| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Vienas kaip lauko gėlė AA kun. Kazimieras Aloyzas Sungaila (1935-1961-2004)
Kun. K.A. Sungaila gimė 1935 m. sausio 2 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje, 1953 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1954 metais buvo paimtas į kariuomenę. Grįžęs 1956 metais tęsė studijas seminarijoje. 1961 m. kovo 29 d. įšventintas kunigu. Vikaravo Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, Anykščių, Rokiškio, Zarasų parapijose. 1972 metais paskirtas Čedasų, o 1979 metais ir Suvainiškio klebonu. Šiose parapijose dirbo iki pat mirties - 2004 m. liepos 11 d. Mirė po insulto priepuolio Rokiškio ligoninėje. Palaidotas Čedasuose liepos 14 dieną. Laidotuvėse dalyvavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupijos generalinis vikaras kun. dr.Robertas Pukenis, kurso draugai kunigai ir gausus tikinčiųjų būrys. Kurso draugas kanauninkas Vladas Rabašauskas atsisveikinimo žodyje velionio gyvenimą palygino su kario gyvenimu. Karo ligoninėje gulėjęs sužeistas karys.Atėjęs jo aplankyti karininkas girdėjo sužeistojo šnabždesį: Esu. Karininkas paklausė, ką jis sakąs. Sužeistasis atsakė: Esu. Aš pakartoju tai, ką kiekvieną dieną pasakydavau per patikrinimą: Esu! Taip ir kunigas Aloyzas, kai Viešpats pašaukė darbuotis Jo vynuogyne, atsakė: Esu ir eisiu ten, kur mane pasiųsi! Taip jis atsakė prieš 43 metus, grįžęs iš sovietinės kariuomenės. Baigęs seminariją, jis garbingai ėjo kunigo pareigas vikaraudamas ir klebonaudamas. Kristaus vardu ir galia teikė sakramentus, jo vietininko vyskupo įgaliotas skelbė Evangeliją ir mokė tikinčiuosius. Kunige Aloyzai, sutikai visokių gražių ir liūdnų likimų žmonių. Juos guodei ir stiprinai. Džiaugeisi su ištikimaisiais Kristui. Stengeisi gerumu bei nuoširdumu nugalėti blogį, nepasidavei piktiems gundymams. Kartą pasilenkęs prie besimeldžiančios mažos mergytės paglostei ją ir paprašei: Pasimelsk už mane. Tave, kunige Aloyzai, stiprino ir guodė bažnyčioje vaikučiai, tikinčiųjų uolumas, pavyzdingas šeimų gyvenimas... Bet buvo momentų, kada liūdėjai dėl nusikalstančių, Dievą pamiršusių, abejingų gėriui... Jie trumpino tavo gyvenimą. Kartą rengei Pirmajai Komunijai vaikučius. Šventės išvakarėse atėjo viena senutė ir sako, kad jos vaikaitė negalės dalyvauti, nes tėvai savo dukrelę išsiveža į kurortą. Skaudu tau, kunige Aloyzai, buvo, kad tėvams svarbiau ne vaikučio komunija, bet kurortai... O kiek panašių tokių dalykų tenka patirti kiekvienam kunigui. Kaip kurso draugas tau sakau: sudie, kunige Aloyzai, mes melsimės už tave, o tu prisimink mus ir savo buvusius tikinčiuosius ten, kur visi trokštame būti pas Viešpatį ... Kurso draugas kunigas Juozapas Vaicekauskas prie kapo prisiminė: Tu esi vienas, kaip lauko gėlė: nebeturėjai giminių bei artimųjų, bet gyvenai su tikinčiaisiais, juos globojai, mokei, ir stiprinai... Ir pats jais džiaugeisi, kai ateidavo į bažnyčią, priimdavo sakramentus... Gražus jų gyvenimas ir maldingumas buvo tau paguoda... Ilsėkis ramybėje su tais, kurie jau pas Viešpatį! Kan. Vytautas MASYS Broniaus VERTELKOS nuotrauka
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |