|
Zekų valstybė
Maskvos ekonomikos , politikos ir teisės instituto profesorius Sergejus Pašinas neseniai pareiškė, jog Rusijoje kuo daugiau bus milicininkų, prokurorų, tuo proporcingai daugės ir kalinių, dar nuo sovietinių laikų vadinamų zekais. Pasak prof. S.Pašino, Rusijoje jėgos ir kitų baudžiamųjų struktūrų aparato nuolatinis augimas tiesiogiai susijęs su nusikaltėlių, esančių kolonijose ir kalėjimuose, skaičiumi. Kiekviena tokia struktūra stengiasi kaip išmanydama pasodinti kuo daugiau žmonių. Tai tęsiasi nuo Stalino laikų. Nors dabar kaliniai jau nebevadinami liaudies priešais ar užsienio valstybių šnipais, tačiau esmė išliko. Principas tas pats: kuo daugiau pasodini už grotų ar spygliuotų vielų, tuo geriau dirbi. Vidaus reikalų ministerija, be milicijos, turi įvairiausius OMONus, specnazus, netgi savo kariuomenę. O kur dar GULAGO pakaitalas Vyriausioji kolonijų valdyba!
Visoms šioms struktūroms būtina pateisinti, kodėl jos nuolat prašo padidinti jose tarnaujančių žmonių skaičių, kurti vis naujus etatus. Nesvarbu, kad, pavyzdžiui, pataisos darbų stovyklomis pavadinti lageriai ir sąlygos juose beveik nepasikeitė, jos kaip buvo, taip ir tebėra nusikaltėlių universitetai. Per klaidą ten patekęs žmogus, ypač jaunas, neturintis jokių polinkių į kriminalinius nusikaltimus, išeina iš kolonijos jau visiškai parengtas tokiam gyvenimui. Kodėl gi taip veržiamasi į šias tarnybas, nors milicininkų, lagerių ir kalėjimų prižiūrėtojų bei kitų tų tarnybų darbuotojų oficialūs atlyginimai gana kuklūs? Juk milicininkai uždirba kelis kartus daugiau, faktiškai nebaudžiamai plėšikaudami gatvėse, sulaikydami žmones vien už tai, kad nesinešioja su savimi paso.
Pasinaudojant kova su čečėnų terorizmu, vidaus reikalų struktūros pareigūnams atsivėrė tikra aukso gysla. Milicininkai čiumpa gatvėse, metro, turgavietėse visus tamsaus gymio asmenis, grūda juos į areštines. Nesvarbu, kad žmogus visiškai ne kaukazietis, o toks jau gimęs tikras rusas. Reikia gerokai pakrapštyti piniginę, kad išsipirktum. O jau turgavietėse milicijai plačiausia veikimo dirva. Juk prekiautojai pietų vaisiais beveik visi yra kaukaziečiai ar pietinių Rusijos rajonų gyventojai. Jie pirmiausia duoklę renka iš prekeivių, vėliau ateina kampuoti berniukai reketininkai, kurie irgi dirba ranka rankon su milicija, o grobį dalijasi. Apie valstybinės automobilių inspekcijos (GAI) pareigūnų siautėjimus Rusijos keliuose jau sklinda legendos. Na, o kolonijose tarnaujantis personalas pelnosi atnešdamas į zoną kaliniams alkoholinius gėrimus, narkotikus, pagaliau arbatą, iš kurios pagal seną sovietinę tradiciją kaliniai verda čefyrą. Visa tai už nemažus pinigus. Taigi, sumažinus zekų skaičių, dešimtys tūkstančių uniformuotų pareigūnų netektų pragyvenimo šaltinio.
Arba dar vienas dalykas. Prie vidaus reikalų poskyrių sukurti skyriai kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jiems irgi reikia pateisinti savo egzistavimą, o pateisinti nelengva, nes reikia kruopštaus ir gana pavojingo darbo. Tuo labiau kad organizuotas nusikalstamumas iš tiesų puikiai organizuotas, daug geriau techniškai apsirūpinęs. Nusikaltėlių gaujos turi savo informatorių visuose lygiuose, netgi aukščiausios valdžios kabinetuose. Bet juk tiems skyriams reikia atsiskaityti už nuveiktą darbą. Todėl ir vykdomi planai sodinant į kolonijas kuo daugiau žmonių, neturinčių nieko bendra su organizuotu nusikalstamumu, pradedant smulkiu kišenvagiu ar gatvės chuliganėliu. Dėl šių priežasčių Rusijoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 646 kaliniai (Europoje 120).
Atrodytų, kad baudžiamaisiais nuosprendžiais suinteresuotos milicija ir prokuratūra, bet ne teisėjai. Deja, teisėjai taip pat yra tos pačios sistemos dalis. Jie irgi turi savų interesų nuteisti kuo daugiau žmonių. Pasak profesoriaus S.Pašino, kuris anksčiau irgi buvo federaliniu teisėju, kad taptum teisėju, yra nemažai reikalavimų: amžius ne mažiau kaip 25 metai, aukštasis juridinis išsilavinimas, darbo stažas teisėsaugos institucijose ne mažesnis kaip penkeri metai. Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia pretendentas į teisėjus turi gauti teismo pirmininko rekomendaciją. O teismo pirmininkas puikiai žino, kad prokuratūros faktiškai apskundžia 100 proc. visų išteisinančių nuosprendį! Tad visiškai suprantama, su kokiais ketinimais ateina dirbti nauji teisėjai: kad tik kuo daugiau pasodintų už grotų. Taigi nori ar nenori, bet, siekdamas karjeros, privalai pataikauti jėgos struktūroms milicijai ir prokurorams.
Ir Aukščiausiojo Teismo nariai yra politinės figūros. Jie puikiai supranta, kad dabartinėje situacijoje nuskurdus didelei daliai visuomenės nėra kito būdo, kaip sutramdyti šiuos ant viso pasaulio įpykusius sluoksnius, kontroliuoti juos, įbauginti, ir tenka tiktai sodinti kuo daugiau žmonių į kolonijas.
Be to, nors formaliai Rusijos teismų reforma išreklamuota dar 1992 metais, didžioji dalis dabartinių teisėjų, įskaitant ir Aukščiausiojo Teismo narius, savo darbą pradėjo SSRS laikais. O sovietinio teisėjo psichologiją neseniai puikiai nusakė Maskvos teismo pirmininkė Zoja Kornejeva, kuri, išsikvietusi ant kilimėlio pavaldinius teisėjus, drįsusius paskelbti išteisinamuosius nuosprendžius, barėsi: baikite tą liberalizmą, jeigu norite išlikti savo kėdėse. Todėl ir stengiamasi. Žinoma, už grotų beveik nepatenka naujieji rusai, apsivogę generolai, kurių kas dešimtam buvo iškeltos baudžiamosios bylos, bet geriausiu atveju jie tėra nubaudžiami lygtinai.
Taigi, anot profesoriaus S.Pašino, Rusijoje kaip buvo, taip
ir liko žmogus su gumine lazda tebėra vienas svarbiausiųjų.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|