Pirmasis puslapis
Gimtas kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas
    ir žmonės
Literatūra
Lietuva
Nuomonės
Atmintis
Darbai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Plechavičiukų išvyka

po atmintinas LVR vietas

Žygio dalyvių sutikimas Skuode

Plechavičiukai Sedoje

Dar 2004 m. vasario 21 d. iš visos Lietuvos suvažiavę plechavičiukai iškilmingai paminėjo Vietinės rinktinės 60 metų sukaktį Kaune. Tačiau žygis per Lietuvą Vietinės rinktinės ir jos vado generolo Povilo Plechavičiaus keliais buvo planuojamas atlikti pavasarį. Buvo numatytas ir su Krašto apsaugos ministerija suderintas kelionės maršrutas, lankytinos vietos bei renginiai. Ta išvyka buvo suorganizuota balandžio 24-25 dienomis. Transporto priemonę parūpino Krašto apsaugos ministerija, kuri parinko ir dabartinius karinius dalinius, su kuriais kelionės metu 1944 metų kariai savanoriai planavo susitikti. Plechavičiukai – jau solidaus amžiaus, tačiau, pilni ryžto ir energijos, su viltimi laukė žygio. Tačiau iš dvylikos su puse tūkstančio buvusių Vietinės rinktinės karių šių dienų sulaukę į LVRK sąjungą susibūrė tik apie pusė tūkstančio, kita dalis po karo liko gyventi užsienyje, daugelis iškeliavę Amžinybėn, o dalis dėl silpnos sveikatos šiame žygyje dalyvauti nesiryžo. Kiti užsirašiusieji išvykti negalėjo, nes žygio dieną PKTS suorganizavo konferenciją.

Žygio dalyviai skirtą dieną susirinko Kauno įgulos Karininkų ramovėje ir septintą valandą ryto dviaukščiu autobusu išvažiavo maršrutu Kaunas – Skuodas – Seda – Šiauliai –Panevėžys – Anykščiai – Ukmergė –Marijampolė – Varėna – Kaniava –Kaunas. Nuvažiuoti skirta per tūkstantį kilometrų. Išvyko 63 Vietinės rinktinės kariai savanoriai iš įvairių apskričių. Nors abi žygio dienos buvo rūškanos ir protarpais lijo lietus, tačiau žygio dalyvių nuotaika buvo nebloga.

Skuode prie Laisvės paminklo radome laukiančius jaunuosius šaulius, jų vadus bei savivaldybės ir švietimo įstaigų darbuotojus. Sugiedojus giesmę „Marija, Marija“ bei Lietuvos himną, sudainuota plechavičiukų mėgstama daina „Tau, sesute, puikios gėlės...“, pasakė kalbas LVRKS tarybos pirmininkas Antanas Paulavičius ir istorikas, Skuodo mero pavaduotojas Evaldas Razgus. Generolą P.Plechavičių prisiminėme kaip legendinę asmenybę.

Prie pastato, kuriame 1919 metais buvo įsikūrusi plk. P.Plechavičiaus karinė komendantūra (tai primena pritvirtinta atminimo lenta), tylos minute pagerbėme už Lietuvos laisvę žuvusius karius bei partizanus. Pasikeitę atminimo dovanėlėmis atsisveikinome su skuodiškiais ir išvykome į Sedą pagerbti ten sudėtų Tėvynės apsaugos rinktinės karių aukų – Sedos kautynėse 1944 m. spalio 7 d. žuvusių savanorių, palaidotų Sedos miestelyje. Miestelio centre pastatytas paminklas, primenantis tas žiaurias kautynes. Prie šio paminklo sugiedojome „Marija, Marija“ ir Lietuvos himną. Kartu važiavę kautynių dalyviai – buvęs Vietinės rinktinės karys J. Vanagas ir kiti žygio dalyviams apie tas tragiškas kautynes papasakojo autobuse važiuojant į Šiaulius. Į šias kautynes lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinės pulko kariai pateko gilios Varduvos upės rytiniame krante. Jų gretose buvo daug atsitraukiančių Vietinės rinktinės karių. Prispaustus prie upės mūsų karius traiškė rusų tankų vikšrai, nes atsitraukti nebuvo kur. Gilią Varduvos upę perplaukė nedaugelis. Tose kautynėse žuvo apie pusantro šimto Tėvynės apsaugos rinktinės karių.

Šiauliuose mus pasitiko LVRKS apskrities skyriaus nariai. Kartu su jais nuvažiavome prie Kryžių kalno, kur plechavičiukų pastatytas kryžius, skirtas pažymėti Vietinės rinktinės 60-ąsias metines ir pagerbti už laisvę žuvusius Vietinės rinktinės karius. Kryžių kalne šventinant generolo P. Plechavičiaus kariams savanoriams pastatytą ąžuolo kryžių dalyvavo daug Žemaitijos gyventojų, buvo iššautas karinis saliutas žuvusiųjų garbei, sugiedotos „Tautos giesmė“ ir šventos giesmės.

