|
Demagogai nėra populistai
Atrodo, jog politiniuose pokalbiuose ir debatuose yra geroko pasimetimo dėl neapgalvoto ar sąmoningo naudojimo klaidingų pavadinimų vartojimo. Kaip, anot Šventojo Rašto, kalbų sumaištis sustabdė Babelio bokšto statybą, dabartinė sumaištis pavadinimuose gali pakenkti Lietuvos Antrosios Respublikos statybai.
Kai kas (gal bandydamas išvengti žodžio nepriklausoma) sako tarpukario Lietuva, net nenurodydama, kurių karų tarpukarį turi mintyje nacių prieš lenkus, ar nacių Sovietų Sąjungos karą, jei kalbama apie Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų tarpukarį. Tuo pačiu sudaromas įspūdis, jog Lietuva neturi ankstesnės istorijos ir nebūta tokių karų, kaip Žalgirio mūšis.
Dar blogiau yra su pokario Lietuvos apibūdinimu. Tai jau aiškus okupacinės kalbos savicenzūros palikimas: išvengiama kadaise uždraustų žodžių okupacija bei okupuota vartojimo. Tuo pačiu suplakama į vieną, sutapatinami du dalykai: 50 metų okupacija ir keturiolikos metų nepriklausomybė. Lyg ir dabartinė nebūtų pokario Lietuva.
Be to, lyg koks inteligento pažymėjimas yra vartojamas gerus lietuviškus žodžius pakeičiančių svetimybių kratinys. Ir po to sukamos galvos kodėl nesusikalbama su paprastais žmonėmis. Kliūva, pavyzdžiui, lyderis, išstumiąs vadą, vadovą ir panašius žodžius. Dar gerai, kad ne fiūreris ar voždas. Vietoje sumanyti bei pradėti inicijuojama. Vietoje parodos ekspozicija bei parodoje parodyti eksponuojami, eksponatai, o ne rodiniai. Galima spėti, numatyti, numanyti, pavyzdžiui, rytdienos orą ar rinkimų davinius, bet labai dažnai prognozuojama. Ar kas yra girdėjęs ūkininką sakant Aš prognozuoju, kad rytoj lis? Straipsnis, rašinys laikraštyje tampa publikacija, kurią autorius publikuoja. Bet gi yra daug būdų pasakyti tai lietuviškai. Žiniasklaidą sekąs ras ir daugiau nereikalingų svetimybių, kurios išstumia net įsisenėjusius turtingos lietuvių kalbos žodžius.
Mūsų kalbon skverbiasi net tautos mąstymui bei politinei nuovokai pavojingi, klaidingai taikomi dalykų pavadinimai. Nors stebiuosi mūsų liaudies patarlių išmintimi, pradedu abejoti viena jų: Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Nebent nutylėtas, kaip savaime suprantamas, priedėlis: jeigu pavadinsi teisingai. Turiu mintyje mūsų politiniame lauke didžiausią ir pavojingiausią sąmyšį keliančius ir gan palaidai vartojamus žodžius: demokratija, populizmas ir oligarchai.
Pirmiausia įsidėmėtina, jog Lietuva niekada nebuvo ir nėra Demokratija. Ji yra Respublika. Taip pat nėra Demokratija, o Respublika dažnai klaidingai vadinamos JAV. Demokratija senovės Graikijoje buvo vadinama liaudies ar tautos valdžia. Tačiau demos buvo ne visi žmonės, o tik diduomenė. Prastuoliai ir vergai neturėjo teisės balsuoti. Tik vėliau Europoje demokratija pasikeitė į visuotiną ir lygių teisių valstybinės sistemos sampratą. Galima būtų JAV ir Lietuvą pavadinti atstovaujama ar reprezentacine Respublika, kurioje piliečiai išsirenka sau atstovauti valdžios asmenis visuotinių ir laisvų, sakytume, demokratinių rinkimų pagalba. Respublikoje demokratijos (daugumos visiškos valios) nėra: daugumos savivalę varžo ir mažumų įgimtąsias teises apsaugo pagrindinis Respublikos įstatymas Konstitucija. Žinoma, ir Respubliką, ir Demokratiją yra sudarkę ir iškreipę, kaip ir daug ką kitą, komunistai. Partijos diktatūrą jie pavadino proletariato diktatūra, o po to tai pavertė į liaudies demokratija. Dabar gi, kai nebėra kalbos ir minties cenzūros, reikia vartoti tikrus pavadinimus, kad suprastume vieni kitus ir stotume prie bendro darbo Lietuvai. Dažnas net laisvės ar lygybės stoka besiskundžiąs žmogus šaukia apie demokratijos stoką. Deja, demokratija neužtikrina laisvės. Priešingai, tikra nevaržoma daugumos demokratija gali lengvai pavirsti į žiaurią daugumos tironiją. Tai įvyko per prancūzų revoliuciją.
Kitas geroką sąmyšį keliąs žodis yra staiga išgarsintas, gražiai skambantis populistas, dažnai prisegamas ne tik valstybininkams, bet ir politiniams melagiams, ir net politiniams chuliganams. Tai yra per daug padorus žodis tamsiam gaivalui bei demagogams prisegti. Lotynų žodis populus, kaip ir graikų žodis demos, reiškia liaudį. Demokratizmas ir populizmas išreiškia siekius pakelti bei pagerinti liaudies būseną. Populizmas, kilęs iš Ž.Ž.Ruso filosofijos, Rusijoje XIX amžiuje išsivystė į ideologiją. JAV net buvo kietų konservatorių, kurie, siekdami visuotinio teisingumo, buvo vadinami populistais.
Kitas ypač netiksliai šiuo metu pas mus vartojamas politinis terminas yra oligarchas. Graikiškai oligarchija reiškė nedaugelio valdžią. Oligarchais tapdavo kurios nors valstybės valdžioje dalyvaujančios kilmingos šeimos, kurios perimdavo valstybės valdymą. Mes gi vos ne kiekvieną, net nežinia, kaip ir kieno pinigais praturtėjusį, ir, mūsų atveju gal net valstybę ir tuo pačiu tautą apvogusį, didžturtį oligarchu vadiname. Tada ir kišenvagius tektų oligarchiukais pravardžiuoti.
Vien dėl turto, net ir aiškiu bei sąžiningu būdu jį įgijusius, netikslu taip vadinti. Pakanka milijonieriaus ar didžturčio titulo. Amerikoje pilna milijonierių ir net milijardierių, bet neteko girdėti, kad ten būtų oligarchų. Nors yra keletas į valdžios dirvą šaknis įleidusių šeimų, kurioms tas pavadinimas tiktų.
Tad vadinkime dalykus tikraisiais ir, kiek galima dažniau, lietuviškais vardais. Geriau suprasime vienas kitą, neklysime patys ir neklaidinsime kitų.
Tačiau intelektualai, dvasininkai ir politikai turėtų nepamiršti, kad bet kokios, kad ir geriausios, santvarkos valstybei sėkmingai gyvuoti ir išlikti būtina sąlyga yra tautos ar visuomenės atitinkamo aukštumo moralė. Moralei žlungant, žlunga net imperijos.
Vilius BRAŽĖNAS
© 2004 "XXI amžius"
|