Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Darbai
Atmintis
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Krikščionių vienybės kelias –
neatšaukiamas

(Popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho
Baltramiejaus I susitikimas Romoje)

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Pauliaus VI ir Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I istorinis susitikimas brolystės ir taikos ženklan Jeruzalėje, prieš maždaug 40 metų

Popiežius Jonas Paulius II ir patriarchas Baltramiejus I – nuoseklūs kovotojai už krikščionių vienybę

Per praėjusią Šv. Petro ir Pauliaus šventę Vatikane susitikę didžiausių krikščioniškų Bažnyčių – Katalikų ir Stačiatikių – dvasiniai vadovai popiežius Jonas Paulius II ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I pažadėjo toliau stiprinti visų krikščionių, nepaisant išlikusių daugelio sunkumų šiame ekumeniniame kelyje, bendradarbiavimą. Šia proga taip pat buvo prisimintas prieš 40 metų, 1964-ųjų sausį, Jeruzalėje įvykęs jų pirmtakų – popiežiaus Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro I – pirmasis susitikimas po daugelio šimtmečių, praėjusių nuo skaudaus Romos ir Konstantinopolio atsiskyrimo 1054 metais. Paskelbtoje bendroje deklaracijoje Jonas Paulius II ir Baltramiejus I teigė, kad vykstanti Europos integracija sudaro naujas galimybes katalikų ir stačiatikių bendradarbiavimui ir ypač žemyno krikščioniškųjų šaknų gaivinimui, ko turi siekti abi Bažnyčios.

40 metų ekumeninio dialogo vertinimas

Patriarcho Baltramiejaus I apsilankymo išvakarėse birželio 27 dieną susitikęs su maldininkais Šv. Petro aikštėje sekmadienio vidudienio maldai, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad prieš 40 metų įvykęs jo pirmtako popiežiaus Pauliaus VI ir tuomečio Konstantinopolio patriarcho Atenagoro I „neužmirštamas apsikabinimas kaip broliškumo ir susitaikymo ženklas Jeruzalėje“ įvyko vykstant II Vatikano Susirinkimui. Būtent šis Susirinkimas davė esminį proveržį ekumeniniam atsinaujinimui ir postūmį katalikų bei stačiatikių santykiams gerinti. Tų pačių 1964 metų lapkritį Susirinkimo tėvai paskelbė dekretą „Unitatis Redintegratio“, kuriame iškilmingai patvirtino, „jog visų krikščionių vienybės siekis yra vienas svarbiausių Susirinkimo tikslų ir šiam tikslui pasiekti turi būti dedamos visų institucijų ir bažnytinių bendruomenių pastangos“.

Vėliau, 1965 m. gruodžio 7 d., prieš užbaigiant II Vatikano Susirinkimą, popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras I paskelbė bendrą deklaraciją, kurioje abipusiškai apgailėjo bei atšaukė tas XI amžiaus ekskomunikas, kurios sukėlė didžiąją schizmą tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių. Posusirinkiminiu laikotarpiu, „nepaisant sunkumų, kurie liko iki šiol“, buvo padaryta reikšminga pažanga jautriame ekumenizmo kelyje, ir Dievo Tautos vieningumo siekimas tapo daugelio pasaulio vyskupijų bei parapijų sielovadinės programos dalimi. „Abipusio pažinimo ir draugystės ryšiai tarp skirtingų konfesijų krikščionių yra gausūs, ir vis daugiau krikščionių tampa vieningi solidarumo, teisingumo bei taikos įvertinimo darbuose“, - kalbėjo tikintiesiems popiežius Jonas Paulius II.

