Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Gimtas kraštas
Literatūra
Darbai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos metinių minėjimas
ir atlaidai

Į Marijampolės Baziliką aukoti šv. Mišių eina kardinolas Audrys Juozas Bačkis, vyskupai Juozas Žemaitis, MIC, ir Rimantas Norvila

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis kalbasi su grupe atlaidų dalyvių

Marijampolė. Nuo liepos 11-osios iki 18 dienos Marijampolės Bazilikoje vyko Palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacijos metinių minėjimas ir atlaidai.

Pirmąją iškilmių dieną votyvos šv. Mišioms vadovavo kun. Vaclovas Aliulis, MIC, kuris pamoksle palaimintojo asmenybę sugretino su to sekmadienio Evangelijoje minimu gailestinguoju samariečiu. Jėzaus palyginimas, pasakojantis, kad pro nelaimės ištiktą žmogų nesustodami praėjo kunigas ir levitas, atkreipia dėmesį į tai, jog išoriškai pamaldžiausi žmonės, deja, ne visuomet būna nuoširdžiausi. Tik samarietis, kuris žydų akyse buvo pusiau pagonis, svetimas, parodė tikrą artimo meilę, nukentėjusiam nepagailėdamas dėmesio, laiko ir lėšų. Panašiai ir J.Matulaitis, paskirtas Vilniaus arkivyskupu, dalies susipriešinusios visuomenės buvo laikomas „svetimu“, tačiau nuolat stengėsi likti gailestingas, maloningas ir teisingas visiems, nepaisydamas jų tautybės. Tokią nuostatą jam padėjo išlaikyti gilus dvasinis gyvenimas.

Kun. V. Aliulis, MIC, priminė, kad J.Matulaičio kanonizacijos procese esminė žmogiškojo darbo dalis jau atlikta: ištirti visi Palaimintojo raštai, apklausti liudytojai. Šiuo klausimu labai daug rūpinosi ir rūpinasi Lenkijos katalikai. Lenkijoje yra apgintos dvi daktarinės disertacijos, nagrinėjančios Palaimintojo asmenybę ir jo dvasingumą. Kad Palaimintasis J.Matulaitis būtų paskelbtas šventuoju, reikia, jog būtų ištirtas ir patvirtintas koks nors stebuklas, jo užtarimu įvykęs po 1987 metų beatifikacijos. Taigi yra svarbu, kad visuomenė Palaimintąjį pažintų, gerbtų ir mylėtų, o tada jau belieka palikti Apvaizdai, kokiu ypatingu ženklu ji panorės patvirtinti šventumo vaisius, Dievo malonės subrandintus šios iškilios asmenybės gyvenime.

Netrukus po votyvos šv. Mišių Marijampolės Bazilika priėmė apie 400 lenkų piligrimų, kurie jau ne pirmi metai keliauja pėsčiomis iš Varmijos metropolijos į Vilniaus Aušros Vartų šventovę ir pakeliui sustoja čia pasimelsti. Grupėje yra aštuoni kunigai, o visiems vadovauja kun. Jan Szymko. Šv.Mišiose svečiai prašė Dievo malonės ne tik sau, bet ir vietiniams tikintiesiems. Bičiulystės ženklan jie padovanojo vyskupijai šv. Mišių taurę, komuninę ir monstranciją. Už maldą ir gražų tikėjimo liudijimą lenkų piligrimams nuoširdžiai padėkojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Po to ganytojas vadovavo pagrindinėms sekmadienio šv. Mišioms. Pirmoji iškilmių diena buvo skirta maldai už žemdirbius, darbininkus ir verslininkus, tad vyskupas pamoksle prisiminė ir šiuos visuomenės narius, bendru triūsu kuriančius tai, kas reikalinga visų gerovei. Jis pabrėžė būtinybę puoselėti meile ir teisingumu pagrįstus tarpusavio santykius. Pasak ganytojo, būtų neteisinga dėl pastebimo susipriešinimo ir įtampų kaltinti vien ekonominius sunkumus ar panašius dalykus. Tinkamus žmogiškus ryšius pirmiausia kuria aiškus apsisprendimas gyventi pagal Dievo žodį. Vyskupas kvietė tokio nusiteikimo mokytis ir iš Palaimintojo J.Matulaičio, kuris stengėsi, kad Viešpats visada būtų darbų ir siekių centre.

Liepos 12 dieną melstasi už žmones, kenčiančius nuo priklausomybių. Kartu su tikinčiaisiais iš Alytaus dekanato vidurdienio šv. Mišiose gausiai dalyvavo Marijos legiono nariai. Altoriaus artumoje geltonavo valančiukų kaklaraiščiai. Nors jų grupelė – galbūt dėl vasaros atostogų – ir nebuvo labai didelė, tačiau organizuotu ir darniu dalyvavimu jaunimas parodė, kad gausa ne visada viską lemia. Po šv. Mišių agapėje giedriai nuteikė skambios ir linksmos valančiukų skanduotės už blaivų ir sveiką gyvenimą. Jos tarsi atsiliepė į Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčios vikaro kun. Mindaugo Martinaičio pamokslo žodžius, kad šventumas gali būti džiugus ir nebūtinai vilki vien dvasininko ar vienuolio drabužius.

Liepos 13-ąją maldininkai prisiminė socialinius darbuotojus ir karitiečius. Sumos metu pamokslą pasakė vyskupijos „Caritas“ direktorius ir Aleksoto dekanas kun. Deimantas Brogys, linkėdamas, kad širdys nebūtų sustingusios ir drumzlinos, bet sraunaus upelio tėkme nuplukdytų negandas, įvairius iššūkius, su kuriais susiduriame mes patys ar greta esantys žmonės. Kartu su visais šia proga šv. Mišiose meldėsi ir agapėje bendravo socialiniai darbuotojai iš Marijampolės savivaldybės: Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Nijolė Popierienė ir kiti.

Liepos 14-oji buvo skirta maldai už dvasininkus, vienuoles ir vienuolius, o taip pat – dvasinius pašaukimus. Per sumą mintimis apie kunigišką tarnystę ir jos prasmę pasidalijo Gelgaudiškio klebonas kun. Alfredas Nėnius. Į šv. Mišias buvo susirinkę įvairių vyskupijoje veikiančių vienuolijų atstovai, kad paprašytų Dievo palaimos savo misijai ir naujų širdžių, kurios išgirstų Viešpaties kvietimą ir į jį atsilieptų. Kilnių jaunuolių, pasiryžusių darbuotis Kristaus vynuogyne, tikisi ir Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu pavadinta bei šalimais įsikūrusi vyskupijos kunigų seminarija.

Liepos 15 dieną sumos šv. Mišioms vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Maldininkų dėmesys labiausiai krypo į ligonius ir neįgaliuosius bei jų gydytojus ir slaugytojus. Bazilikos priekyje buvo išrikiuoti vežimėliai su neįgaliais žmonėmis, kurie, pasak pamokslininko Šventežerio klebono kun. Juozo Fakėjavo, turi ypatingą galią – būti visuomenės veidrodžiu, parodyti jos pajėgumą rūpintis mažutėliais, mylėti nesavanaudiškai ir pasiaukojančiai. Šv. Mišių metu įvairias giesmes atliko „Armonikos“ ansamblio vadovas Stasys Liupkevičius kartu su Metelių parapijos choristėmis.

Agapėje linksmai skambėjo Danutės Jančienės vadovaujamo Lietuvos invalidų draugijos Marijampolės skyriaus folkloro ansamblio „Gija“ dainos.

Liepos 16-ąją pagrindinė maldų intencija buvo parapijų dvasinis atsinaujinimas. Sumos metu pamokslą pasakė Alvito klebonas kun. Vytautas Kajokas, priminęs „Atgaivink“ programą kaip vieną itin veiksmingų priemonių, skirtų bendruomenės tikėjimui pagilinti ir jo įdiegimui į kasdienį gyvenimą. Alvite ši programa vykdoma jau antrus metus ir yra įtraukusi nemažai parapijiečių. Maldininkai prašė Viešpatį, kad visos parapijos būtų gyvo tikėjimo bendruomenėmis, uoliai klausytų Dievo žodžio, Eucharistijoje vienytųsi su Kristumi ir neštų gausius artimo meilės vaisius.

Liepos 17 dieną buvo meldžiamasi už jaunimą ir švietimo darbuotojus. Vidurdienį šv. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Apmąstydamas savo pirmtako Vilniaus arkivyskupo gyvenimą, ganytojas pabrėžė jo ryžtą sekti Kristumi. Kiekvienam krikščioniui yra aktualus evangelijoje pagal Matą minimo jaunuolio klausimas: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Mt 19, 16). Jėzaus atsakymas nurodo ne tik būtinybę laikytis pagrindinių Dievo įsakymų, bet ir labai radikaliai kviečia: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Taigi krikščioniui reikia nuolat kontempliuoti Jėzaus veidą, kad galėtų visame kame sekti savo Mokytoją.

Kardinolas pabrėžė, kad „ne tai svarbu, ką kunigas šiandien galvoja apie tikėjimą, o tai, kad kunigas turi skleisti Bažnyčios mokymą taip, kaip tai aiškina Bažnyčia“, t.y. pagal naująjį Katalikų Bažnyčios katekizmą. Ganytojas prašė tikinčiųjų melstis, kad kuo greičiau Palaimintasis Jurgis būtų paskelbtas šventuoju. Juk Palaimintojo maldos žodžiai, jau tapę chrestomatiniais: „Dieve, duok, kad sudegčiau, kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai…“, vėl ir vėl rodo, kokios vidinės sielos buvo Palaimintasis.

Kitas Palaimintojo J. Matulaičio bruožas, kurį priminė Vilniaus arkivyskupas, yra meilė Bažnyčiai – mistiniam Kristaus kūnui. Šia meile persunktas visas Palaimintojo dienoraštis. Kardinolas A.J. Bačkis kvietė mokytojus, auklėtojus ištikimai perteikti jaunajai kartai sveiką, neiškreiptą Bažnyčios mokymą, o visus ragino liudyti jį gyvenimo pavyzdžiu. Ganytojas taip pat pabrėžė būtinybę atsakingai rengti įvairiais būdais Evangelijos skelbimo baruose besidarbuojančius, primindamas Palaimintojo J.Matulaičio žodžius: „Geriau palikti kol kas vienur arba kitur laukus dirvonais gulėti, negu žmones, neužtektinai išlavintus ir prirengtus, į darbą siųsti; geriau bus, jei turėsime kad ir mažiau darbininkų, bet gerų ir tikrų darbininkų, kurie tą darbą atliks taip, kad jo antrą kartą nebereikėtų dirbti“.

Šv.Mišiose giedojo choras „Sūduva“.

Po pietų nuo Bazilikos į Lūginės kaimą pėsčiomis pajudėjo kelios dešimtys jaunuolių. Su giesme ir malda nužingsniavę tą patį kelią, kuriuo ne kartą ankstyvoje jaunystėje vaikščiojo J.Matulaitis, jie Palaimintojo tėviškėje dalyvavo šv.Mišiose, klausėsi kun. Andriaus Šidlausko, MIC, minčių apie tikėjimo kelionę.

Liepos 18-oji buvo paskutinė ir pagrindinė iškilmių diena. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis. Taip pat dalyvavo vyskupai Juozas Preikšas, Juozas Žemaitis, MIC, Rimantas Norvila ir Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, kuris pasakė pamokslą. Ganytojas palygino Palaimintąjį J.Matulaitį su sekmadienio Evangelijoje aprašytomis seserimis Morta ir Marija. Morta, nors ir „susirūpinusi visokiu patarnavimu“, taip pat galėjo sulaukti pagyrimo, jei panašiai kaip Marija būtų daugiau dėmesio skyrusi tam, ką Jėzus kalbėjo...

Būtent atidumas Dievo žodžiui leido J.Matulaičiui nešti daug vaisių įvairiopoje veikloje: Palaimintasis organizavo socialinius kursus Lietuvoje ir Lenkijoje, dėstė Kelcų kunigų seminarijoje ir Peterburgo dvasinėje akademijoje, atnaujino marijonų vienuoliją, labai sunkiu metu vadovavo Vilniaus arkivyskupijai, rūpinosi Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiais. Vysk. Jonas Boruta, SJ, citavo Palaimintojo J. Matulaičio straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“, parašytą 1908 metais, – beveik prieš šimtmetį, – tačiau labai aktualų ir šiandien.

Priminimas, kad krikščioniui dera mylėti savo tautą, branginti jos kultūrą, neprarado svarbos dabartiniu metu, kai vėl susidarė lengvesnės sąlygos dėl įvairių priežasčių emigruoti į kitus kraštus. Taip pat labai šiuolaikiškai skamba perspėjimas dėl subtilių išpuolių prieš tikėjimą, Bažnyčią, kunigus: tiek dvasininkus kaltinant būtais ir nebūtais dalykais, tiek ir bedievystę pridengiant mokslo, šviesos, vargų palengvinimo ar panašiais vardais. Pastebėtina, kad Palaimintasis neskatino vienareikšmiškai atmesti tuo metu vadinamąją „naują dvasią“. Ragindamas neniekinti priešininkų, bet juos gerbti ir mylėti, J.Matulaitis pabrėžė svarbų principą: tai, kas gimsta, nežudyti, bet pakrikštyti. Taigi beatodairiškai nesipriešinti naujoms idėjoms, bet jas ištirti, apvalyti, puoselėti geruosius pradus, patiems būti dar dėmesingesniems Dievo žodžiui, dar uoliau vykdyti tai, ko Viešpats šiandien iš mūsų laukia, ir Jo pagalba pasitikėti labiau nei savo veiklumu.

Po iškilmingų šv.Mišių ir procesijos maldininkai susirinko į agapę, kur jiems grojo Jungėnų kaimo kapela.

XXI, VR

Kazimiero DOBKEVIČIAUS

nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"