Panevėžyje mūsų jau laukė LVRKS Panevėžio miesto ir apskrities skyriaus nariai ir jų valdybos pirmininkas Juozas Viržonis, savivaldybės bei visuomenės atstovai. Pagerbėme ten 1944 metais buvusio Vietinės rinktinės 241 bataliono atminimą. Savivaldybės vadovai sakė kalbas, primindami 1944 metų pavasario įvykius šiame mieste ir apskrityje, kai buvo dedamos pastangos apsaugoti mūsų karius nuo vokiečių smurto. Po iškilmių nuvažiavome į Karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono kareivines. Ten kartu su šio dalinio kariais pavakarieniavome, pasidalijome įspūdžiais, Lietuvai įstojus į NATO struktūras.

Buvimas dabartinės kariuomenės puikiai suremontuotose kareivinėse tarp lietuvių karių man priminė brolio Jeronimo karinę tarnybą Panevėžyje 1940 metais, kai Lietuvos kariuomenė neteko antpečių ir lietuviškų ženklų uniformose, buvo pavadinta „liaudies kariuomene“ ir vėliau tapo SSRS kariuomenės 29-ojo korpuso daliniu. Tada buvo suimtas brolio svainis – artilerijos karininkas Antanas Petkūnas, žuvęs Norilsko lageryje su daugeliu kitų lietuvių karininkų. Brolis buvo atleistas iš kariuomenės ir kurį laiką dirbo darbininku mėsos kombinate, o 1941 m. birželio 23-28 d. dalyvavo sukilime panevėžiečių gretose.Ilga buvo jo karo tarnyba, po įvairius kraštus buvo blaškomas jų karinis dalinys, o Antrojo pasaulinio karo pabaigą jis sutiko anglų nelaisvėje Belgijoje, vėliau čia dirbo angliakasiu ir mirė toli atskirtas nuo šeimos. Visa tai man priminė nakvynė Panevėžio karinio dalinio kareivinėse, bendravimas su šių dienų kariais. Prisiminiau tas tragiškas dienas, mintyse prabėgo karo vaizdai. Tai jutau ne aš vienas iš šio žygio dalyvių.

Ankstų rytą išvykome į Anykščius. Ten sustojome prie modernaus Laisvės paminklo, giesmėmis pagerbėme miesto kapinėse palaidotus žuvusius Vietinės rinktinės karius, aplankėme įžymesnes Anykščių miesto vietas.

Ukmergėje aplankėme Antano Smetonos gimnaziją, iš kurios 1944 metų pavasarį daug savanorių plechavičiukų išvyko į VR Karo mokyklą Marijampolėn bei į kitus dalinius. Vienas Vietinės rinktinės batalionas (302-asis) 1944 metais buvo dislokuotas šios gimnazijos patalpose. Labai šiltai mus sutiko švietimo darbuotojai ir kartu su mumis dalyvavo 1944 metu VR savanorių atminimo lentos atidengime gimnazijos patalpose. Maloniai nustebino ukmergiškių pagarba pirmajam Lietuvos prezidentui A.Smetonai.

Tolimesnis kelias pro Kauną – į Marijampolę, prie kareivinių pastatyto paminklo, skirto žuvusiems Vietinės rinktinės kariams. Iškilmėse prie šio paminklo gausiai dalyvavo šio krašto visuomenė. Žygio kolona su vėliavomis nužygavome į LDK Vytenio bendros paramos logistikos bataliono kareivines, kur pabendravome su dabartiniais kariais, jų vadais ir jų kapelionu, kartu papietavome. Maloniai bendravome su LVRKS Marijampolės skyriaus plechavičiukais, vadovaujamais ilgamečio šaulių vado, buvusio VR kariūno Petro Gražulio.

Maršrutą baigėme Varėnos rajone, Kaniavoje, kur radome nekantriai laukiančius vietos gyventojus, seniūnę, mokytojus bei mokinius. Jie su pagarba minėjo 1944 metais tame kaime dislokuotus VR karius, siekusius apginti vietos gyventojus nuo plėšikaujančių ginkluotų gaujų. Jie mūsų laukė prie paminklo, pastatyto žuvusiems Kaniavos kautynėse Vietinės rinktinės kariams, kurių pavardės iškaltos paminkle.

Ši turininga išvyka dar buvo pratęsta gegužės mėnesį Vietinės rinktinės kovų keliais bei žuvusiems VR kariams skirto paminklo atidengimu ir pašventinimu Aukštuosiuose Paneriuose prie Vilniaus.

Kelionės dalyviai dėkingi Krašto apsaugos ministerijai, LDK Vytenio bataliono vadui majorui Klaidui Toliui ir Karaliaus Mindaugo motorizuoto pėstininkų bataliono vadui majorui A. Gradauskui už suteiktą galimybę apsilankyti kariuomenės daliniuose ir pabendrauti su kariais. Taip pat esame dėkingi savivaldybių bei švietimo ir kultūros darbuotojams, dalyvavusiems susitikimuose su 1944 metų kariais savanoriais.

Stasys Gvildys,
žygio dalyvis, karys savanoris

Autoriaus ir Antano Bobinio nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"