|
Plutokratija, kleptokratija
ir demokratija
Daugelis politikų, politologų suka galvas apie nemažėjančią korupciją, visų pirma Rusijoje, NVS šalyse bei kitose pokomunistinėse valstybėse. Vienas Rusijos profesorius, tyrinėjantis vadinamojo valdžios elito psichologiją ir sociologiją, Leonidas Gebelingas netgi kelias knygas tuo klausimu parašė. Autorius bandė nagrinėti, kasgi slepiasi už terminų plutokratija ir kleptokratija. Na, žodį kleptokratija galima apibūdinti labai paprastai - tai vagių valdžia (graikiškai klepto vagiu, o klepto ir manija - liguistas potraukis vogti). Plutokratija (graikiškai plutos - turtas) reiškia valstybės valdymo formą, kada formaliai ar faktiškai valdžia priklauso grupei turtingųjų klasės atstovų.
Aišku, kai vartojami šie terminai, dažniausiai turima galvoje korupcija. Apskritai dovanų teikimo sistema reikalingiems žmonėms egzistuoja nuo pat civilizacijos pradžios. Kiti mano, kad korupcija atsirado tiktai XIX a. pabaigoje, kai įsikūrė stambios korupcijos, kurios ėmė papirkinėti aukštus valdininkus. Kita vertus, korupcija susideda iš dviejų dalių - kyšininkavimo ir valstybės lėšų pasisavinimo. Tačiau kyšiai - tai ne tik įdėti pinigai. Tai ir kelionė į egzotiškas šalis bei kurortus už firmos pinigus, arba kokiam nors politikui organizuojama plati žmonių auditorija, susitikimas su iš anksto apmulkintais žmonėmis. Valdininkai paprastai paperkami pinigais, o politikai - įvaizdžio kūrimu.
Tokiu būdu korupcija nuo paprasto kyšio davimo pereina į kitą, sudėtingesnę politinę formą, iš ko ir gimsta kleptokratija. Dėl to gana dažnai keičiasi tokių valstybių ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos kursas. Beje, papirkimo formos gali būti įvairios. Tai ne tik pinigai. Pavyzdžiui, politikas padaromas kokios nors kompanijos ar firmos konsultantu.
Beje, tas pats profesorius L.Gebelingas teigia, kad korupcija, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi ne vien neigiamų, bet ir teigiamų pusių. Anot profesoriaus, dargi nusikaltimai turi tas dvi puses. O korupcija yra nusikaltimas. Prie korupcijos pliusų galima priskirti tai, kad ji yra tarsi alyva blogai dirbančiai valdžios mašinai. Tai viena. Antra, norint, kad visuomenė vystytųsi, reikia, kad ją kas nors išjudintų. O ją išjudinti gali intelektualai, turtuoliai, pagaliau nusikaltėliai. Juk ir juos galima priskirti prie ramybės drumstėjų.
Korupcija deformuoja visą socialinę sistemą. Kartais įvyksta tiesiog kurioziškų dalykų. Pavyzdžiui, valstybė skursta, nesuduria galo su galu, o rinkimams išleidžiami milijardai. Klasiškiausias to pavyzdys - Nigerija, kurioje per 1983 metų prezidento ir senatorių rinkimus išleista daugiau kaip du milijardai dolerių! Pralenkė net Ameriką.
Tokiu būdu valstybėse, kur didžiulius turtus, valdžiai pritariant, kraunasi mažuma, tokie nusikaltimai žengia į praeitį, ir tai politologai vadina naujuoju barbarizmu. Tai korupcionieriškos valdžios pagrindinis simptomas. O štai plutokratija - turtuolių valdžia. Milijonierių, jų aplinkos, samdomų administratorių, ideologų valdžia. Plutokratiją palaiko politinės partijos, kurių nariai nebūtinai turtingi žmonės. Be to, plutokratai nebūtinai susiję su kyšininkavimu. Jie, žinoma, stengiasi dar labiau praturtėti, tačiau tai daro daugiau ar mažiau prisilaikydami galiojančių įstatymų.
Yra dar viena -kratija. Tai plėšikų valdžia vadinamoji negatyvi, šešėlinė ekonomika. Šios ekonomikos pagrindą sudaro organizuotas nusikalstamumas. Faktiškai grupė nusikalstamo pasaulio lyderių valdo valstybę.
Jeigu suskirstytumėme įvairias valdžios formas, tai pagrindinės jų yra demokratija ir autokratija. Pastaroji yra vieno asmens, diktatoriaus, valdžia, nepakenčianti absoliučiai jokios konkurencijos. Tai kartais išeina net į gera. Prisiminkime šimtmečių istoriją turinčią garsiąją Sicilijos mafiją. Ir tik vieną kartą tai mafijai pavyko prispausti uodegą. Tai įvyko Italiją valdant diktatoriui Benitui Musoliniui. Kitaip ir būti negalėjo, nes autokratinis režimas negailestingai susidorojo su bet kokiais alternatyviais valdžios centrais. O demokratinėje santvarkoje kur kas paprasčiau sukurti korupcinę sistemą.
Tad kurgi išeitis, koks valdžios receptas yra geriausias? Teoriškai politikos specialistai vartoja dar vieną terminą: meritokratija. Tai yra padorių, nesavanaudiškų žmonių valdžia. Tačiau kurgi surasti tokių žmonių? Todėl realiausias variantas, esant tokia realybei, galėtų būti, anot profesoriaus L.Gevelingo, junginys iš technokratų ir biurokratų su nedidele plutokratų doze. Technokratija - specialistų ir ekspertų valdžia. Ji reikalinga visuomenei, nes šiuolaikinis pasaulis perdėm technologizuotas. Biurokratija - valdymo aparatas. Ji, kaip niekada anksčiau, reikalinga šiuolaikinei informacinei civilizacijai. O plutokratija - turtuolių valdžia - gali padėti atsirasti pusiausvyrai tarp technokratų ir biurokratų. Aišku, profesorius nepasakė nieko nauja. Biurokratiją kontroliuoti būtina, nes ji yra puiki terpė atsirasti kleptokratijai, t.y. korupcijai. Tiesa, reikalinga ir turtuolių kontrolė, siekiant neleisti įsigalėti pavojingiems skirtumams tarp turtuolių ir vargšų.
Žinoma, nėra nieko geriau už gerą idėją. Tačiau kas jas įgyvendins?
Štai kur hamletiškas klausimas. Valdžios atitrūkimas nuo visuomenės,
visiškas rinkimų pažadų ignoravimas, ypač jeigu tai vyksta daugelį
metų, neišvengiamai suteikia valdantiesiems galimybę visiškai nekreipti
dėmesio į rinkėjus. Tai ir yra pagrindinė blogybė ir lieka tiktai
demokratijos imitacija.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|