|
Populizmo grėsmės akivaizdoje
Petras KATINAS
Apžvalgininkai paskaičiavo, kad Lietuvoje yra bene devynios institucijos, kurios turi teisę klausytis verslininkų, pareigūnų, Seimo narių telefoninių pokalbių. Ir visos jos dirba savarankiškai, įtariai žiūrėdamos viena į kitą. Paskutinieji įvykiai parodė, kad tas totalinis pasiklausymas kai kam atneša solidžius politinius dividendus. Tuo labiau kad prokurorai, STT agentai įvairiomis dozėmis pateikia tą informaciją visuomenei per žiniasklaidą ir kitais kanalais. Šitaip nuolat didinamas nestabilumas valstybėje, atsiranda kažkokia klaiki nežinomybė. Ir kas gi dėl to labiausiai kaltas? Gerai pagalvojus, pirmiausia tie, anot politikos apžvalgininko A.Bačiulio, nomenklatūriniai komunistiniai dinozaurai su buvusiu pirmuoju sekretoriumi priešakyje. Dėl savo interesų, aukštų ir pelningų kėdžių išsaugojimo dinozaurai pasirengę viskam. Nors, tiesą sakant, pačiam partijos lyderiui ir Premjerui, atrodo, jau nusibodo vadovauti. Vis tiek pavaldiniai daro ką nori. Žiūrėk, paskyrė gerą bičiulį generolą J.Jurgelį vadovauti pasieniečiams vietoje apsismailėjusio generolo R.Songailos, padėjusio vežti savo bičiulei R.Smailytei cigarečių ir kitokią kontrabandą bei padariusio kitų panašių gerų darbų. O J.Jurgelis juk net Amnesty International Lietuvos skyriui vadovavo. Atrodo, esąs ne ką mažesnio krištolinio tyrumo kaip V.Andriukaitis, netgi pats Č.Juršėnas. Tik kas iš to! Nespėjo sušilti kojų šiame poste, kai pagarsėjo asmeniškai liepęs netikrinti savo mielo kaimyno, kažkokio ruso verslininko krovinio, vežamo per sieną. Esą padorus žmogus neturi gaišti laiko laukdamas, kol patikrins. Arba kai ta pati buvusio generolo Songailos draugė R.Smailytė sugalvojo paplaukioti pasienį turinčiu saugoti laivu, pasienio tarnybos vadai tuoj išsitempė pagal komandą ramiai! ir puolė vykdyti avantiūristės nurodymų. Ir niekas nieko. Nepasipiktino nei J.Jurgelis, nei Premjeras, nei nuolankusis vidaus reikalų ministras. Vadinasi, Smailytės fenomenas vis dar stebėtinai gajus.
Ir kaip galima piktintis ar imtis kokių nors priemonių, jeigu eibes krečia savi. Dabar Premjeras ir valdančiosios partijos vadas teikėsi suteikti savo vardą socialdemokratų ir socialliberalų koalicijai, pompastiškai pavadintai A.Brazausko ir A.Paulausko koalicija Už darbą Lietuvai. Štai kiek darbininkų atsirado Lietuvoje prieš rinkimus! Darbuojasi V.Uspaskich, darbuojasi K.Prunskienė, neatitiesdama pluša R.Pakso koalicija, V.Šustauskas su vienu pagarsėjusiu Tauragės triukšmadariu Oželiu irgi kuria savo koaliciją ir grasina paskelbti visuomenei jų specialiosios tarnybos surinktą dar negirdėtą, visus priblokšiančią kompromituojančią medžiagą, kokios Lietuva dar nematė ir negirdėjo. Na, o tos darbo koalicijos labai savotiškas fenomenas pasaulio politikoje. Vadinasi, į rinkimus eina ne partijos, o vadų ir vadukų vardais pasivadinusios grupelės.
Kai dėl A.Brazausko ir A.Paulausko koalicijos, tai ji nėra atsvara rusų oligarcho partijos atėjimui į valdžią. Juk viena socdemų partinių damų, netgi į jos ideologes pretenduojanti I.Šiaulienė (jau netgi išmokusi, kitaip nei sustabarėjusios partijos bičiulių akmeninės išraiškos, žavingai šypsotis televizijos ekrane) atvirai prisipažino, kad nebūtų prieš koaliciją su Darbo partija po rinkimų. Mat, pasak I.Šiaulienės, abiejų partijų programos daugeliu atvejų sutampa. Kai kurie politologai teigia, kad visos šios partijos socdemai, socialliberalai, Darbo, K.Prunskienės valstiečiai, paksininkai yra kairiosios partijos. Vargu ar su tuo galima sutikti. Kurgi pastebimas tas jų kairumas? Teisingiau būtų pasakyti visos jos yra prorusiškos. Tik vienos daugiau, kitos mažiau. Todėl po rinkimų puikiai susitars, nors pasistumdymų ir neišvengs, mat kėdžių vis vien trūksta. Na, o Seimo Pirmininko partijai belieka tiktai glaustis prie socdemų. Ji viena vargu ar peržengtų penkių procentų barjerą. Teks pasitenkinti tuo, ką duos dinozaurai. Kitaip tariant, kas liks nuo socdemų puotos stalo. Tiesa, pasigirdo balsų, kad A.Brazauskas nusprendė dar kartą reanimuoti A.Paulauską ir netgi pasirinko jį savo įpėdiniu.
Jeigu taip yra iš tikrųjų, tai būtų gal ir neblogas pasirinkimas. Pastaruoju metu A.Paulauskas, jo partijos narys užsienio reikalų ministras A.Valionis pastebimai išaugo į tikrus valstybininkus. Neatsitiktinai kairieji, t.y. prorusiški lobistai, visokie apsitapšnoję mesijai, gintarinės ledi, jau prakalbo, kad į užsienio reikalų ministro postą po rinkimų reikės skirti buvusį tvarkos darytojo patarėją A.Medalinską, kiek anksčiau pažadėjusį Kremliaus emisarui D.Rogozinui išvyti A.Valionį. Tada nepavyko. O dabar visko gali būti. Todėl valdančiojoje partijoje, kurios elektoratas vis labiau linksta balsuoti už V.Uspaskich, K.Prunskienę ar apsitapšnojusį lakūną, daugelis nereiškia jokio entuziazmo dėl jungimosi su socialliberalais, kurie, anot vieno partijos veterano, nėra jokia partija, o sambūris. Netgi sustabdęs savo veiklą partijoje, anot Č.Juršėno, nuo šiol būsiantis pasyvus narys V.Andriukaitis sako, kad viena pagrindinių jo puolimo priežasčių buvo jo nepritarimas susijungimui ar bendradarbiavimui koalicijoje su socialliberalais per rinkimus į Seimą.
Kad ir kaip ten būtų, vienintelė atsvara agresyvių populistų atėjimui valdžion teliko Tėvynės sąjunga ir iš dalies liberalcentristai. O šiems jau kasama vilkduobė į ją stumiant partijos lyderį A.Zuoką, prieš kurį vienijo jėgas paksistai, STT, prokuratūra. Per rinkimus tai gali labai pakenkti šios partijos kandidatams. Tuo labiau kad kompromituojami ir kiti šios partijos lyderiai G.Steponavičius ir E.Masiulis. Aišku, socdemams, įpratusiems Lietuvoje tvarkytis kaip savo nuosavame dvare, labai neparankus V.Uspaskich grupuotės atsiradimas. Juk kėsinamasi į nusistovėjusį valdžios monopolį. Bet su darbiečiais Premjero partija visada susitars. Kitas dalykas Tėvynės sąjunga. Užtat jos veiklai daromos įvairiausios kliūtys. Štai praėjusį savaitgalį Tėvynės sąjungos tarybai nebuvo leista surengti savo posėdžio Ariogalos vidurinės mokyklos salėje. Mat Raseinių rajono valdžia įžiūrėjo, kad tai būtų įstatymų pažeidimas mokyklos politizavimas
Čia valdančioji partija visiškai solidarizavosi su paksininkais. Užtat niekas nedrįsta pasakyti nė pusės žodžio, kai liberaldemokratai būriais pasklido po visą Lietuvą, o komercinėse televizijoje vėl pasipylė gausiai mokami reklaminiai klipai, šlovinantys pakilusį skrydžiui Rolandą. Ir niekas nesidomi nei Junokas, nei Klimavičius, nei pagaliau VRK pirmininkas šios koalicijos finansavimo šaltiniais. Tiesą sakant, tie šaltiniai pakankamai aiškūs. Jie iš ten, kur tebesklinda raudos dėl sovietinės armijos majoro skriaudimo Lietuvoje.
Prezidentas V.Adamkus, išvykęs su pirmuoju po rinkimų vizitu į užsienį, tai yra į Lenkiją, vietos žurnalistams apgailestavo ir reiškė susirūpinimą dėl Lietuvoje kylančios populizmo bangos. Esą tai pirmas kartas mūsų istorijoje, kai populistai sugebėjo pelnyti tokią didelę visuomenės paramą. Aišku, Prezidentas turėjo galvoje V.Uspaskich ir jo vadinamuosius darbiečius. V.Adamkus pažymėjo, jog nuskurdintas žmogus mielai klausosi lozungų, žadančių greitą pagerėjimą. Aišku, vargu ar tai nustebino lenkus. Juk ir jie turi savuosius uspaskichus. Tiesa, ne atsibasčiusius iš Rusijos, o vietinius, pavyzdžiui, Andžejų Leperį. Tas netgi buvo iškilmingai priimtas Maskvoje, o atsidėkodamas už tai šlovino buvusią komunistinę tvarką ir prašyte prašė vėl priimti Lenkiją į savo globą. Taigi populizmas ir nostalgija praeičiai Lenkijoje ne ką mažesni nei Lietuvoje.
Daugelis klausia ir neranda atsakymo, kodėl tokios gajos populizmo šaknys. Kas padeda parazituoti tokiems kaip R.Paksas ir V.Uspaskich Lietuvoje? Gerai nors tai, kad didžiojo kovotojo V.Šustausko žmonės jau atsikando ir jo plepalais netiki. Aišku, Prezidentas teisus minėdamas nuskurdusius žmones, didžiulę socialinę nelygybę. Tačiau pamirštama svarbiausia priežastis, leidusi suklestėti populizmui. Tai masių politinis pasyvumas ir politinis tamsumas. Tuo puikiai naudojosi komunistai. Maskva kaip tik labiausiai skverbėsi į tuos kraštus, kur politinis piliečių auklėjimas buvo visiškai apleistas, todėl komunizmo skiepijimo darbas rasdavo labai palankią dirvą. Kodėl gi komunizmas įsigalėjo Rusijoje? Svarbiausia to priežastis buvo ne tik pralaimėtas karas, ne tik biurokratijos ištižimas. Svarbiausia priežastis buvo Rusijos gyventojų politinis analfabetizmas bei tamsumas. O tai atsitiko todėl, kad neišmintinga carų vyriausybė nepasitikėjo savo tauta, savo piliečiais, nesirūpino piliečių politiniu auklėjimu. Jeigu žmogus galvodavo apie politiką, tai buvo laikoma įtartinu, priešvalstybiniu dalyku. Už tokį politinį savo gyventojų tamsumą ši valstybė (ir ne tik) skaudžiai nukentėjo.
Tą kruviną kainą sumokėjo ne tik Rusija. Netrukus sueis 70 metų nuo Ispanijos pilietinio karo pradžios. Tada ten vyko didžiausios įniršusios gaujų žudynės, buvo gyvi deginami vyskupai, kunigai ir vienuoliai, siaubiamos bažnyčios ir vienuolynai, tvyrojo nežmoniška neapykanta kiekvienam labiau apsišvietusiam ir kultūringesniam žmogui. Kodėl gi taip atsitiko katalikiškoje Ispanijoje, kur buvo sena aristokratija, o Bažnyčia vaidino tokį didelį vaidmenį? Deja, žmonių masės buvo labai tamsios, politiškai ir kultūriškai neapsišvietusios. Ir kai atėjo išbandymų valanda, politinio žmonių tamsumo bei fanatizmo reiškiniai Ispanijoje nustebino visą pasaulį.
Kol politikai ir politologai aiškinasi rusų oligarcho populizmo fenomeną ir svarsto, kaip apsiginti nuo grėsmės pačios valstybės egzistavimui, turėtų būti visiems aišku, kad nuo tos grėsmės niekas neapgins, jeigu didžioji visuomenės dalis bus pasyvi ir neveikli. Todėl apsidairykime, kol nevėlu. Prieš populizmą ir neokomunizmą turi būti sudarytas bendras visos valstybiškai nusiteikusios visuomenės frontas, be jokio politinių ir ideologinių pažiūrų skirtumo. Bendrame fronte prieš didžiausią pavojų mūsų tautai tiesiog privalo darniai dirbti visi, kas dar nesigėdi gero lietuvio ir patrioto vardo. Čia visai nesvarbu, ar kas buvo konservatorius, krikščionis demokratas, netgi atsitiktinai pakliuvusieji į socdemų partiją visi turi šiame vieningame fronte išsitekti ir surasti bendrą kalbą. Pagaliau atėjo metas pradėti aiškinti visuomenei, kad geri santykiai su Rusija tarptautiniu mastu, ką politiškai galvojantys žmonės supranta ir vertina, nėra tas pat, kaip akivaizdus Rusijos siekis pajungti sau Lietuvą. O tai daroma jau beveik atvirai. Todėl visos politinės partijos turėtų paremti Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus iniciatyvą pasirašyti pasižadėjimą po Seimo rinkimų nesudaryti koalicijos su V.Uspaskich partija ar kitais radikalais. Tačiau, sprendžiant iš valdančiosios partijos lyderių, jau nekalbant apie K.Prunskienės ir R.Pakso partijas, jokių vilčių sulaukti pritarimo A.Kubiliaus iniciatyvai nėra. Netgi liberalcentristai, su kuriais Tėvynės sąjunga ketina bendradarbiauti per Seimo rinkimus, nesikrato rusų oligarcho. Todėl tenka sutikti su politologu V.Radžvilu, kuris stebėjosi, kad Tėvynės sąjungai prireikė liberalcentristų draugystės. Kad ir kaip ten būtų, visiškai pribrendo laikas suburti jėgas kovoje su prorusiškų populistų destruktyvia veikla. Antraip būsime nugramzdinti į dar didesnę nei buvusią juodąją skylę.
© 2004 "XXI amžius"
|