|
|
Politinis
vištakumas
Kas gali būti liūdniau ir sunkiau, kaip klusniai
vergauti svetimiesiems? Jie ne tik išnaudoja ir nuskurdina pavergtą
šalį, bet žlugdo jos amžiais susiformavusią ir išgrynintą dvasią.
Mes, lietuviai, šitą ypač gerai žinome, nes skaudžiai patyrėme rusiškojo
carizmo priespaudą per 120 metų, o po dvidešimt dvejus metus trukusio
nepriklausomybės atokvėpio mus privertė tempti raudonojo bolševizmo
jungą. Mus trėmė į kančių ir mirties gulagus, pūdė kalėjimuose,
gyvus degino mūsų pačių sodybose, šaudė miškų proskynose. Šitaip
buvo vykdomas tautos genocidas. Jokiais milijardais neįmanoma įvertinti
tų milžiniškų ekonominių, fizinių ir dvasinių nuostolių, kuriuos
padarė okupantai.
|
|
|
Lietuvos
padangėje
Jie ir mes
Savo nepriklausomybės šauklius ir vedlius kitos
tautos išrinko prezidentais. Pavyzdžiui, čekai Vaclavą Havelą,
lenkai - Lechą Valensą, gruzinai Michailą Saakašvilį ir t.t. O
mes, lietuviai, ne tik neišrinkome Vytauto Landsbergio Prezidentu,
bet dar ir dabar nesiliaujame jį juodinę. Matyt, jau toks lietuvių
būdas: pirmiau apspjaudome, apjuodiname žmogų, o tik paskui pastatome
jam paminklą. Visa tai rodo, kad esame dar pilietiškai ir politiškai
nesubrendusi visuomenė.
|
|
|
Tikslas
pasityčioti iš istorinės vietos?
Seime į ES stojimo proga buvo rengiamas posėdis
istorinei dienai pažymėti. Tą pačią valandą Vienybės aikštėje Kauno
valdžia rengė susirinkimą tam pačiam amžiaus įvykiui paminėti. Neatsitiktinai
pasirinkau stebėti pirmąjį minėjimą. Kalbas oratoriai skaitė iš
rašto. Nė vieno padoraus kalbėtojo. Visi - buvę kolaborantai, dabar
okupavę Seimą. Per kūną perbėgo šaltas šiurpulys. Atmintyje prieš
akis stojo bolševikinė 1940 metų naujoji Liaudies vyriausybė: prezidentas
J.Paleckis, M.Gedvilas, prof.V.Krėvė-Mickevičius, A.Venclova, dr.L.Koganas
ir kiti.
|
|
|
Prievartinis
blogis nelaimi
Vieni rinkimai pasibaigė, antri lipa ant kulnų.
Skubiai aptariame pasibaigusius. Bandome įvertinti, jeigu būtų iš
ko, gal ir pasimokyti. Bet greičiausiai viskas vyko ne dėl mūsų
pastangų. K.Prunskienės išrinkimo jos šeimininkai nenorėjo, tad
ir jos agitacija nebuvo agresyvi. Prieš agresyvią propagandą neatsispirtume
ir neatsispirsime, ir rudenį laimės tie, kurių norės šeimininkai.
Atsimename R.Pakso rinkimų kampaniją , kai jis išėjo į prezidentus
ji buvo neatremiamai agresyvi. Reikia rengtis būsimą tokią atremti.
Reikia gausios ir įtaigios agitacijos, o ji neįmanoma be daugybės
pinigų.
|
|
|
Naujosios
Lietuvos istorijos klastotojai
nedaro garbės universitetui
Atviro laiško tęsinys
(Žr. Lietuvos aidas, 2003 02 01, Nr. 26)
Gerbiamas Vilniaus universiteto rektoriau, vis
dėlto mes anąkart buvome teisūs, teigdami, kad garbingos praeities
Vilniaus universitete (VU) tikrai darbuojasi ir raudonoji profesūra.
Tai, mūsų įsitikinimu, nepaneigiamai įrodo bent pora pavyzdžių iš
dabartinės Lietuvos istorijos.
|
|
|
Padangė
šviesėja
Ką parodė Prezidento rinkimai? Kiekvienas turime
susimąstyti ir savęs atsakingai paklausti, į kurią pusę - į Rytus
ar Vakarus geriau pasukti? Daugeliui aišku: į Vakarus. Tačiau
dalis šalies gyventojų abejoja, blaškosi, nežino, ką jiems daryti,
su niekuo nepagrįsta nostalgija žvelgia Rytų pusėn. Istorija primena,
kad ten buvome apie 200 metų. Labai prasti prisiminimai apie gerus
carus ir sovietinį rojų! Iš dalies ir laikinai politinę padėtį
šalyje pavyko pagerinti išsirinkus vakarietiškų pažiūrų Prezidentą.
|
|