Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Gimtas kraštas
Literatūra
Darbai
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šventosios pakrantėje aidėjo rago garsai

„Uodų“ grupės vadovės Onutė Juršėnaitė (dešinėje) ir Monika Zamokaitė. Būsimosios vienuoliktokės – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios Vaikų ir jaunimo choro dalyvės

Pėsčiųjų tiltas per Šventąją, jungiantis Mikierius ir Inkūnus

Rūpestingoji Zita Peleckienė sugebėjo gaminti gardžius valgius

INKŪNAI. Vingiuotas keliukas mišku atvedė iki Šventosios upės. Čia, jos pakrantėje, šalia pėsčiųjų tilto, kuris dar vadinamas beždžionių tiltu ir jungia Mikierių bei Inkūnų kaimus, liepos viduryje iškylavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios jaunimo stovyklos „Svajonė atplaukia Šventosios upe“ antroji pamaina. Visą savaitę poilsiautojų gyvenamaisiais būstais tapo patrauklioje gamtos vietoje statytos palapinės. Dienas jie leido be elektros, nebuvo čia galima netgi prisiskambinti telefonu. Egzotikos kupinas gyvenimas miške laikinai atitraukė vasarotojus nuo televizorių bei kompiuterių, taip jie stengėsi pabėgti nuo miesto civilizacijos.

Keltis ir ruoštis miegui jaunimą ragino ragas, kurį dažniausiai pūtė stovyklos organizatorė Dievo Apvaizdos vienuolyno vienuolė sesuo Lina. Teologijos mokslus baigusi Vilniaus pedagoginiame universitete ir tikybos mokytoja dirbanti Uliūnų bei Katinų pagrindinėse mokyklose juo naudojosi, norėdama jį sukviesti į būrį. Valgyti ragas stovyklos dalyvius kvietė tris kartus per dieną. Maisto ruošimu rūpinosi Zita Peleckienė. Suktis apie puodus panevėžietei padėjo Audronė. Savanorės šeimininkės sugebėjo paruošti įvairių valgių. Karštus patiekalus gamino ant geležinės krosnelės. Malkų jai parūpino stovyklautojai. Sausų šakų netrūko miške. Vandenį sėmė iš trykštančio šaltinio šulinėlio. Norėdami jį pasiekti, turėjo pereiti pėsčiųjų tiltą per Šventosios upę. Siūbuojantis statinys iš pradžių kėlė baimę, tačiau prie kintančios jo padėties netrukus priprato. Pasisotinti susėsdavo ant medžių rąstų.

Mikieriuose stovyklavo trys jaunimo grupės. Kiekviena jų turėjo savo vardą: „Fruktai“, „Uodai“ ir „Debesėliai“. Išsirinkti tokius buvo leista patiems iškylautojams. Vieną dieną visi jie gavo užduotį: iš miške surinktų gėrybių pastatyti sau būstus. Įvertinti namelių kokybę ėjo reikli komisija, kurią jų statytojai bandė papirkti saldainiais. Ši irgi pasirodė esanti „korumpuota“ - nesugebėjo atsispirti tokiai pagundai. Geriausiais būsto statytojais buvo pripažinti „Uodai“. Nebuvo pamiršti „Fruktai“ ir „Debesėliai“. Ilgam iškylautojų atmintyje išliks kelionė ežero link . Už septynių kilometrų nuo stovyklavietės buvusį vandens telkinį jie pasiekė maždaug per pusantros valandos. Kelią įveikė nesustoję poilsiui. Nuovargio kaip nebūta pūkštelėjus į šiltą ežero gelmę. Pakako laiko ir žaidimui.

Artėjant vakarui, vasarotojai ėjo į Inkūnus, kur jų laukė ant kalniuko besipuikuojanti medinė bažnyčia. Čia vyko pamaldos. Giesmes giedojo ir stovykloje. Kartais jas palydėdavo gitaros garsais. Įspūdingas paskutinis vakaras buvo stovykloje. Degė laužas, jo žarijose stovyklautojai kepė bulvės. Buvo smagu, kartu ir liūdna: rytoj turės skirstytis.

Maždaug trims dešimtims stovyklos, veikusios ant Šventosios upės kranto, vaikų teko patirti gausybę smagių akimirkų. Jų kiekviena diena buvo užpildyta įvykiais. Gražiausias jų akimirkas skaitmeniniu fotoaparatu fiksavo Gintautas Morkūnas. Vilniaus universiteto teisės fakulteto būsimasis penktakursis daugelį kartų čia pats vasarojo. Iš Panevėžio kilusiam studentui teko valgyti stovyklos dalyvio, vadovo ir organizatoriaus duoną. Šį kartą Gintautas atvyko svečio teisėmis. Stovyklos komendantė buvo Jolanta Peleckaitė. Dalis jos vaikystės vasarų taip pat bėgo prie Šventosios. Čia ji pirmąkart susipažino su stovyklautojų gyvenimu. Pasvalio rajono Pušaloto pagrindinėje mokykloje ir Panevėžio vaikų darželyje „Diemedis“ tikybos mokytoja dirbanti J. Peleckaitė visiems įsiminė kaip puiki stovyklos darbuotoja.

Bronius VERTELKA

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"