|
Šnipai ar didvyriai?
Vašingtone paskelbus kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo metų JAV specialiųjų tarnybų dokumentus paaiškėjo naujų faktų apie hitlerinės Vokietijos diplomatą Fricą Kolbę, išdavusį britams ir amerikiečiams daugybę Trečiojo reicho paslapčių.
1943 metų rugpjūtį į Didžiosios Britanijos ambasadą Berne (Šveicarija) kreipėsi vidutinio amžiaus vyriškis, nešinas dideliu lagaminu. Puikia anglų kalba su vos juntamu vokišku akcentu atvykėlis pareiškė norįs susitikti su britų kariniu atašė pulkininku Henriu Karfraitu. Kai ambasados sargybiniai paklausė, kokia atvykėlio pavardė, jis trumpai atsakė: Kolbė. Aš turiu informacijos, kuri turėtų labai sudominti misterį Karfraitą. Sužinojęs apie F.Kolbės vizitą, pulkininkas H.Karfraitas sušuko: Nešdinkitės lauk. Jūs ką, laikote mane visišku idiotu? Juk tame jūsų lagamine aiški dezinformacija. Be to, išvežti tokius dokumentus iš Vokietijos visiškai neįmanomas dalykas. Išties F.Kolbė buvo aukšto rango diplomatas, dirbęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje. Taigi, kaip rašo amžininkai, visišku idiotu pasirodė britų pulkininkas H.Karfraitas, palaikęs F.Kolbę vokiečių žvalgybos vadovo admirolo Kanario agentu, pasiųstu suklaidinti anglų žvalgybos MI-6 tarnybą.
Nors F.Kolbė ir nelabai slėpė savo antifašistines pažiūras, jis sėdėjo ne koncentracijos stovykloje, kaip Trečiojo reicho priešas, o šiltame ir patogiame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos kabinete. Būdamas labai gabus, jis tapo aukšto rango vokiečių diplomato Karlo Riterio patarėju. K.Riteris buvo atsakingas už užsienio reikalų ministerijos ir vyriausiosios karinės vadovybės veiksmų koordinavimą, F.Kolbė už vokiečių generolų ir diplomatų pranešimus iš viso pasaulio bei pranešimų analizę. Taigi jis buvo vienas geriausiai informuotų hitlerinės Vokietijos valdininkų.
Įtarių britų atstumtas F.Kolbė nenusiminė ir nuėjo į Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadą. Amerikiečiai iškart suprato, kad į jų rankas pateko neįkainojamas lobis. Garsusis amerikiečių politikas Alanas Dalesas, tuomet vadovavęs JAV strateginių tarnybų Berno skyriui, nedelsiant pasiuntė F.Kolbės atneštus dokumentus į Vašingtoną. Beje, pirmasis atkreipė dėmesį į tuos labai svarbius ir slaptus Vokietijos dokumentus britų žvalgybos MI-6 tarnyboje dirbęs sovietų KGB užverbuotas Kimas Filbis. Per savo bičiulius JAV gavęs kai kurių F.Kolbės atvežtų dokumentų kopijas, jis perdavė juos Maskvai, pažymėdamas, kad tai jo darbas. Beje, vėliau K.Filbis, jau gyvendamas Sovietų Sąjungoje, paskelbė savo memuarus, kuriuose neslėpė savo karjerą britų žvalgyboje padaręs mūsų vokiečių draugo ir jo lagamino dėka. Tarp F.Kolbės dokumentų, kurie įgavo Bostono archyvo pavadinimą, buvo ne tik karinės Vokietijos paslaptys bei planai, bet ir žydų sunaikinimo Italijos sostinėje Romoje planas.
Pagaliau viso pasaulio žvalgybininkams žinoma istorija apie vokiečių šnipą, slapyvardžiu Ciceronas. Apie Ciceroną ir jo veiklą parašytos net kelios knygos. Šis vokiečių agentas (tikroji pavardė Elišas Bazna) dirbo Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Turkijoje sero Hugo Natčbulos-Huteseno liokajumi ir įgavo didesnį šio patyrusio diplomato pasitikėjimą. Šnipas miniatiūrine fotokamera fotografuodavo slaptus dokumentus, kuriuos ambasadorius laikė ant savo darbo stalo. Tai padaryti nebuvo sunku, nes britų ambasadorius labai mėgo skambinti pianinu ir gana dažnai eidavo į kitą kambarį juo skambinti. Kai iš F.Kolbės dokumentų buvo sužinota apie Ciceroną, jam kažkaip pavyko pasprukti. Tačiau šnipinėjimas šiam vokiečių agentui neatnešė nei laimės, nei turtų. Pasirodo, už labai vertingą informaciją vokiečiai jam mokėjo netikrais svarais sterlingų... Taip E.Bazna savo gyvenimą baigė visiškame skurde. Na, o F.Kolbės nuopelnai taip ir nebuvo pripažinti jam gyvam esant (F.Kolbė mirė 1970 metais).
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|