Viena tokių ekumeninio skatinimo priemonių yra ir tradicinis kasmetis pasikeitimas delegacijomis tarp Šventojo Sosto ir Konstantinopolio patriarchato per „senosios ir naujosios Romos“ globėjų liturgines šventes – Šv. Petro ir Pauliaus iškilmę Romoje ir lapkričio 30 dieną švenčiamą Konstantinoplio (dabar Turkijos miestas Stambulas) globėjo Šv. Andrejaus šventę. Taip pat abi Bažnyčios aktyviai dalyvauja kasmet vykstančiuose Maldos už krikščionių savaitę liturginiuose renginiuose (sausio 18-25 dienomis), veda teologinį dialogą, aptaria daugelį tarpbažnytinių ir socialinių santykių klausimų. Kita vertus, nors stačiatikių ir katalikų konfesijos teologiniu atžvilgiu vienos artimiausių ir dalijasi abiejų pusių pripažįstama apaštaline įpėdinyste, tačiau jų ryšiuose išliko nemažai problemų, kurių dalis visu aštrumu iškilo kaip tik pastarąjį dešimtmetį.

Pirmiausia tai pasakytina apie Rytų Katalikų Bažnyčios atgimimą Vidurio ir Rytų Europoje žlugus komunizmui, tuo pačiu vėl iškeliant istorinį katalikų ir stačiatikių nesutarimą dėl statuso šios Bažnyčios, kuri yra išlaikiusi savo bizantiškąjį liturginį paveldą, kai XV-XVI amžiuose sudarė uniją su Roma. Pastaruoju metu didžiausia Rytų katalikų bendruomenė – šešis milijonus narių turinti Ukrainos Katalikų Bažnyčia – pareiškė pageidavimą, kad Vatikanas jai suteiktų patriarchato statusą, o tai dar labiau paaštrino katalikų ir stačiatikių santykių kontroversijas ir sukėlė Konstantinopolio patriarchato bei kitų stačiatikių religinių lyderių protestus. Popiežius Jonas Paulius II neatmetė galimybės įkurti Rytų katalikų patriarchatą Ukrainoje, tačiau paragino vietos tikinčiuosius „turėti kantrybės“ ir atsižvelgti į stačiatikių reakciją.

Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, jog Katalikų Bažnyčia, siekdama ekumeninės bendrystės, pastaraisiais dešimtmečiais gerokai modifikavo savo kanonines ir pastoracines normas stačiatikių tikinčiųjų atžvilgiu, ypač dėl mišrių santuokų, Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentų. Tačiau ir Stačiatikių Bažnyčioje tokio lankstumo pasigendama: netgi 1993 metais pasiektas susitarimas, kad „broliškose Bažnyčiose“ nebūtų iš naujo krikštijami į stačiatikybę atsivertę katalikai, sukėlė kai kurių stačiatikių hierarchų ir teologų protestus, kurie mano, jog katalikai yra už „tikrosios krikščionybės“ ribų, todėl Katalikų Bažnyčios krikštas neva negalioja Stačiatikių Bažnyčioje.

Stačiatikių nuomone, didžiausia kliūtis ekumeniniam dialogui su katalikais yra Romos vyskupo tarnystės primatas Katalikų Bažnyčioje. Popiežius Jonas Paulius II savo ekumeninėje enciklikoje „Ut Unum Sint“ yra pakvietęs teologus bei kitas Bažnyčias pasvarstyti, kaip šv. Petro įpėdinio „meilės tarnystė“ galėtų geriau pasitarnauti krikščionių vienybei ir būtų visuotinai pripažinta. Kita vertus, Katalikų Bažnyčiai ieškant bendrų sprendimų su stačiatikiais, kaip tik sunkumų sudaro tas faktas, jog Stačiatikių Bažnyčia neturi vieno dvasinio centro, ir Konstantinopolio patriarchas tėra „primus interpares“ („pirmas tarp lygių“) kitų nacionalinių stačiatikių dvasinių lyderiu atžvilgiu, su kuriais tenka vesti dialogą atskirai, ir dėl to kartais iškyla nemažai prieštaravimų.

Vidinės dvasinės bendrystės paieška

Keturias dienas – nuo birželio 28-osios iki liepos 2-osios – trukusio patriarcho Baltramiejaus I vizito Romoje programa buvo gama plati. Stačiatikių hierarchų delegacija buvo priimta Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininko kardinolo Volterio Kasperio ir apsistojo Šv. Mortos svečių namuose Vatikane. Birželio 29 dienos rytą Apaštaliniuose rūmuose įvyko Jono Pauliaus II ir Baltramiejaus I susitikimas, kurio metu buvo pasakytos kalbos, apsikeista simbolinėmis dovanomis ir pasirašyta bendra deklaracija. Po to Konstantinopolio patriarchas apsilankė pas Vatikano valstybės sekretorių kardinolą Andželą Sodaną, Šv. Petro bazilikoje pasimeldė prie Katedros altoriaus ir popiežiaus Pauliaus VI kapo.

Po pietų Baltramiejus I dalyvavo Popiežiaus vadovautose apaštalų šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmės šv. Mišiose, kurių metu Jonas Paulius II uždėjo palijus 44 arkivyskupams metropolitams, paskirtiems per pastaruosius vienerius metus. (Palijus – tai baltos vilnos su išaustais juodais kryžiaus juosta, ženklinanti vietinių Bažnyčių ganytojų dvasinę vienybę su Petro įpėdiniu.) Per pamaldas Šventasis Tėvas ir patriarchas Baltramiejus I pasakė homilijas, abu sukalbėjo Nikėjos (pirmosios redakcijos) tikėjimo išpažinimą, kuris kalbamas Stačiatikių Bažnyčioje.

Birželio 30 dieną įvyko tradicinės tokiuose susitikimuose Konstantinopolio ir Vatikano delegacijų derybos. Tą pačią dieną Baltramiejus I buvo pagerbtas Romos savivaldybėje ir savo globėjo Šv. Baltramiejaus bažnyčioje susitiko su ekumeniniais bei socialiniais darbais žinomos Šv. Egidijaus bendruomenės nariais. Liepos 1-ąją Konstantinopolio patriarchas vadovavo Romos graikų stačiatikių bendruomenei perduotos Šv. Teodoro bažnyčios inauguracijos pamaldoms. Šiose liturginėse apeigose taip pat dalyvavo Italijos ir Pietų Europos graikų stačiatikių egzarchas metropolitas Genadijus ir Popiežiaus vikaras Romos vyskupijai Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Kamilijus Ruinis, kuris Šventojo Tėvo pageidavimu ir perdavė senąją Šv. Teodoro bažnyčią stačiatikiams kaip simbolinį broliškumo gestą.

Audiencijoje priėmęs patriarchą Baltramiejų I, popiežius Jonas Paulius II savo kalboje pirmiausia padėkojo Dievui už prieš 40 metų įvykusį istorinį jų pirmtakų susitikimą, kuris tapo „palaimingas Bažnyčios gyvenimui“. Paulius VI ir patriarchas Atenagoras sugebėjo „įveikti šimtmečių senumo prietarus ir nesupratimus“, tuo parodydami nuostabų pavyzdį kitiems Dievo Tautos ganytojams ir vadovams. Vėlesniais keturiais dešimtmečiais, „skatinamos abipusio susitaikymo dvasios“, Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios toliau stiprino ekumeninius santykius. Popiežius priminė antrąjį Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro susitikimą, vykusį 1967 metais Fanare (tai Stambulo dalis, kurioje įsikūrusi Konstantinopolio patriarcho rezidencija), bei paties Jono Pauliaus II 1979 metų vizitą į Turkiją, kur jis susitiko su tuomečiu Konstantinopolio patriarchu Dimitrijumi I. Netrukus po šio susitikimo buvo sudaryta mišri abiejų Bažnyčių – Katalikų ir Stačiatikių – komisija, pradėjusi svarbų teologinį dialogą.

Vėliaus Konstantinopolio patriarchai lankėsi Vatikane: Dimitrijus I čia apsilankė 1987 metais, o Atenagoras I – 1995-aisiais. Visi šie susitikimai, popiežiaus Jono Pauliaus II nuomone, yra „ženklai bendro įsipareigojimo tęsti kelionę pasirinktu keliu, kad būtų kiek įmanoma greičiau realizuota Kristaus valia: „ut unum sint“ (lot. frazė „kad visi būtų viena“ paimta iš Evangelijos pagal Joną). Taip pat yra svarbu maldos dvasia analizuoti, kad „istorijos Viešpats nuskaistintų atmintį“ ir skaudžius įvykius, tokiais, kaip 1204 metais įvykęs kryžiuočių įsiveržimas į Konstantinopolį, kai „buvo pralietas tikėjimo brolių kraujas“. Baigdamas savo kalbą Šventasis Tėvas ragino aktyvinti katalikų ir stačiatikių teologinį dialogą (nuo 2001 metų jis faktiškai nutrūkęs) bei kitas priemones „abipusio priėmimo ir supratimo dvasia, liekant ištikimiems Evangelijai ir apaštalinei Tradicijai“.

