Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Darbai
Atmintis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dangus prasideda žemėje

Birželio 21 dieną Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios, o Krašto istorijos muziejuje vyko popietė Petro Paulaičio-Aido 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Tad 100-asis P.Paulaičio gimtadienis nukeliauja istorijon. Tačiau nesinori su juo taip greit išsiskirti. Širdyje apsigyveno malonus ir išdidus jausmas, kurį paliko monsinjoro Alfonso Svarinsko pamokslas ir išgirsti prisiminimai apie P.Paulaitį. Ir nors mintys dar ginčijasi, prieštarauja viena kitai, nusveria vis nauji klausimai: „Kodėl tu esi šioje žemėje? Ką davei Lietuvai, kad pats ir artimieji gyventų geriau? Kieno pažadais tiki ?”, – norisi palyginti šių dienų sunkiausias gyvenimo akimirkas su P.Paulaičio gyvenimu.

Petras Paulaitis-Aidas (1904 06 09 – 1986 02 19) – vienas žymiausių pasipriešinimo rusų ir vokiečių okupantams vadų. Į Dievo meilę atsakęs viso savo gyvenimo meile Tėvynei, 35-erius metus kankintas gulaguose vien už tai, kad gynėsi klastingai užpultas savo gimtojoje žemėje. Jis gimė 1904 m. birželio 9 d. netoli Jurbarko, Kalnėnų kaime, prie lėtai tekančio Nemunėlio, gausioje aštuonių vaikų ir kupinoje tėvų meilės šeimoje.

Tačiau Petro vaikystė nebuvo lengva, nes jo tėvas valdė vos keturiolika hektarų žemės, nors ir labai vaizdingų, bet nederlingų Panemunės smėlynų. Todėl jis kartu su visa šeima turėjo daug ir sunkiai dirbti.

Petras buvo labai mokslus. Pradžios mokyklą baigė Jurbarke. O gimnaziją, vienuolių saleziečių globojamas, – Este Padavoje, Italijoje. Vėliau Turine baigė Tarptautinį teologijos institutą. Be to, Romoje eksternu įgijo prekybinės teisės diplomą. Baigęs studijas, puikiai mokėjo italų, lotynų,vokiečių, portugalų ir ispanų kalbas.

1933 metais P.Paulaitis pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje; paskui privačiose gimnazijose Portugalijoje ir Austrijoje mokytoju.

1938-aisiais, kai Austriją okupavo naciai, P.Paulaitis, reikšdamas nepritarimą fašizmui, grįžo į Lietuvą. Ir štai teologijos mokslų daktaras paskirtas Kretingos apskrities Grūšlaukio mokyklos mokytoju. O nuo 1939-ųjų – Jurbarko valsčiaus Dainių mokyklos vedėju. Gyvendamas netoli namų, jis, kaip kiekvienas jaunas žmogus, svajojo vesti, dirbti ir kurti, mylėti bei mokyti vaikus. Tiktai karas padarė savas pataisas.

Kai SSRS klasta okupavo Lietuvą, P.Paulaitis negalėjo taikstytis su Lietuvos nepriklausomybės praradimu ir emigravo į Vokietiją. Apsigyvenęs Berlyne, užmezgė ryšius su Lietuvos patriotais, įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). Šios politinės organizacijos tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. LAF kovojo sudėtingomis gestapo sąlygomis. Teko gudriai, su rizika naudotis vieno diktatoriaus paslaugomis, kad būtų galima grumtis su dar baisesniu priešu, esančiu Tėvynėje. Todėl LAF pavedimu, P.Paulaitis, kaip gerai žinantis Vokietijos pasienio kraštą, baigė Vermachto žvalgybos mokyklos kursus ir tartum teikė žinias iš Lietuvos.

Tokiu būdu 1940-1941 metais P.Paulaitis ne kartą kirto čekistų uoliai saugomą sieną, kad palaikytų ryšį su patriotinio pasipriešinimo organizacijomis Lietuvoje, aktyviai talkino rengiant sukilimą prieš raudonuosius okupantus bei sėkmingai atliko kitas LAF užduotis.

1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos – SSRS karui, bet dar neįžengus į Lietuvą vokiečių armijai, Lietuvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas prieš sovietų valdžią. Čia svarbiausias sukilėlių nuveiktas darbas buvo lietuviškos savivaldos atkūrimas Lietuvoje, paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę.

LAF suformavus nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, P.Paulaitis paskiriamas Raseinių apskrities viršininku. Tačiau po šešių savaičių vokiečiai šią Lietuvos vyriausybę paleido ir P.Paulaitis nusprendė mokytojauti Jurbarko gimnazijoje.

P.Paulaitis suprato, kad kelias į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bus ilgas ir sunkus. Reikės priešintis ne tik Hitlerio, bet vėliau ir Stalino okupacijai. Ir jau 1941-ųjų spalį iš Kauno į Jurbarką pradėjo eiti pogrindinė spauda. P.Paulaitis kvietė nestoti į reicho darbo tarnybą, nevažiuoti į Vokietiją ir neprisidėti prie žydų žudynių. Lietuvoje vokiečių padarytos piktadarystės užkrėtė jį neapykanta naciams. Reikėjo gintis ir nuo nutautėjimo. Gruodžio pabaigoje jis su gimnazijos mokiniais sėkmingai atlietuvino vokiškus Jurbarko gatvių pavadinimus.

1942 m. vasario 16-ąją P.Paulaitis įkūrė pogrindinę Lietuvos Laisvės gynėjų sąjungą – LLGS. Organizacijos paskirtis – atkurti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir uostamiesčiu Klaipėda. Po mėnesio jis su LLGS aktyvistais išleido pirmąjį pogrindžio laikraščio „Lietuviški atgarsiai” numerį. Jame buvo teigiama, kad Vokietija karą pralaimės, ypač griežtai buvo pasisakoma prieš lietuviškojo SS legiono steigimą, raginama išsaugoti krašto jėgas kovai prieš bolševizmą ir nepriklausomybei atkurti.

Prieš karą NKVD, tremdama į mirties lagerius Lietuvos šviesuolius, sunkiai nusikalto mūsų tautai. Užtat 1943-iųjų rudenį LLGS (pagal rastas bylas) jau turėjo 4274 narių. Už keturių lapų laikraštį buvo surenkamos didelės pinigų sumos. Buvo perkami ginklai ir rengiamasi neišvengiamam dideliam ginkluotam pasipriešinimui rusams.

1943 metų spalį P.Paulaitis už antinacinę veiklą gestapininkų buvo suimtas. Tačiau Kaltinėnuose, policijos viršininko žmonai padedant, jis ištrūko ir ėmė slapstytis Jurbarko apylinkėse, toliau leido pogrindžio spaudą.

1943-iųjų lapkritį prasidėjo lietuviškos kariuomenės kūrimas. P.Paulaitis padėjo P.Plechavičiui rengti kariuomenės statutą: kariuomenė tik lietuviška, lietuviai karininkai ir lietuvis kariuomenės vadas. Į šią rinktinę užsirašė aštuoniolika tūkstančių jaunuolių. Iš LLGS į Seredžiuje įsteigtą 309-ąjį batalioną įstojo per 300 narių. Visi šie vyrai didžiavosi priklausymu lietuvių tautai.

Rūsčiais 1944 metais rusai pralaužė frontą. Tąkart P.Paulaitis slapstėsi gimtajame Kalnėnų kaime, kur „Smerš’o” kontražvalgybos čekistai tikėjosi jį suimti. Tačiau ir šį sykį P.Paulaičiui pavyko pabėgti. Nuo to laiko prasidėjo jo ginkluotos kovos miškų kelias. Pasirinkęs meilę Tėvynei, sunkią milinę ir partizano automatą, P.Paulaitis ima burti krašto patriotus į partizanų būrius. Iš likusių Lietuvoje per du tūkstančius LLGS narių P.Paulaitis sudarė dešimt būrių po 15-20 vyrų.

