Atnaujintas 2004 liepos 23 d.
Nr.56
(1259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškieji „lobistai“

Vasarą įsiliepsnojęs Seimo narių korupcijos skandalo atskleidimas parodė išvirkščiąją, nematomąją tautos išrinktųjų „darbo“ pusę. Pasirodo, atkaklūs, atrodantys nesutaikomai Seimo rūmuose vykstantys debatai, pasisakymai, svarstymai, ypač demonstruojami prieš visus seimūnų žingsnius stebinčius rinkėjus, ne visada atspindi tikrąjį Seimo narių veidą, pasaulėžiūrą, partinį ar frakcinį priklausomumą arba pagaliau savo valios išraišką. Dažnai tai būna paprasčiausias spektaklis, tik vaizduojant principingumą, susirūpinimą svarstomu klausimu, idėjų kovą ir pan. Viskas vyksta žymiai paprasčiau ir netgi labai vulgariai.

Visuomenei paviešinti kai kurių seimūnų ir jų papirkinėjimu įtariamo „Rubicon“ įmonių grupės vadovo STT slapta įrašyti telefoniniai pokalbiai atskleidė užkulisinius, daugiausia su kyšininkavimu ir korupcija susijusius faktus. Ir net ne faktus, o kai kurių Seimo narių nuopuolio ar net degradavimo galimybę. Pasirodo, už pinigus arba „finansinę paramą“ „darbų iškamuotam ir finansinių problemų turinčiam“ seimūnui galima nupirkti ir jo balsą dėl kokio nors įstatymo pataisų ar Prezidento veto, ir pakreipti didžiosios frakcijos narių dalies poziciją, ir „nukalti“ (ne fiziškai, bet per žiniasklaidą su kompromituojančia medžiaga) nepageidaujamą politiką, ir pan.

Ta medžiaga gauta pasiklausius tik vieno verslininko telefoninius pokalbius su kai kuriais seimūnais. O kas atsiskleistų, jeigu būtų paviešinti ir kai kurių kitų panašiu lietuvišku „lobizmu“ užsiiminėjančių biznierių, pro kurių rankas praeina milijoninės sumos pinigų, telefoniniai pokalbiai su Seimo nariais, ministrais, kitais politikais? Nereikėtų manyti, kad toks Janukonis buvo vienintelis, kuriam, vos piršteliu mostelėjus, paklusdavo korupcija įtariami seimūnai. STT ir Generalinė prokuratūra, galbūt irgi turėdami tam tikrų tikslų, kol kas paviešino tik su šiuo verslininku susijusių seimūnų „reikalus“. Savaime suprantama, kaip parodė surinkta medžiaga, ne visi verslininkai gali „prieiti“ prie politikų, ne visiems mirtingiesiems seimūnai tuoj veržiasi padėti, išgirdę telefonu kokio nors nuskriaustojo balsą. Viską atriša tik pinigai. Dideli pinigai. Neturint pinigų jokios teisybės pas politikus nė nebandyk ieškoti.

Tokius teisybės paieškos beprasmiškumą patyrė ir „XXI amžiaus“ redakcija savo kailiu. Beveik visi laikraščio skaitytojai prisimena vos ne dešimties metų senumo istoriją, susijusią su vadinamuoju Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu, kurio pagrindiniu tikslu, pagal mūsų patirtį ir turimą informaciją, mes jau seniai įvardijome kaip įstatymais įteisintą diskriminavimo politiką spaudos srityje. (Gaila, bet mes neturime tokių techninių galimybių, kurias turi STT, slaptais telefoninių pokalbių pasiklausymais galinti daug kur demaskuoti korupcijoje skendinčius asmenis.) Mes galime garantuotai teigti, kad tam tikros spaudos rėmimą iš valstybės biudžeto reguliuojantis įstatymas buvo sukurtas ne kokio nors LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sumanymu ir pastangomis, bet per korupcines grupuotes, susijusias su atskirais spaudos leidiniais, minėto fondo valdančiąja vadovybe bei valstybės pinigų pasisavinimą tiems leidiniams remiančiais Seimo ir Vyriausybės nariais. Be iš valstybės iždo plaunamų (fondo pagalba) didžiulių pinigų sumų tie leidiniai neišsilaikytų nė pusės metų, bet net ir su tais pinigais kai kurie jų sugeba bankrutuoti. Mums teko patiems asmeniškai įsitikinti, kad kai kurie 1996-2000 metų Seimo nariai, turėję visokeriopai aiškintis padėtį Spaudos rėmimo fonde, kiek įmanydami vengė tą daryti. Mes puikiai atsimename, kaip dabar korupcija įtariamas Seimo narys A.Vidžiūnas, tada buvęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, į kurį irgi kreipėmės prašydami nors kiek pasidomėti fondo veikla, tiesiog vengė mūsų – matyt, todėl, kad atėjome tuščiomis kišenėmis. Į jį kreipęsi rinkėjai (iš jo gimtojo Šakių rajono) susilaukė tik dviejų sakinių parlamentaro „išsamų“ atsakymą – „viskas tvarkoma pagal priimtą įstatymą, ir prašau man smegenų daugiau nekvaršinti“. Tada mes nesupratome, kad tuščiomis kišenėmis pas parlamentarą ateiti yra labai „nemandagu ir nekultūringa“. Bet užtat dabar mūsų nė kiek nestebina, kai „kultūrininkui“ (turbūt labiau tiktų sakyti, kažkada buvusiam) rūpi ne tautinės, krikščioniškos spaudos likimas, o, pavyzdžiui, iš šilumos ūkio milžiniškus pinigus gaunančio biznieriaus reikalai – tuos pinigus dar didinančio įstatymo sukūrimas ir priėmimas. Fondo virtuve nė kiek nesusidomėjo ir tuometis to komiteto pirmininkas, bendrapartietis Ž.Jackūnas, taip pat ir tuometis Centro partijos vadovas R.Ozolas bei kiti seimūnai. Visišką parlamentarų abuojumą spaudos rėmimo sutvarkymo klausimu parodė (ne)dėmesys prie Seimo mūsų surengtam piketui ir mūsų įteiktai peticijai: nei p. Jackūnas, nei Vidžiūnas, nei kiti tuomečio Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariai nei priėjo prie piketuotojų, nei kaip nors reagavo į mūsų peticiją. Netgi dar daugiau, iš komiteto pirmininko supratome, kad pataisas („patvarkymus“) įstatymui dėl Spaudos rėmimo fondo rengia ne seimūnai, ne komiteto nariai, o to fondo vadovai. Vadinasi, jau tuo metu įstatymus rengdavo ne tautos išrinktieji ir tam paskirti asmenys, bet tie, kas „dirbdavo“ pagal tą sukurtą įstatymą, jį panaudodami savo tikslams.

Lietuvoje dažnokai pasišaipoma (bet tik geranoriškai, nepiktai) iš paplitusių įvairių „partinių“ perėjūnų, kurių ypač padaugėja prieš kokius nors rinkimus (o jų Lietuvoje tikrai netrūksta). Jokiame civilizuotame krašte tokie perbėgėliai nebūtų taip paprastai, tik lengvai pasišaipant, toleruojami. Bet kaip pavadinti tokius politikus, kurie už pinigus, už įvairius patarnavimus, nežiūrėdami savo ankstesnių politinių įsitikinimų, savo sukurto politinio įvaizdžio, su kokiu nors „verslininku“ svarsto, tiksliau, nuolankiai klauso jo nurodymų, kaip balsuoti vienu ar kitu atveju, kaip paveikti savo frakcijos kolegas? Pasaulyje priimtu lobizmu tai vadinti tikrai negalima. Skaudu, kad tokie veiksmai žlugdo pasitikėjimą atskirais politikais, politinėmis (tradicinėmis?) partijomis, pagaliau netgi pačia iškovota valstybės nepriklausomybe.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija