|
Emocijos ar blaivus vertinimas
Neseniai XXI amžiuje perskaičiau apie memorialinės lentos atidengimą Kaune, Laisvės alėjoje, prie namo, kur 1993-1998 metais gyveno kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius. Apie jo asmenybę ir visuomeninės veiklos įamžinimą rašo ir Viktoras Rudžianskas vadinamuosiuose etiuduose Gyvenęs ir mūsų gyvenimus. Su įdomumu ėmiau skaityti šią knygą. Juo labiau kad ne kartą buvau R.Mikutavičiaus kūrybos vakaruose, Vytauto bažnyčioje klausiausi šio kunigo pamokslų. Domėjausi ir paskutiniųjų R.Mikutavičiaus gyvenimo metų veikla. Taigi turiu ir savo nuomonę apie šią spalvingą, kartu ir šakotą asmenybę.
V.Rudžiansko sudarytoje knygoje ieškojau naujų objektyvių dalykų, nes jau praėjo penkeri metai nuo tragiškos kunigo ir poeto mirties. Pamaniau, juk aprimo aistros ir į daugelį dalykų galima pažvelgti blaiviau. Deja, taip nėra. Vėl dvi stovyklos: vienoje pusėje geruoliai, kitoje bloguoliai. Tik žurnalistė B.Garbaravičienė ir rašytojas R.Keturakis stengiasi atskleisti visapusišką kun. R.Mikutavičiaus asmenybę. Taip pat priešingos stovyklos, jeigu taip galima pavadinti, atstovas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius korektiškai, nieko neįžeisdamas, rašo apie kun. R.Mikutavičių, iškeldamas jo, kaip kunigo ir žmogaus, teigiamus ir kai kuriuos neigiamus bruožus. O visa kita tik vienų liaupsės ir kitų kaltinimai. Labai neetiškas kun. R.Mikutavičiaus gynėjų raštas arkivyskupui S.Tamkevičiui. Įdėtas vienos moters laiškas, kuriame ji šaukiasi dangaus keršto arkivyskupui. Gausu ir kitų nemalonių dalykų. Juokinga, kai viskas matuojama savais masteliais. Taip prieinama iki absurdo, yda tampa dorybe. Žeminant mons. A.Svarinską, buvo pažeminta ir mons. K.Vasiliausko asmenybė. Pateiktas neva tikras faktas, kad mons. K.Vasiliauskas, paprašytas kardinolo A.Bačkio atlikti žygį į Trijų kryžių kalną, minint Kristaus kančių kelią, atsakė, jog negalįs to padaryti dėl prastos sveikatos. Tačiau tikroji priežastis esą ne ta: anot monsinjoro, jis nenorėjęs šios misijos atlikti kartu su kun. A.Svarinsku. Išvada aiški dviveidystė, tolerancijos stoka. Ar tai tiesa, ar pramanas, šiandien nepaklausi jau mirusio žmogaus.
Per tų konfliktų detalų aprašymą pradingo ir pati R.Mikutavičiaus asmenybė. Kodėl nepaieškota prisiminimų iš vaikystės,mokslo metų seminarijoje? Pirmosios parapijos: Eržvilkas, Žeimelis, Panevėžiukas
Kokie žmonės jį supo? Ką veikė be savo tiesioginių pareigų? Ar turėjo draugų kunigų? O kur dar nuoširdūs artimųjų, giminių prisiminimai. Tai sudarytų išsamesnį kunigo ir žmogaus paveikslą.
Aišku savaime, kun. R.Mikutavičiaus kūrybinį palikimą įvertins literatūrologai. Tik labai gaila, kad daugelį metų puoselėta svajonė palikti meno kolekciją gimtajam miestui ne tik neišsipildė, bet nutiesė kelią į tragišką kolekcininko mirtį.
Ona BEINORYTĖ
Klaipėda
© 2004 "XXI amžius"
|