„Aido” (tokia buvo P.Paulaičio partizaninė slapyvardė) vadavietės buvo Mantvilių girininkijoje ir Mikutaičių kaime, artimų giminaičių Gervylių sodyboje. Prisiimtą vado atsakomybę P.Paulaitis sėkmingai vykdė: rodė puikias moralines savybes, valingumą, drąsą, mokėjimą dirbti pavojingiausiomis ir sudėtingiausiomis sąlygomis.

1945 metų antroje pusėje P.Paulaitis-Aidas jau vadovavo N 8 batalionui (suburtai partizanų būrių rinktinei), kuriame buvo apie 100 vyrų, veikusių kaip atskiras kovos vienetas Jurbarko, Raudonės, Vilkijos, iš dalies Šimkaičių ir Eržvilko apylinkėse.

1946 metų antroje pusėje buvo sudaryta Jungtinė Kęstučio apygarda (JKA), į kurią įėjo ir P.Paulaičio vadovaujamas N 8 batalionas, nuo 1947-ųjų pavadintas „Trijų lelijų” rinktine (nuo Jurbarko herbo). P.Paulaitis-Aidas apygardos štabe paskiriamas žvalgybos-kontržvalgybos informacijos ir propagandos skyriaus viršininku bei pogrindinio laikraščio „Laisvės Varpas” redaktoriumi.

Galime įsivaizduoti tuolaikinį P.Paulaitį: visuomet energingas, guvus, nuoširdus. Perėmęs iš „Lydžio” rinktinės (Eržvilke įkurtos) partizanų oficiozą „Laisvės Varpas”, sunkiausiomis bunkerių sąlygomis per pusę metų 500-600 egzempliorių tiražu jis išleido šešis šio laikraščio numerius.

Ūkininkų sodybose P.Paulaitis-Aidas turėjo įsirengęs keletą slėptuvių: Mažintų kaime pas Andriulius prie Ančios upės, kitą – Poškakaimyje pas savo dėdę J.Žičkų. Čia jis leido „Laisvės Varpą” ir čia buvo suimtas. O buvo taip.

1947 metų pradžioje „Kęstučio” štabo vadovybei buvo lemta susitikti su BDPS vadovu Ereliu (J.Markuliu). „Erelis” įrodinėjo, kad pasipriešinimo kova beprasmė ir ją reikia nutraukti. Jo žodžius visi suprato kaip provokaciją ir liūdnai susižvalgė: „Ką mes jam pasakysime, kai nuteisime mirtį? Be įrodymų žmogaus nuteisti ir sunaikinti negalima”. Ir „Erelį” paleido. Tačiau po šio susitikimo NKVD nedelsiant aptiko štabo bunkerį Juknuose, žuvo vadas Kasparavičius-Visvydas (jis taip pat Angis, Šilas) ir jo pavaduotojas adjutantas „Džiugas”. Į priešo rankas pakliuvo dalis štabo dokumentų. Emgėbistai suėmė dalį ryšininkų, tarp jų ir J.Gaidauską-Breivę. P.Paulaitį taip pat suėmė.

P.Paulaitis buvo nuvežtas į Tauragės tardymo izoliatorių „šubertinę”, po kelių dienų – į Vilniaus saugumą. Ten keletą mėnesių buvo intensyviai ir žiauriai tardomas.

Kadangi mirties bausmė jau buvo panaikinta, P.Paulaitį nuteisė 25-eriems metams pataisos darbų Gulago salyne ir dar penkeriems metams be pilietinių teisių.

Po teismo jį išvežė į Komiją, Intos 4-ojo lagerio izoliatorių. Bet netrukus buvo perkeltas į ypač sunkių gyvenimo sąlygų 501 statybos lagerius, kur per tundrą ir Uralą tiesė geležinkelį iki Obės upės. Per šiuos dešimt katorgos metų P.Paulaitis gavo tik keletą siuntinių iš Andriulio, kurie pasiekė jį ir padėjo jam bei jo draugams išgyventi.

Po Stalino mirties, 1956 m. birželio 13 d., P.Paulaičio bylą peržiūrėjusi SSRS Vyriausybinė komisija „nubraukė” penkiolika metų, išlaisvino iš Ozerlago ir leido grįžti į Lietuvą. Tačiau Lietuvos KGB pirmininkas gen.mjr. K.Liaudis ir prokuroras V.Galinaitis rašė SSRS KGB, kad P.Paulaičio, kaip kontrevoliucinio nusikaltėlio, negalima paleisti.

Tuo tarpu, kai šie Berijos pakalikai išdavikiškai skundė P.Paulaitį, 1956-1957 metais Lietuvoje po garsiųjų Vėlinių įvyko pirmasis masinis laisvės žmonių nubudimas.

P.Paulaitis, paleistas iš lagerių, apsigyveno Kaune ir iš karto, 1956-ųjų pabaigoje, kartu su bedraminčiais iš antisovietiškai nusiteikusių studentų atkūrė LLGS.

Bet dėl suintensyvintų emgėbistų persekiojimų P.Paulaičiui teko kilnotis iš vienos vietos į kitą. Galop jam buvo panaikinta prisiregistravimo Kaune viza. Todėl, buvusios mokinės padedamas, jis įsikūrė netoli Šiaulių, Lietuvos medžiotojų draugijos lapių fermoje. Ten, subūręs dar daugiau žmonių, tęsė neginkluotą pasipriešinimą.

1957 m. rugsėjo 30 d. SSRS AT Prezidiumo potvarkiu Ozerlago pataisos darbų komisijos nutarimas jam sumažinti bausmę buvo panaikintas. P.Paulaitis buvo suimtas ir pasodintas į Lukiškių kalėjimą Nr.1.

Be to, 1957 metų rudenį studentas provokatorius Jonas Kažukauskas išdavė pogrindinę organizaciją ir P. Paulaitį, kaip vadovą.

1958 m. balandžio 11-12 d. įvyko LLGS narių teismas, kuriame buvo nuteisti: P. Paulaitis – 25 metams lagerių, J.Mickaitis – aštuoneriems, studentas V.Margaitis – trejiems, kiti studentai vieneriems-dvejiems metams.

1958 metų gegužės mėnesį visa grupė buvo išvežta į Mordovijos Dubravlago vienuoliktą lagpunktą Javaso mieste. Ten, be jokio poilsio, kasdien kęsdamas badą, šaltį, įvairiausią vergišką darbą ir lagerio čekistų pasityčiojimus, P.Paulaitis išdirbo visus 25-erius metus.

1959-ųjų liepą labai nusilpęs P.Paulaitis buvo gelbėjamas Petro Girdzijausko ir jo vadovaujamos statybininkų brigados. Bendraminčiai išvadavo jį nuo sunkių darbų ir leido kiek pasigyti. Tačiau ir pas bendražygį P.Paulaitis nenorėjo būti be darbo. Ėmėsi gyvenamųjų patalpų priežiūros, kad galėtų laisvai bendrauti su likimo draugais ir kviesti juos stoti į LLG sąjungą. Be to, P.Paulaitis lyg tėvas lengvino likimo naštą, organizavo vaistų gavimą iš laisvės, laiškų persiuntimą be cenzūros (jis rašė iš lagerio į lagerius, o paskui į laisvę, taip apeidamas čekistus).

Šiame lageryje jis pasiūlė idėją (kuri buvo įgyvendinta) – sukurti katalikišką parapijos prototipą, t.y. vieną gyvenamo barako sekciją, 100 vyrų, paversti bažnyčia, sutelkiant į ją tik praktikuojančius katalikus. Toje sekcijoje tuo metu buvę kunigai S.Kiškis, tėvas Aleksandras Merkevičius-Markaitis, Antanas Bunkus, A.Jurgaitis, K.Dulksnys ir J.Jonys galėjo jiems patogiu metu aukoti šv. Mišias ir vykdyti kitas apeigas.

