Atnaujintas 2004 rugpjūčio 13 d.
Nr.60
(1263)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Būkime tikri katalikai

Dabartinė karta – jaunimas ir jų tėveliai – yra sovietinio ateizmo auklėtiniai. Mokykloje ir per masines informacijos priemones buvo kalbama, kad Dievo nėra, kad Bažnyčia ir kunigai – tik žmonių išnaudotojai. Tikėti ir eiti į bažnyčią buvo didžiausias nusikaltimas. Taigi nieko stebėtina, kad daug parapijiečių neina į bažnyčią, nors sakosi esą tikintys. Dešimtmečius klestėjęs ateizmas daugelį išmušė iš tiesos kelio, suluošino žmones dvasiškai, išmokė meluoti, vogti. Iš to kyla ir girtuokliavimas, sutuoktinių neištikimybė, jaunimo palaidumas. Apsispręskime vėl eiti tik Tiesos keliu, o tai yra Kristaus kelias. Dabar jau niekas nebevaržo, niekas nebegąsdina. Uždekime tikėjimo laužą ir neleiskime jam užgesti. O kad jis neužgestų – nuolat jį kurstykime, t.y. sekmadieniais eikime į bažnyčią. Ateikite su savo atžalomis ir stokite šalia kitų tikinčiųjų.


Kryžius – mūsų viltis

Mano tėveliai ir seneliai papasakojo, kad anksčiau kiekvienoje sodyboje buvo pastatytas kryžius. Namas dar nebūdavo baigtas statyti, o kryžius jau stovėdavo. Tai nebuvo kokia nors mada, kaip dabar, žmonės iš tikrųjų mylėjo Dievą, prašė Jo malonių, už viską Jam dėkojo. O pažiūrėkim dabar, kas puošia mūsų sodybas – briedžiai, gandrai, nykštukai, nulipdyti iš molio. Teko matyti ir dar „gražesnių“ lipdinių – nuogų moterų! Kokia turėtų būti žmogaus siela, jei tokiais „šedevrais“ puošia savo kiemą. Kam mums reikia kažkokių netikrų gandrų, briedžių? Būkime geri šeimininkai, padėkime įrengti gandrams lizdus, ir mūsų sodybą jie tikrai pamėgs, džiugins aplinkinius.


Emocijos ar blaivus vertinimas

Neseniai „XXI amžiuje“ perskaičiau apie memorialinės lentos atidengimą Kaune, Laisvės alėjoje, prie namo, kur 1993-1998 metais gyveno kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. Apie jo asmenybę ir visuomeninės veiklos įamžinimą rašo ir Viktoras Rudžianskas vadinamuosiuose etiuduose „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“. Su įdomumu ėmiau skaityti šią knygą. Juo labiau kad ne kartą buvau R.Mikutavičiaus kūrybos vakaruose, Vytauto bažnyčioje klausiausi šio kunigo pamokslų. Domėjausi ir paskutiniųjų R.Mikutavičiaus gyvenimo metų veikla. Taigi turiu ir savo nuomonę apie šią spalvingą, kartu ir šakotą asmenybę.


Kryžiai kviečia

Lazdijų dekanato dekanas, Metelių parapijos klebonas kan. Vytautas Prajara, padedamas vyskupo Juozo Žemaičio, daugumos parapijiečių, Lietuvos žmonių, verslininkų ir rėmėjų iš svetur, prieš ketverius metus atstatė legendinę Dzūkijos šventovę – Kryžių koplyčią. Prie gražiausio šio krašto ežero – Dusios ji grakšti, tarsi gulbė, palypėjusi ant kalnelio, vasarą į čia švenčiamus Sekminių ir Šv. Petro ir Povilo atlaidus sukviečia būrius maldininkų. Įgyvendintas sumanymas bažnyčios teritorijoje, prie ežero, įkurti katalikiško jaunimo stovyklą. Kasmet stovyklautojų susirenka vis daugiau. Šią vasarą, liepos mėnesį, atostogavo 350 Marijampolės krašto skautų. Prie jų buvo prisijungęs ir Dzūkijos krašto Rudaminos bei Lazdijų jaunimas. Kitais metais planuojama visos Vilkaviškio vyskupijos skautų stovykla.


Alkoholis žudo meilę

Mušama, bet niekam nesiskundžianti moteris jau tapo mūsų gyvenimo norma. 40-metė V.M. kenčia girtaujančio vyro smurtą. Viską pragėręs jis savaitėmis negrįžta namo, o sugrįžęs žmoną terorizuoja, keikia paskutiniais žodžiais, žemina žmonių akyse. O kiek kartų vos spėjo pabėgti nuo smūgio kirviu, šakėmis ar sviesta stikline. Kai parvažiavusi iš miesto dukra randa mamą mėlynėmis nusėtu kūnu, moteris sako, kad ją sužalojo arklys arba kad ji nukrito nuo kopėčių.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija