|
Politinis vištakumas
Kas gali būti liūdniau ir sunkiau, kaip klusniai vergauti svetimiesiems? Jie ne tik išnaudoja ir nuskurdina pavergtą šalį, bet žlugdo jos amžiais susiformavusią ir išgrynintą dvasią. Mes, lietuviai, šitą ypač gerai žinome, nes skaudžiai patyrėme rusiškojo carizmo priespaudą per 120 metų, o po dvidešimt dvejus metus trukusio nepriklausomybės atokvėpio mus privertė tempti raudonojo bolševizmo jungą. Mus trėmė į kančių ir mirties gulagus, pūdė kalėjimuose, gyvus degino mūsų pačių sodybose, šaudė miškų proskynose. Šitaip buvo vykdomas tautos genocidas. Jokiais milijardais neįmanoma įvertinti tų milžiniškų ekonominių, fizinių ir dvasinių nuostolių, kuriuos padarė okupantai.
Betgi šiuo atveju būtina prisiminti ir okupantams talkinusius kai kuriuos mūsų tautiečius parsidavėlius, atskalūnus, klusniai vykdžiusius (ir šiandien dar tebevykdančius) piktas nedraugiškai nusiteikusių rytinių kaimynų užmačias. Šalia A.Sniečkaus, P.Griškevičiaus, M.Gedvilo ir kitų klusnių kruvinai raudono šleifo nešėjų galima drąsiai rikiuoti ir kai kuriuos šiandieninius Kremliaus pataikūnus (jų pavardžių sąmoningai neminiu,skaitytojai patys nesunkiai jas atsirinks). Rytų imperijos globos nostalgiškai apimti, užuot kėlę savo tėvynę, beatodairiškai ją žlugdo. Laisvės, nepriklausomybės sąvokos šiems išsigimėliams visiškai svetimos ir nesuvokiamos. Tokius iškreiptos mąstysenos individus niekaip kitaip nepavadinsi kaip dvasios elgetomis. Jų svaičiojimai apie buvusią šviesią sovietinę tikrovę, apie komunistinį rojų nusileidžia iki žemesniųjų visuomenės sluoksnių ir kai ką apkvailina. Tenka išgirsti sakant: prie ruso buvo geriau, kai dirbome kolūkiuose, gamyklose, tai nors pasivogti šį bei tą galėjome, o dabar... kas man ta laisvė, svarbu pilvą prikimšti... ir t.t. Argi ne keista, kad bent kiek mąstantis žmogus šitaip sujaukia laisvės ir vergijos, tiesos ir melo, gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties sąvokas? Šitokia bedvasė būsena ne kas kita, kaip moralinė degradacija arba tiesiog nužmogėjimas.
Nejaugi spėjome pamiršti sovietmečio okupantų primestas niūrias realijas? Ar iš tikrųjų atbuko atmintis, kad net pamiršome ištįsusias eiles prie apytuščių parduotuvių, nedrąsiai vildamiesi nusipirkti kilogramą cukraus ar gabalėlį mėsos? Arba jei bėda versdavo pirktis batus, drabužį, baldą, išnarstydavome visas miesto parduotuves, važiuodavome į kitus miestus, gal ten pavyks rasti. Ypač retai pasirodančiai prekei (jų buvo gana didelis stygius) įsigyti reikėdavo pažinčių ir kyšio.
Gal jau spėjome išbraukti iš atminties įnirtingas sovietinės valdžios, suįžūlėjusių ateistų kovas prieš Bažnyčią? Buldozeriais išvartyti pakelių kryžiai, koplytėlės, bažnyčios, paverstos ateizmo muziejais, grūdų ar prekių sandėliais... Prie bažnyčių durų šventadieniais šmižinėdavo angelai sargai iš partijos ar komjaunimo komitetų ir skvarbiais žvilgsniais varstydavo maldininkus, einančius pasimelsti, dvasiškai atsigaivinti. Sekliai stengėsi pastebėti mokytoją ar mokinį, profesorių ar studentą, netgi darbininką, kolūkietį, kad paskui galėtų juos viešai gėdinti, išjuokti, pagaliau taikyti jiems atitinkamas sankcijas: perkėlimą į prastesnę darbo vietą, šalinimą iš pareigų. Okupacija ir kovingasis ateizmas beatodairiškai žlugdė tautos moralę: įpratino vogti, meluoti, girtuokliauti, rusiškai keiktis... Ne, šito negalima pamiršti!
O žmonių trėmimai į neišmatuojamas tolimų šiaurės rytų platumas vien už tai, kad jie buvo katalikiškų ir tautinių organizacijų nariai, kad žemelės turėjo hektaru daugiau negu leido valdžios nustatytos laikinos normos, kad tarstelėjo aštresnį tiesos žodį, kad partizanui davė lašinių bryzelį ar šiltesnes kojines.
Dirstelėkime bent glaustai į dr. Adolfo Damušio stropiai parengtą ir pateiktą statistiką bei kitų autoritetų (istorikų, sociologų) skelbtus duomenis apie genocido vykdymą Lietuvoje. Štai jie. Vadovaujančiųjų asmenų, dirbusių prieškario nepriklausomybės metais, pirmieji suėmimai ir sunaikinimai 1940 metų vasarą du tūkstančiai žmonių. Lietuvos karių areštai ir įkalinimai konclageriuose 6500. Žiaurus susidorojimas su kaliniais 1940-1941 metais vienuolika tūkstančių asmenų. Pirmasis masinis žmonių trėmimas 1941 m. birželio 14-17 d. 36 tūkst. 1941 m. birželio 22-29 d. sukilimo aukos apie du tūkstančiai žmonių. Masiniai žmonių trėmimai 1945-1947 metais 120 tūkst. Individualiai areštuota, įkalinta ar ištremta 1944-1948 metais 48 tūkst. žmonių. Masinė ūkininkų tremtis 1948 metais (žemės ūkio kolektyvizacijos pradžioje) 105 tūkst., 1950 metų trėmimas 41 tūkst. žmonių. Partizanų, žuvusių rezistencinėse kovose per 30 tūkst. Bet ir tai ne visa statistika. Nėra aiškesnių duomenų apie pavienius žmonių sunaikinimus per visą okupacijos laikotarpį namuose, keliuose ir kitur. Lietuva neteko pačių geriausių, patriotiškai nusiteikusių, išsilavinusių žmonių tautos ir valstybės elito. O kur dar karo pabaigoje saugumo sumetimais pasitraukusieji į Vakarus maždaug 70 tūkst. labiausiai išsilavinę, aktyviausi žmonės. Lietuva viena labiausiai nukentėjusių šalių gyventojų netektimi Antrojo pasaulinio karo metais, o ypač antrosios bolševikų okupacijos laikotarpiu. Šalis neteko apytikriai trečdalio savo gyventojų.
Ar ši nusistebėjimą ir siaubą kelianti statistika nieko nesako jums, kairuoliai, kurie su nostalgija ir viltimi vis dar žvalgotės į Rusiją?! Jeigu jūs šiems neužginčijamiems faktams liekate abejingi, galiu drąsiai teigti, kad neturite nei istorinės atminties, nei politinės nuovokos, nei sugebėjimo daiktus ir įvykius vadinti tikraisiais vardais, pagaliau nei elementaraus žmoniškumo.
Kad ir nežmoniškai svarbu kitoniškai, kažkoks priešgina dienos šviesoje ieško tamsos arba atvirkščiai. Tokių politinių veikėjų, ypač įsirangiusių į valdžios krėslus, įžūlumas siekiant laimėti asmeninę ar grupinę pergalę taip įkyri, kad net koktu darosi. Kai kurie kairuoliai, buvę rajkomų ir partkomų nomenklatūrininkai, prasigėrę stribokai, susikompromitavę kagėbistai ir kiti raudonojo maro bacilomis apkrėsti dvasios paliegėliai dar ir šiandien su nostalgija žvelgia į tą pusę, kur Lenino, Stalino, Chruščiovo, Brežnevo saulutė tekėjo. Bet ar jie įsiklauso, kaip toji žemelė, kuri juos išaugino ir išmaitino, krūpčioja ir dejuoja po jų kojomis?
Štai sėdi Seime koks liguistas dvasios nenuorama ir drumsčia vandenį. Rodai į balta jis šaukia: juoda! Sakai, kad šalta, o jis pučia iš viso vieko, atseit karšta. Kaip jau čia dabar priims tiesą už tiesą. Dar nemažai tarp mūsų yra kovotojų už komunizmo sugrąžinimą į Lietuvą. Jiems labai tiktų J.V.Gėtės sentencija: Nėra tokios kvailystės, kurios nepajėgtų ištaisyti protas, ir nėra tokio proto, kurio nepajėgtų sugadinti kvailystė.
Ar išgirsite ir ar suvoksite šią sentenciją, kovingieji komunizmo plagiatoriai? O gal ir toliau mėgaudamiesi klausysitės Rytų lokio maurojimų apie prarasto Šiaurės vakarų krašto susigrąžinimą?
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|