|
Prievartinis blogis nelaimi
Vieni rinkimai pasibaigė, antri lipa ant kulnų. Skubiai aptariame pasibaigusius. Bandome įvertinti, jeigu būtų iš ko, gal ir pasimokyti. Bet greičiausiai viskas vyko ne dėl mūsų pastangų. K.Prunskienės išrinkimo jos šeimininkai nenorėjo, tad ir jos agitacija nebuvo agresyvi. Prieš agresyvią propagandą neatsispirtume ir neatsispirsime, ir rudenį laimės tie, kurių norės šeimininkai. Atsimename R.Pakso rinkimų kampaniją , kai jis išėjo į prezidentus ji buvo neatremiamai agresyvi. Reikia rengtis būsimą tokią atremti. Reikia gausios ir įtaigios agitacijos, o ji neįmanoma be daugybės pinigų.
Valdo Adamkaus laimėjimas dėl to neguodžia, kad yra per mažas rinkėjų balsų skirtumas. Beveik atsitiktinumas, kad jis laimėjo. Pusė Lietuvos vis vien liko Lietuvos priešai. Labai nepatvari pusiausvyra, ir lengva jai kryptelėti į raudonąją pusę.
Perpus pasidalijimas jau buvo ir tada, kai V.Adamkus laimėjo prieš A.Paulauską, ir dar mažesniu skirtumu; dabar tęsiasi, nežymiai kryptelėdamas kairėn ar dešinėn. Šie rinkimai yra vėl dešinėn pasikreipimas, ir nepastovu toj vos kryptelėjusioj dešinėj. Kad būtų nors du trečdaliai į dešinę tada gyventume tvirčiau. Prezidento pasisekimu galime tik apsigauti , ir suklystume, jeigu pastangos Seimo rinkimams sumažėtų.
Vadinasi, Lietuva nepasikeitė nuo Paulausko Adamkaus prezidentinės kovos ir vis dalijasi per pusę? Skaičiais tikrai nepasikeitė, bet ne tas pats slepiasi po vienodais skaičiais. Skirtingai negu anąsyk dabar už Adamkų balsavo daug įvairių pavadinimų komunistų. Kodėl jie taip darė? Dalis manė, kad V.Adamkus yra silpnas ir jiems netrukdys savus darbus dirbti, o darbai vis dar dažnai yra grobimas. Kazimira, matyt, nėra sąžiningesnė, bet aplink ją kiti grobikai, kurie gali esančius nustumti ir gali tekti turtais persidalyti, bet kam to reikia? Toks būtų pats prasčiausias komunistų balsavimo už Adamkų motyvas. Bet yra ir geresnių. Visa šaltai pasveriantis protas: Vakarai labiau pasitikės Adamkumi, ir viskas iš Vakarų įtaka ir pinigai lengviau Lietuvai atsivers, kai Prezidentas yra Adamkus. Taip atsiranda vis labiau guodžiantys motyvai, ir gal geriausias motyvas yra tai, kad kai kurie komunistai patys pasikeitė, ir jiems patinka padorumas: jie nori mažiau meluoti ir atitinkamai balsuoja.
Linksmėjame ir linksmėjame, vis geresnius pokyčius skaičiuodami, kol pasieksime geriausią ir viltingiausią - už Adamkų gausiai balsavo besimokantis jaunimas. Tai džiugina, ir ateitis darosi šviesesnė, matant sąmonėjantį jaunimą , kuriems reikia padorios Lietuvos. Džiugina, kad priauga dešiniųjų balsuotojų, ir Lietuva gali neišnykti. Nelabai žinome jaunimo motyvus, bet tikriausiai ir čia lemia norimas padorumas. Kenkėjų pastangos, atrodo, nepavyko. Daug kas uoliai dirbo, kad jaunimui Lietuva nerūpėtų. Sakė: jums politika nusibodo, jūs, jauni, turite ieškoti pinigų ir malonumų ir nesiliesti prie tariamų politikos nešvarybių. O jie, net ir nelabai žinodami , savo nuojauta renkasi padorumą. Nei amžius jiems netrukdo, o ir šitos nesiliaujančios pastangos - kartų supriešinimas, kad tik jos vienos kitų nepažintų.
Jaunimo pačioje prigimtyje yra gaivalų, juos lenkiančių į blogį, o vyresnioji karta, paprastai ir valstybės forma, nuo prigimto blogio stabdo jaunimą. Lietuvoje jos nepriklausomybės kenkėjai uoliai vykdė eksperimentą kas atsitiks, jeigu valstybės lygmeniu jaunimas bus lenkiamas į blogį. Buvo galima ir sąmoningai gero linkint šitaip elgtis žinant, kaip jauni žmonės priešintis linksta. Mokomi gėrio, jie eina į blogį, o kas būtų, jeigu ėmus mokyti blogio? Ir valstybinio neaktyvumo, ir vyresniųjų niekinimo. Bet jie neišmoko. Eksperimentas su jaunimu nepasisekė. Jokiais laikais taip nebuvo, kad jaunimas valstybės mastu blogo būtų mokomas. Prigimtas priešinimosi instinktas suveikė mokomi blogio, palinko į gėrį. Jie suvokė, kad tikrai jaunystei, ypač idėjų jaunystei netrukdo žmogaus turimas metų skaičius. Jaunas senukas ir sena jaunuolė taip šį kartą išėjo. Senas komunizmo melas ir jaunas vakarietiškas padorumas, kuris net už Vakarus gali būti jaunesnis, įsitvirtinęs jaunimo širdyse. Laimėjimas!
Bet jis gali būti laikinas. Liko perpus pasidalijusi visuomenė. Remkime jos gerąją pusę ir joje rikiuokimės! Pagal palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir aukokimės!
Ir vis dar pasvarstome, kas ten galėjo būti geriau tuose rinkimuose. Žinome, kad ten buvo daug rizikos, drąsios rizikos, kurią vykdė TS Tėvynės sąjunga. Ji buvo peikiama už riziką ir atseit už naujus kelius. Labai daug kam nepatiko jos paskelbtas dviejų kandidatų į prezidentus parėmimas. Kai kas šmaikštavo, kad už abu ir balsuos, nes raginimui yra labai paklusnūs. Kiti sakė, kad niekas taip nedaro, kad tai klaidina rinkėjus. Kažkodėl rinkėjų nesuklaidina labai dažna partijų pozicija, kai jos sako: nė vieno neremiame. Niekas tos pozicijos nesupranta kaip raginimo balsuoti prieš abu, visai nebalsuoti ar dar kaip nors keisčiau. Visi žino, kad tai yra leidimas rinktis kurį nori. Dviejų parėmimas, kai yra penki, reiškia, kad leidžiama rinktis vieną iš tų dviejų, jokiu būdu ne kurį nors iš likusių trijų. Tokiai pozicijai lyg ir nėra kito būdo, kaip pasakyti vien tik remiami abudu, ir yra leidimas pasirinkti. Vėliau buvo pasakyta , kad remiamas vienas, tačiau pradžia savo įspūdį paliko: vis tiek liko aišku, kad abudu yra neblogi.
Rizika pasisekė. Intriga, rinkėjų pagyvėjimas,TS pasigarsinimas, o pagaliau ir pavojingasis antrasis rinkimų ratas prašliaužtas sėkmingai. Pavojinga rizikuoti, bet, kaip sakoma, nerizikavęs šampano negersi.
TS reikia garsintis. Ne tik būti, bet ir būti žinomai. Ne tik geri darbai, bet ir garsas apie gerus darbus, ypač kad žiniasklaida jau irgi ima valytis , ne tik jaunimas. Visiems įkyri priverstinis blogis. Priverstinai meluoti ir peikti tik kilniausius žmones taip ilgai spauda buvo prievartaujama, bet vos prievartai atlėgus nesulaikomai braunasi ir šioks toks gerumas, nes kitaip yra nuobodu. Per Prezidentūros įvykius spaudai buvo leista sakyti šiek tiek tiesos: pasakė, patiko, ir jau dingsta noras į melo grandines sugrįžti. Galingoji laisvė, ir kas tik jos paragauja, tą sunku yra suvaldyti, ir tai yra išsigelbėjimas pasauliui.
Vyksta pokyčiai ir be dešiniųjų pastangų. Patys priešai rezgasi sau pinkles ir į jas įkliūva, o laisvėja tie, kuriems norėta pinkles numegzti. Savaiminiais pokyčiais galima pasidžiaugti, bet jie nereiškia, kad kažkam galima nustoti dirbus. Visų mažiausiai dirbti reikia patiems dėl savęs pačių. Dirbdami daromės patys stipresni ir ugdomės kokiam nors lemtingam momentui, kuris pareikalaus mūsų, darbingųjų.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2004 "XXI amžius"
|