Kaip minėta, abu Bažnyčių vadovai pasakė homilijas birželio 29 dieną vykusiose Petrinių pamaldose, kuriose taip pat buvo prisiminti pastarųjų dešimtmečių ekumenizmo pasiekimai bei viltasi tolesnės pažangos. Popiežiaus pristatytas pirmasis kalbėjo patriarchas Baltramiejus I, kuris pažymėjo, jog šioje liturgijoje tuo pat metu „jaučia džiaugsmą ir liūdesį“: džiaugsmą, kad gali dalyvauti kaip garbingas svečias, bet nepasitenkinimą, jog dar nėra visiškos bendrystės tarp abiejų Bažnyčių. Iš tikrųjų „per pastaruosius 40 metų (praėjusius po istorinio Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro susitikimo) dar nebuvo eliminuotas tas priešingumas, kuris susikaupė per daugiau nei 900 metų“.

Tačiau yra vilties, jog tai, ko nebuvo įmanoma pasiekti, bus įgyvendinta „ateityje, netolimoje ateityje“, svarstė Baltramiejus I. Jis pastebėjo, kad abiejų Bažnyčių vadovų bendras dalyvavimas Šv. Petro ir Pauliaus iškilmėje „rodo nuoširdų troškimą pašalinti visas dar likusias bažnytines kliūtis, kurios nėra esminės arba dogminės“, o dogmų skirtumus gali spręsti ekspertai. Konstantinopolio patriarchas taip pat pažymėjo, kad Bažnyčių vienybė nėra panaši į verslo kompanijų arba valstybių vienijimąsi, „bet dvasinė paieška, kurios tikslas – gyventi drauge dvasinėje bendrystėje su Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu“. Štai kodėl būsimoji krikščionių vienybė pirmiausia turi būti traktuojama ne kaip organizacinis, struktūrinis modelis arba kaip įvairių krikščionių tradicijų „išsilyginimas“, bet kaip vidinė dvasinė bendrystė, kuria gyvena visos Bažnyčios.

Realus požiūris į istorinio konteksto iššūkius

Popiežius Jonas Paulius II, savo homilijoje taip pat sutelkęs dėmesį į krikščionių vienybę, pažymėjo, kad minimas Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro I susitikimo 40-metis yra „ne tik atminimas, bet ir iššūkis, nurodantis abipusio atradimo ir susitaikymo kelią“. Šis kelias nelengvas ir jame yra kliūčių, tačiau, einant pirmtakų Jeruzalėje nurodyta kryptimi, galima rasti jėgų kiekvienam sunkumui įveikti ir visiškai atsiduoti nepaliaujamam vienybės siekimui. Pasiremdamas savo 1995 metų enciklika „Ut Unum Sint“, Šventasis Tėvas sakė, kad „tikėti Kristų reiškia trokšti vienybės; trokšti vienybės reiškia trokšti Bažnyčios; trokšti Bažnyčios reiškia trokšti vienybės malonės, kuri atitinka dangiškojo Tėvo planą visai Amžinybei“.

Jis taip pat sakė, kad ryžtis dėl vienybės – tai ne tik neapibrėžtų gerą santykių su kaimynais problema, bet labiau „teologinis tikėjimas“ apie neatsiejamą ryšį, kuriam yra skirti visi krikščionys. Todėl ir Romos Katalikų Bažnyčia „su tvirtu ryžtu ir didžiuliu nuoširdumu“ eina visiško susitaikymo keliu, keldama visas įmanomas ekumenines iniciatyvas. „Mes žinome, kad vienybė visų pirma yra Dievo dovana, bet jos realizavimas daug priklauso nuo pačių krikščionių“, - aiškino popiežius Jonas Paulius II. Jis dar kartą patvirtino, jog Katalikų Bažnyčios ekumeninis įsipareigojimas, priimtas II Vatikano Susirinkime, „yra neatšaukiamas, ir mes negalime jo atsisakyti“.

Tačiau atstatyti savo vienybę krikščionys gali ištikimai liudydami Evangeliją, sakoma bendrojoje deklaracijoje, kuri buvo paskelbta baigiantis patriarcho Baltramiejaus I vizitui Vatikane.

„Pasaulyje jaučiamų skausmingų pasidalijimų ir nesutarimų akivaizdoje, abiejų Bažnyčių vadovų susitikimas buvo pastanga konkrečiu būdu tvirtai priminti tą svarbą, kurią turi krikščionių ir Bažnyčių gyvenimas taikoje ir darnoje, dar patikimiau ir įtikinamiau liudijant Evangeliją“, - rašoma Jono Pauliaus II ir patriarcho Baltramiejaus I liepos 1 dieną paskelbtoje deklaracijoje.

Šis pasiryžimas taip pat ypač reikšmingas Europos integracijai, kai plėtra vyksta žemyno rytinės dalies kryptimi, kur telkiasi stačiatikių bendruomenės, tuo pačiu stiprinant „viltį, kad nauja situacija skatins bendradarbiavimą tarp katalikų ir stačiatikių“.

Toks bendradarbiavimas turėtų prisidėti skleidžiant gėrį visuomenėje ir sprendžiant aktualius jos uždavinius: terorizmo sukeltų žaizdų gydymas ir daugelio kitų konfliktų taikus sprendimas, Europos krikščioniškų šaknų gaivinimas; realus dialogas su islamu, nes „iš abejingumo ir abipusio ignoravimo kyla tik nepasitikėjimas arba net neapykanta“.

Tarp kitų dabarties aktualijų, Šventojo Tėvo ir Konstantinopolio patriarcho įsitikinimu, abi Bažnyčios turi kartu veikti užtikrinant krikščioniškąją pažiūrą į žmogiškosios gyvybės šventumą; kad mokslas nesikėsintų paneigti tos „dieviškosios kibirkšties“, kurią žmogus gauna kartu su gyvybės dovana, kad būtų bendradarbiaujama išsaugojant nesudarkytą mūsų planetą ir kūrinijos gebėjimą išlaikyti jai Dievo suteiktą grožį“. Katalikai ir stačiatikiai turi su atnaujintu ryžtu skleisti Evangelijos mokslą, parodant šių dienų žmogui, kad „Šventasis Raštas gali padėti jam atrasti save ir kurti žmogiškesnį pasaulį“.

Be šio bendro krikščioniško supratimo sprendžiant socialinius, ekologinius bei politinius klausimus, ekspertai pripažįsta, kad popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Baltramiejaus I pasirašyta deklaracija neiškelia konkrečių ekumeninio pobūdžio iniciatyvų. Pareiškime rašoma apie abiejų dvasinių lyderių juntamą pareigą suaktyvinti teologinį dialogą kiek įmanoma greičiau, bet nepateikiama jokios nuorodos, kada ir kaip tai galėtų atsitikti. Taip pat reiškiama viltis dėl visiško krikščionių susivienijimo, kai bus galima kartu švęsti Eucharistiją, tačiau pripažįstama, jog, be išlikusių istorinės praeities problemų, pastaruoju metu iškilo nauji klausimai, susiję su atgimusios Rytų Katalikų Bažnyčios vieta šiame ekumeniniame dialoge.

„Nepaisant mūsų tvirto troškimo siekti visiškos bendrystės, būtų nerealu nesitikėti įvairių kliūčių: pirmiausia doktrininių, taip pat ir tų, kurios kyla dėl nelengvo istorinio konteksto“, - pripažįsta Popiežius ir Konstantinopolio patriarchas. Pasiremdami savo pirmtakų prieš 40 metų parodytu pavyzdžiu, jie abiem Bažnyčioms siūlo broliškos meilės dialogą, kuris remtųsi pasirengimu atleisti, įsitikinimu, jog gėris yra stipresnis už blogį, stengimusi panašėti į Dieviškąjį Išganytoją ir leistis būti Jo pakeičiamiems.

© 2004 "XXI amžius"