1960 metais gulage buvo išskirti itin SSRS pavojingi asmenys, kurie buvo laikomi specialiuose uždaruose kalėjimuose. Ten „pavojingi nusikaltėliai” privalėjo kalėti pusę savo bausmės. Prie tokių buvo priskirtas ir P.Paulaitis. Tokiame nuo pasaulio izoliuotame kalėjime jam teko kalėti kamerose su žinomais pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviais: kun. A.Svarinsku, L.Simučiu, Z.Laugaičiu, ukrainiečių arkivyskupu J.Slipyj ir kt. Bendras tikslas suartino žmones.

Prisimena monsinjoras Alfonsas Svarinskas: „Aš su P.Paulaičiu Mordovijoje, vadinamajame „Akmens maišo” uždarame kalėjime, kalėjau 27 mėnesius. Jis ypač mokėjo gerbti svetimą nuomonę ir kartu įtikinti savo tiesa. Net ir kritinėse situacijose sakydavo tik tiesą. Neveidmainiavo kalbėdamas nei su lagerio viršininkais, nei su aukštesne valdžia.

Ir Tiesa visada gelbėjo jį, pelnydavo pagarbą net tarp užkietėjusių enkavėdistų.

Kartą Didįjį šeštadienį, dirbant miške, raunant neseniai nukirstų beržų kelmus, atėjo kalėjimo viršininkas majoras Likin (mordvis). Ir aš pasakiau, kad bėda: ryt šv.Velykos, o kiaušinių nėra.

– Ar būtinai reikalingi kiaušiniai ? – paklausė viršininkas.

– Ne, nebūtinai. Bet kam atsisakyti gražių tradicijų? Štai rusai išvakarėse kepa paską. Ir aš, nors ne rusas, bet mielai valgyčiau.

Tos dienos vakare viršininkas, labai rizikuodamas savo antpečiais, atnešė dešimt kiaušinių, liepė P.Paulaičiui juos išvirti ir kartu su manimi suvalgyti“.

Kaip P.Paulaitis duoną dalijo

P.Paulaitis šventai tikėjo Nepriklausomybe. Kalbėdamas apie ją jis mokėjo piešti Lietuvos ateitį, žaliuojančius laisvus ūkius, jaunimo perspektyvas. Ir dažnai dalydavo savo duoną draugams.

Tiktai kaip jis gaudavo tą duoną, beveik nežinojo niekas. Apie 1960 metus P.Paulaitis dirbo virtuvėje pagalbiniu darbininku. Tuo metu pagrindinis kalinių maistas būdavo košė: sorų ar perlinė. Košę virdavo didžiuliame katile. Be riebalų košė visada prisvildavo. Prisvilusį katilą gramdydavo P.Paulaitis. Tai buvo iš tiesų katorginis darbas: P.Paulaitis be marškinių, odine prijuoste pasilenkęs virš katilo iš visų jėgų įvairiais įnagiais gramdydavo pridegusią košę. Ja jis ir pasisotindavo. Taip P.Paulaičiui likdavo jo sunkiai uždirbtas katorginis duonos davinys, kurį jis ir išdalydavo.

Kas nežino istorijos – yra vaikai

Šiandien P.Paulaičio gyvenimo kryžius pavirto sparnais. Jis įtrauktas į 114 kankinių sąrašą, kurį patvirtino popiežius Jonas Paulius II. Jam galima melstis ir prašyti pagalbos. Tačiau kaip mes nepriklausomoje Lietuvoje įamžinome jo atminimą? Gal tikslinga Jurbarko apylinkėse mokyklą pavadinti Petro Paulaičio vardu, o Kretingoje – gatvę? Pastatyti paminklą jo tėviškėje ar Kretingos mieste pritvirtinti paminklinę lentą prie Vytauto g. 90, kuriame gyveno. O gal didžiausias atminimas būtų rudenį per Seimo rinkimus baigti su komunistų partija, kuri P.Paulaitį kankino 35 metus lageryje?

„Akmens maiše” visą dešimtmetį P.Paulaitis dirbo bolševikams kaip vergas. Tačiau ir šiame pragare jis neprarado geros nuotaikos ir įsitikinimo, kad raudonoji imperija laikina ir jos žlugimas neišvengiamas.

Greitindamas SSRS subyrėjimą, jis lageryje plėtė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, aiškino, kad ir dugne galima įrengti tvirtas „grindis” šuoliui į laisvą ateitį.

Labai įdomu, kad į lagerį Lietuvos čekistų vadeivos (N.Dušanskis) iš Lietuvos vežė aktorius (Laimoną Noreiką ir kt.), poetus (Petrą Keidošių ir kt.), kolūkio pirmininkus, net užverbuotus rezistentus (išdavikas Markulis tvirtino, kad P.Paulaitis – idealistas – fanatikas), kuris aiškino tarybinio gyvenimo rožinę tikrovę, tikėdamiesi „gerove” palaužti protingiausią ir pažangiausią visuomenės dalį, kuri ir ten priešinosi bei kovojo.

Baigiantis bausmei, P.Paulaičiui suėjo 78 metai. Patriotai, kartu su juo kalėję, suprato, kad čekistai jį gali išsiųsti į senelių namus Rusijoje arba net į uždarą psichiatrijos ligoninę. Kad taip neatsitiktų, P.Paulaičio reikalais ėmė rūpintis draugai Lietuvoje: partizanas Leonas Laurinskus, brolis Poškus ir kiti. Jie išrūpino P.Paulaičiui buto nuosavybės teises pas pranciškonus.

Kai iki bausmės pabaigos liko kelios dienos, P.Paulaitį Vilniaus kagėbistai iš Dubravlago (net neleidę pasiimti asmeninių daiktų) parsivežė į Vilnių ir uždarė KGB kalėjimo kameroje. Agitavo, spyrė parašyti straipsnį, kad jis atsižada savo kovos. Net už P.Paulaičio lageryje uždirbtus pinigus nupirko kostiumą, kad neatrodytų kaip katorgininkas.

1983 metais išsilaisvinęs P.Paulaitis Vilniaus saugumo buvo stumiamas tiesiai į Kretingą. Tačiau, nepaisydamas draudimo, P.Paulaitis nuvyko į Šakių rajoną pas Korsakus ir giminaitę D.Glosienę, su kuriais susirašinėjo ir kurie padėjo jam materialiai iki išeinant į laisvę. Tik apsilankęs pas šakiečius P.Paulaitis, kun. A.Svarinsko globojamas, atvažiavo į Kretingą. Jam buvo uždrausta nuo 19 val. vakaro iki 7 val. ryto išeiti iš namų ir be milicijos leidimo išvažiuoti iš Kretingos. Tačiau P.Paulaitis dar stipriau tikėjo, jog taip arti Lietuvos nepriklausomybės diena, ir draudimų nepaisė. Aplankė pirmo arešto vietą, savo geradarius Andriulius, dažnai lankydavosi pas bendražygius.

Tuomet P.Paulaitis skelbė žmonėms aktualiausią, tikrąją gyvenimišką tiesą – negalima galvoti ir dirbti rusiškai, reikia gyventi amerikietiškai. Gerovės nebus be kovos ir laisvės. Dėl savo šventumo ir Tiesos jis vėl tapo populiarus.

KGB nepaliko ramybėje jo ir gilioje senatvėje. Paskutiniu laiku P.Paulaičiui padėjo kretingiškiai Zita ir Jonas Kubiliai, leidę jam apsigyventi savo name ir nuoširdžiai juo rūpinęsi.

Šv. Kalėdas ir naujuosius 1986 metus jis sutiko sunkiai sirgdamas.

Mirė P.Paulaitis vasario 19 dieną eidamas 82-uosius metus, palaidotas Kretingos kapinėse. Teįgyvendina jo laisvės priesakus šiandieninė Lietuva.

Pagal Petro Girdzijausko
(Laisvės kovų archyvas, Nr. 30, 2001 m.),
Antano Pociaus ir mons. Alfonso Svarinsko prisiminimus surašė
Aldona Kupčiūnienė

© 2004 "XXI amžius"