|
Kryžius mūsų viltis
Mano tėveliai ir seneliai papasakojo, kad anksčiau kiekvienoje sodyboje buvo pastatytas kryžius. Namas dar nebūdavo baigtas statyti, o kryžius jau stovėdavo. Tai nebuvo kokia nors mada, kaip dabar, žmonės iš tikrųjų mylėjo Dievą, prašė Jo malonių, už viską Jam dėkojo. O pažiūrėkim dabar, kas puošia mūsų sodybas briedžiai, gandrai, nykštukai, nulipdyti iš molio. Teko matyti ir dar gražesnių lipdinių nuogų moterų! Kokia turėtų būti žmogaus siela, jei tokiais šedevrais puošia savo kiemą. Kam mums reikia kažkokių netikrų gandrų, briedžių? Būkime geri šeimininkai, padėkime įrengti gandrams lizdus, ir mūsų sodybą jie tikrai pamėgs, džiugins aplinkinius.
Mums nereikia tokių niekam nevertų kūrinių, bet reikia kryžiaus, kuris mus saugotų nuo visokių negandų, bėdų. Jau nuo mažens vaikai mokomi nusilenkti prieš kryžių, priklaupti prieš jį. Gražu, kai vaikai, tėvai ir seneliai, suklupę prieš kryžių, kalba Švč. Marijos litaniją. Ir tikrai iš tokių šeimų, kuriose yra kryžius, vaikų neužaugs žmogžudžių, vagių, narkomanų, savižudžių...
Kryžius mums turi nešti palaimą, ramybę, saugoti nuo pavojų. Bet kaip žiūrėti į tuos jaunuolius, kurie, ant kaklo pasikabinę kryželį, šlaistosi girti, keikiasi bjauriausiais žodžiais? Jie tikrai nežino, kas yra kryžius, jų tėvai nemokė nuo mažų dienų gerbti kryžiaus, o dabar jau per vėlu.
Kad ir koks turtingas būtų žmogus, bet jei jo nėra širdyje nėra tikėjimo, jis yra vargšas. Tikinčiųjų visai kita dvasinė kultūra, o bedieviai galvoja tik apie pinigų, turto kaupimą. Viskas juk paliks, nieko į kapus nenusinešime. Tad, kol gyvi esame, dažniau suklupkime prie kryžiaus.
L.M.
Akmenė
© 2004 "XXI amžius"
|