjo parsivežti gražų gabaliuką rūdos ir dabar didžiuojasi pasidariusi nepakartojamą pakabuką. Turėjau nusigvelbusi ir aš, bet jau gyvendama Magadane, kai neiškentusi kažkuriam parodžiau tą suvenyrą, šis pagąsdino, jog už tai gresianti bausmė, ir, matyt, aš jam atidaviau.
Šitoje kasykloje pavojingiausios buvo akmens dulkės, kurios kyla gręžiant ir valant kirtavietes. Jos graužia gerklę, užlipina nosį, nusėda plaučiuose, suakmenėja. Plaučiai darosi neelastingi, ir žmogus suserga selichoze. Keletas pažįstamų lietuvių vyrų dėl to mirė.
Mūsų brigada dirbo lauke. Kitoje kalno pusėje buvo pastatyta pašiūrė tepliakas, joje stovėjo metalui plauti stalas, kurį aprūpinti darbu buvo mūsų pareiga. Vaikštome po visą teritoriją, gramdome nuo akmenų smėlį, kuriame galbūt tik kruopelytė to metalo, krauname į savo medines dėžes, jas užmetusios ant nugaros nešame į tą pašiūrę. Jei smėlis šlapias, tai sunkiasi ant mūsų drabužių. Vaizdas toks, kokio net nesugalvosi.
Mudvi vis kartu su Rožyte, buvusia medicinos studente (grįžusi baigė studijas, dirbo Kaišiadoryse akių gydytoja). Vis vaikštome, pasikalbame. Tų pokalbių nuolatinė tema apie valgį. Išvardijame valgytus patiekalus, klausinėjame viena kitos: O mano mama taip gamino, ar valgei šito, ano? O pilvas nuo tų kalbų dar labiau gurgia...
Dirbom dviem pamainom, po mėnesio keisdavomės. Reikėdavo išdirbti po 18 valandų. Štai mes dirbame dieną. Išeiname vidurdienį ir būsime iki kitos dienos ryto. O naktis šviesi ir ilga ilga, atrodė, niekada nesibaigsianti. Nusibodo ir meistrui. Tai irgi buvęs kalinys. Mane jis vadindavo Matrosu, nes nešiojau juodas kelnes ir juodai baltą palaidinę. Girdžiu jį šaukiant: Matros, idi siuda! Liepia nueiti į pastotę ir sužinoti, kuri valanda. Ant kalno keteros stūksanti pastotė irgi akmeninė. Joje dirbo kalinys, kurį įsidėmėjau dėl labai aukšto ūgio ir katorgininko numerio. Nuėjusią mane labai maloniai priėmė, įpylė virinto vandens, davė kraugžlį duonos, dukrele pavadino. Tada ėjo 1951-ieji metai, o jis jau buvo bebaigiąs savo 20 metų bausmę. Jei ne amerikietiški konservai, karo metais jis būtų, kaip ir kiti, žuvęs. Gelbėjo tai, kad strane nūžen metal (tuo laiku komunistų iškeltas šūkis: šaliai reikia metalo red.), tad ir kaliniams neleido išmirti badu.
Pasėdėjau, sušilau, net miegas apėmė. Grįžusi pradžiuginau jau tik pusantros valandos teliko. Per tas ilgas darbo valandas negaudavom jokio maisto. Užtat didesnį kaušą įpildavo išeinant ir sugrįžus. Duonos norma ta pati, stengdavomės nepraryti iš karto.
Rožytė, kaip uosčiusi medicinos mokslų, galbūt galėjo patekti į sanitarinę dalį. O aš jai patariau, kad pirmiau reikėtų išbandyti bendrus darbus, tada geriau suprastų žmones. Taip ji liko su manimi. Kaip teigė amžiumi vyresnė mokytoja lietuvė, svarbiausia yra išlikti. O aš atsakydavau, kad tai tiesa, bet išlikti ne bet kokia kaina. Dabar, žiūrėdama į Rožytę, vaikščiojančią paraudusia nosimi, berenkančią utėles iš užančio, ką darydavome dienos metu kalne, nes barake būdavo tamsu, pagalvodavau: o gal ir negerai, kad ji nepabandė savo dienų palengvinti. Čia vasara trumputė. Jau kalnų viršūnės pradėjo baltą kepurę giliau ir giliau maukšlintis ant galvos, sniegas krinta pakaitom su lietum, drabužiai sušlampa, paskui sušąla ir vaikštom lyg skarda apsisiautusios.... Ir sustoti negali kaipmat sušaltum. Ir šitaip 12 valandų.
Minėtoji Stasė, dirbanti sanitarijos dalyje, atėjo ir pasiūlė gydytojui kaliniui permegzti megztinį nereikėsią kurį laiką eiti į darbą. Kol išardžiau, kol permezgiau, praėjo nemažai laiko. Kai nunešiau, gydytojas sako: Neturiu kuo atsilyginti, bet kai bus sunku, nepamiršk, kad aš čia esu. Nemaniau, kad jis man įsiskolino, ir neidavau pas jį, bet Stasė kartkartėmis pranešdavo, kad į darbą neičiau, nes susirgau.
Kai kalno viršūnėje sniegas nustoja tirpęs, zonoje upelis išdžiūsta. Sniego irgi dar nėra. Pasirodo, vidury gretimo kalno telkšojo ežeriukas, kurio ertmė susidarė iškasus rūdą. Tada statinaitę pamaunam ant lazdos, lazdos galus užsidedam ant peties ir dviese parnešam vandens, bet tik virtuvei, o atsigert ir nusipraust nėra kuo.
Barakai nekūrenami, tamsūs. Tiesa, palubėje spingso lemputė, bet šviesos tik ties ja. Gultai ištisiniai, utėlėms tikras rojus. Latvaitė Marga, su kuria bendravau, irgi dirbo sanitarijos dalyje. Pakvietė ją kaip mokančią lotynų kalbą. Buvo studijavusi baltų kalbas. Ji kalbėjo lietuviškai, aš mokiausi latviškai. Marga mudviem su Rožyte išrūpino platų suolą topčianą, kurį pasistatėm vidury barako; čia tie vabalai neatropodavo. Tiesa, dviem jis siaurokas, bet susiglaudus būdavo šilčiau. Netrukus dar šalia tokį suolą pasistatė ukrainietė dabar buvo visai patogu. Nors barakai nekūrenami, bet atsinešdavau sniego, kad kiek suminkštėtų, tada prausiantis ne taip braižydavo rankas. Tačiau nuo jo būdavo barake dar šalčiau.
Jau treji metai iš namų negaunu jokios žinios. Daugeliui tų, kurie gaudavo laiškus, dažnai pranešdavo, kad namiškiai ištremti. Rašiau kaimynams, draugams niekas neatsiliepdavo. Pagaliau gavau iš broliuko Algimanto atvirlaiškį, kuriame buvo parašyta: Mes sveiki, gyvi!. Kaip nudžiugau, tiesiog kojom žemės nesiekiau.
Artėjo Kūčios. Sužinojom, kad vyrų barake esą keletas lietuvių. Norėjosi ir jiems kokį mažą džiaugsmą suteikti. Kiekvienam paruošėm po dovanėlę: kam muilo gabaliuką, kam pasiuvinėtą šaliką iš auto, kam nosinaitę. Pagaminom ir valgio: žuvies, žuvų taukuose pakepintos duonos. Vieni į darbą ėjo iš ryto, kiti vakare. Pirmiau perdavėm paketėlį einantiems nakčiai. Vėliau jie pasakojo, kaip tos dovanos juos sujaudino ne vienas ir apsiašarojo. Grįžę dieniniai jų paklausė: Gal siuntinį gavot? Taip, gavom, atrodo, gausit ir jūs.
Mes irgi, sutūpusios prie gultų, paminėjom Kūčių vakarą. Vaišės buvo menkos, pagiedojom, prisiminėm, kaip šį vakarą švęsdavom
Deklamavom ir Figaro eilėraščius. Tuo slapyvardžiu pasirašinėdavo kažkuris iš vyrų zonos dar esant Magadane:
Praeis taip mėnesiai ir metai siaubo datos,
Nuo katorgos galva kaip žydinti obels šakelė bus.
O ten, aukštai, lyg tyčia, aukso žvaigždės dega
Ir toks safyrinis, toks mėlynas dangus.
Naujųjų metų proga vėl ką nors iš jo eilėraščių padeklamuojam:
Naujų metų naktį
Aš paklausiau vėjo,
Ką ant aukšto kalno
Laumės mums kalbėjo
Baltai pūgai siaučiant
Prilipinęs ausį
Prie langelio laumių
Vėjas pasiklausė.
Ir tada atskridęs
Vėjas vakarinis
Sakė: lemta greitai
Grįžti į tėvynę
Autorius mums liko nežinomas. Kai kas sakė, kad tai buvęs jurbarkietis.
Paskui išsiskirstydavom kas sau. Mintys skrajodavo toli toli, kalbėtis nesinorėdavo. Magadano laikas nuo Lietuvos skyrėsi dešimčia valandų. Taigi, kai tėviškėj valgydavo Kūčių vakarienę, čia naktis jau buvo besibaigianti.
Paskui vėl šventišką nuotaiką keisdavo rūsti kasdienybė.
Kartą užėjome į vyrų baraką, kai jie dirbo. O, siaube! Gultai tuštutėliai, be jokio pakloto. Grįžę iš darbo pasikloja ir užsikloja tais pačiais dulkinais vatiniais. Mes, moterys, praktiškesnės. Atsimenu, dar Komijoj iš sandėlio nušvilpiau maišą ir pasidariau paklodę. Turėjau iš namų lietuvišką raštuotą užtiesalą, kuris atstodavo man antklodę. Rožytė neturėjo tokių turtų, bet ant mano maišo abi sutilpdavom. Be to, turėjau pūkinę gero kumščio didumo pagalvėlę, ant kurios galvą dėdavom pasikeisdamos. O apsikloti, aišku, tekdavo ir vatiniais.
Malkų šiek tiek skirdavo džiovyklai, kur džiovindavom veltinius. Joje dirbo Feliksas Alonderis, mokytojas iš Palangos, tremtyje užsidirbęs dešimt metų. Tai buvo vienintelė vieta mūsų lageryje, kur galėjome sušilti. Feliksas dar jaunas, bet sirgo džiova. Kai sušildavo veltiniai ir imdavo garuoti, sklisdavo tokia smarvė, kad ir sveikam buvo sunku kvėpuoti. Pavasariop Feliksas visiškai susirgo. Išsiuntė jį į ligoninę centriniame lageryje. Gavom vieną kitą laiškelį, kuriuose rašė, jog gyvenąs kaip kinų mandarinas, savo kojomis nebevaikštąs, kur reikia nunešą, kavernos kvykia it gervės pavasarį... Feliksas netrukus atgulė minėtoje Amunalovkoje. Tačiau dabar jis dar gyvas ir mes esame nuolatinės jo lankytojos. Padedam supjauti malkas, sukabinam veltinius, pakurstom krosnelę. Marga atneša iš sanitarijos dalies žuvų taukų, mes duonos, tai kepame ir vaišinamės. Ateina ir latvis Atis, buvęs karininkas. Jis papasakodavo, kas pasauly vyksta, ir visada sutariame, kad tie įvykiai klostosi mūsų naudai, kad jau nebeilgai...
Felikso padėjėjas buvo guculas toks vargšas, sulysęs, apšepęs. Guculai artimi ukrainiečiams, gal kaip aukštaičiai žemaičiams. Kalba irgi panaši. Kartą jis gavo siuntinį, tai mums papasakojo, kas siuntė, ką siuntė, o užbaigė šitaip: Nu i požral po ruski. Kai mes to nesupratome, jis paaiškino, jog suvalgė viską iš karto. Mano mama, prisimindama Pirmąjį pasaulinį karą, taip sakydavo: Kai yra davaj, kai nėra kentaj.
Sanitarijos daliai vadovavo lagerio viršininko žmona Ana Vasiljevna. Gana maloni moteris, kalinių neniekino, netgi juos užjautė. Kaip ir visos rusės, labai mėgo siuvinėtus daiktus. Dar ten dirbo seselė lenkė, kuri irgi buvo mums draugiška. Abi su Marga pasiūlė mudvi su Rožyte atleisti nuo darbo, kad galėtume siuvinėti. Viršininkė taip ir padarė. Medžiagos duodavo, o spalvotų siūlų išsitraukdavom iš audinių ir trikotažo skiaučių. Išeidavo labai gražūs našlaičių žiedai. Barake tamsu, prie spingsulės nedaug ką nuveiksi. O ir neskubėjom... Žinoma, barake šalta, bet kalne stūgauja nuožmus vėjas, dėl jo šalčio pakildavo iki 70 laipsnių ir daugiau. Tačiau į darbą vis tiek varydavo. Viena didelė tunelių blogybė skersvėjis. Bet niekas kažkodėl nesirgo nei sloga, nei plaučių uždegimu. Matyt, gelbėjo jaunystė.
Taip siuvinėdamos leidome žiemą, kol kažkas paskundė kūmui (operatyviniam įgaliotiniui). Rožytė kitą dieną turėjo eiti į darbą ir lopėsi kelnes. Kūmas tiesiai atbildėjo prie jos: Kaip pavardė, ką čia veiki? Bet prikibti negalėjo. Aš tūnojau už gultų, todėl manęs nepastebėjo.
Visą laiką turėjau padidėjusį kraujospūdį, o Sopkos lageris, sako, buvęs dviem kilometrais aukščiau jūros lygio. Retesnis oras kraujospūdį dar labiau didina. Širdis irgi aritmiškai plakdavo. Tokius ligonius nuo kalno išsiųsdavo žemiau. Bet prieš etapą Marga mano kortelę vis paslėpdavo ir aš likdavau. Labai nenorėjau skirtis nuo Rožytės ir Margos.
Žiemą kiekviena mūsų brigados narė turėdavo surasti nustatytą kiekį metalo. Tokius ieškotojus vadino chrakaborais. Ten, kur gręždavo ir sprogdindavo, mums eiti nebuvo galima. O viršuje visur plyti sniegas. Taigi imk iš kur nori. Jei to metalo normą surenki, gali kad ir pusiaudienį grįžti į gyvenamąją zoną.
Šliaužiojam po kalną dairydamosi gal kur guli nepastebėtas metalu aplipęs akmuo, gal kas pametė nešdamas... Bet tie akmenys nesimėtė. Beliko gudrauti. Kalne gręžiku dirbo lietuvis Augustas ( pavardės neprisimenu), mes su juo susitarėme, kad po sprogdinimo keletą gabalų paslėptų sniege. Tuos slėpinius pernešdavome į savo slėptuvę, ir kelias dienas būdavo ramu. O paskui vėl šniukštinėdavome, kur jų nušvilpti.
Mūsų drabužiuose nėra nė siūlelio vilnos. Tiesa, veltiniai vilnoniai, bet naujų mes negaunam visada apnešiotus, ne kartą lopytus ir įvairiausio dydžio. Feliksas sakydavo, kad pirmąkart išvydęs lagerio moteris buvęs labai sujaudintas. Jam atrodė, jog vaizdas dangaus keršto šaukiasi.
Kada labai sušąlam, lendam į kompresorinę, kur didžiulės įkaitusios mašinos spaudžia orą ir stumia jį į kalno vidurį, kad suktų uolą gręžiančius grąžtus. Sulipam ant įkaitusio vamzdžio, nutiesto pasieniu, lyg paukščiai ant aukštos įtampos laidų prieš išskrisdami, kol veltiniai ima garuoti ir kojos pajunta šilumą. Kompresorinėj dirbo ukrainietis Jurka jaunas, linksmas vaikinas. Praeidamas pašnekino tautietes. Tos pasiskundė, kad metalo nėr. Metalo nėra? nustebo Jurka. Tuojau aš jums pripiešiu. Merginos laukė patenkintos. Jei prižadėjo, tai ir bus. Bet, ko gero, pamiršo. Neiškentusios jam priminė pažadą. Tada Jurka atnešė nupiešęs pilną dubenėlį metalo. Tautietės labai nusivylė, o mes kvatojom.
Vieną rytą į valgyklą eidavo pirmiau vyrai, kitą moterys. Jei mes einame vėliau, valgyklą randame pilną vyrų. Jie stengiasi neišeiti, nes moterys kartais nesuvalgydavo davinio ir palikdavo. Dėl alkio vyrai daugiau kentėjo. Kai darbas vienodas, tai maisto skirdavo vienodas normas. Tame lagery maistą skanindavo kažkokio jūros žinduolio lašiniais. Nuo to jis buvo kaloringesnis, bet mano pilvui netiko, todėl ir palikdavau.
Žiemą nuo kalno nusileisdavom ant sėdynės, todėl vatinių kelnių užpakalis visada būdavo pradriskęs. Laisvieji darbininkai naudojosi lazda: kojas atstato į priekį, lazdą atgal, ant jos remiasi ir lekia žemyn. Pavydėjau jiems tos lazdos, bet kur ją gausi. Jei sniego nėra, tada žemyn bėgti lengviau: žengi žingsnį, o kita tiek nuslysti su akmenukais, nes jais apibertas visas kalnas. Tik ne visoms užteko to vikrumo ir ne visada gelbėdavo jaunystė. Kartą klaidžiodamos nusprendėme nusileisti žemiau. Ten juodavo senų tunelių angos ir norėjome juos patikrinti - gal rasime to nelemtojo metalo. Statoku kalno šlaitu buvo nutiesti bėgiai. Rožytė leidosi jų pakraščiu, o aš atsisėdau ant bėgio ir leidausi žemyn. Nežinau, kaip atsitiko, kad staigiai apsisukau ir ėmiau lėkti žemyn galva. Rožytė buvo pusiaukelėj, pamatė mane atlekiančią ir bandė sugriebti, bet aš išsprūdau ir skridau toliau. Sustojau prieš pat vagonėlį. Šalia dar stypsojo stulpas. Pasisekė! Juk galėjo būti paskutinis mano skrydis.
Vasarą gręždavo bei sprogdindavo ir žemės paviršiuj. Sprogdinimui parinkdavo laiką, kai keisdavosi pamainos: dieninė nueidavo į zoną, o naktinė dar nebūdavo išėjusi. Matydavau, kaip akmenys švilpdavo į aukštį ir su trenksmu krisdavo žemyn. Vieną vakarą grįžusios dieninės pasakojo, kad toks akmuo užmušė ukrainietę.Tai įvyko netoli mūsų tepliako. Nuskubėjusios radome gulinčią kruvina galva ir išsidraikiusiais plaukais moterį. Po visų apžiūrėjimų meistras liepė paimti neštuvus ir nunešti lavoną iki kelto. Ten ją nuleis į apačią ir nugabens į Amunalovką. Ukrainietės kažkodėl išsislapstė, likome mudvi su Rožyte. Neraginamos paėmėme neštuvus, paguldėme skersai lavoną ir nešame. Rožytė priešaky, aš iš paskos. Neštuvai tam nepritaikyti: negyvėlės rankos nukarusios, galva tabaluoja į šonus... Grįžome tylėdamos. Tą vakarą mūsų liežuviai ilsėjosi.
Žiemą metalą plaudavom pačiame tepliake. Jis iš viršaus būdavo taip užpustytas, kad ir neįtarsi ten kažką esant. Į jį patekdavome išraustu urvu, kurį kartkarčiais reikėdavo prakasti. Vidury tepliako stovėjo didžiulė metalinė statinė, joje elektrine spirale tirpdėme sniegą, o vandenį leidome pro plovimo stalą ir šitaip plovėme metalą. Nuo garų kabojo ledo varvekliai, sienos ir lubos buvo storai apšerkšnijusios. Vos tik vanduo nustoja tekėti per stalą, viskas apšąla storu ledu. Mums šovė į galvą mintis čia skalbti, bet reikėjo ir skalbinius išdžiovinti. Jau turėjome patirties juos džiovinti ir lyginti savo guolyje. Taigi situacija ne iš prastųjų reikėjo nekūrentame barake gulėti ant šlapios paklodės. Tačiau skalbiniai išdžiūdavo. Paskui prasimanėme ir išsimaudyti. Paprastai brigada išeidavo porą valandų anksčiau, o dviese likdavo laukti pamainos. Išsėmę iš statinės purviną vandenį, ją išvalėme, prinešėme sniego, jį ištirpinome ir vandenį pasišildėme spirale. Malonumas neapsakomas. Paskui išlipome ant apšalusio stalo. Garuoja iš statinės, garuoja nuo mūsų... Apsirengėme, netrukus atėjo pamaina. Dabar turėjome pusvalandį pūkšnoti per šaltį ir vėją. Ir nieko nesusirgome.
Būdavo dienų, kai debesys tarpukalnėse tvyrodavo žemiau lagerio. Ir atrodydavo kaip vanduo ne kitaip. O mes virš tos jūros. Niekas to vaizdo nenufotografavo. Jei mokėčiau piešti, būtinai jį nupieščiau, ir dabar jį regiu labai aiškiai. Neprisimenu, kurioje vietoje kalint įsakė prisisiūti katorgos numerį. Nuo tada jis atstodavo pavardę. Man teko T-l-219. Vieną privalėjom prisiūti ant nugaros, kitą - ties kakta, trečią - ant kelnių ties dešiniu keliu. Jei pastebi apiblukusį numerį baudžia. Ir vasarą turėjom rištis skarelę taip, kad ji dengtų kaktą ir nebūtų matyti nė vieno plaukelio. Vienos mano gimimo dienos proga Salomėja nupiešė, o Rožytė padovanojo išsiuvinėjusi asmens numerį. Saugau jį kaip brangų suvenyrą ir dabar.
Ant to kalno išbuvome apie pusantrų metų. Mat apsižiūrėjo, kad moterys ten netinkamos. Kita kalno puse nuvarė į tarpukalnėj esantį moterų katorgininkių lagerį, kur teko patirti ir tokių malonumų, neaprašytų net A. Solženicyno Gulago salyne.
Vienos lietuvės, kentėjusios Kolymos lageriuose, sūnus nuvyko į tas vietas, kuriose kalėjo jo motina, prifotografavo skaidrių. Mačiau aš jas... Lageriai jau sugriauti, kasyklos apleistos, nes nebeliko vergų. O kiek ten žemės turtų! Sūnus norėjo gauti savo motinos asmens formuliarą, kurie ten kažkodėl saugomi. Tačiau jo neatidavė, tik už pinigus leido perfotografuoti. Kodėl juos saugo? Gal ateinančios kartoms parodyti, kokie jų protėviai buvo galingi, kiek vergų turėjo
Elektrėnai
© 2004 "XXI amžius"
|