Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Ora et labora
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Miestelis šventė 500 metų jubiliejų

Žolinės atlaidų šv. Mišių koncelebracijai vadovavo vyskupas Rimantas Norvila (viduryje), kairėje - kun. dr.Rimas Skinkaitis, dešinėje - kun. dr. Arūnas Poniškaitis

Dabartinis ir buvęs klebonai kun. Alfredas Nėnius ir kun. Vladas Jackūnas bažnyčioje žiūri kompoziciją „Su žmogaus vardu“

Ekskursija Nemunu laivu „Tolstojus“

Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje per Žolinę

Šventinė eisena nuo Kultūros centro pajudėjo bažnyčios link

Miestelio vėliavą neša jaunieji gelgaudiškiečiai

Iš šios parapijos kilęs kun. dr.Rimas Skinkaitis

Vyskupas Rimantas Norvila teikė Sutvirtinimo sakramentą

Pašventinta vėliava

GELGAUDIŠKIS. Rugpjūčio 8-15 dienomis bene seniausias rajone miestelis šventė 500 metų jubiliejų. Aštuonias dienas vykę renginiai prasidėjo sekmadienį. Gelgaudiškiečiai susitvarkė gatves, namus išpuošė plevėsuojančiomis valstybinės vėliavomis. Žmonės, susirinkę prie Kultūros centro, šventine eisena, skambant dainoms apie gimtąjį kraštą, nešini Gelgaudiškio vėliava, pajudėjo Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios link. Čia klebonas kun. Alfredas Nėnius aukojo šv.Mišias ir pašventino vėliavą su miestelio herbu. Jame simboliškai vaizduojami aštuoni takai. Bažnyčioje giedojo Kėdainių choras „Ave musica“. Paskui visi susirinko prie šalia bažnyčios stovinčio kryžiaus, kur prieš penkiolika metų pirmąkart buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava, o tą dieną jubiliejinės šventės proga pirmą kartą suplevėsavo Gelgaudiškio vėliava. Ją pakėlė seniūnas Vincas Dabravolskas. Vakare visi norintieji buvo pakviesti į ekskursiją Nemunu laivu „Tolstojus“.

Atminties diena

Rugpjūčio 9-ąją gausus būrys gelgaudiškiečių ir svečių vėl rinkosi į bažnyčią. Čia šv. Mišias už gyvus ir mirusius parapijiečius aukojo ne tik dabartinis klebonas kun. A.Nėnius, bet ir prieš jį buvęs kun. Vladas Jackūnas. Po šv. Mišių bažnyčioje parodyta mokytojos Birutės Zakarevičienės režisuota literatūrinė-muzikinė kompozicija „Su žmogaus vardu“. Vėliau uždegtos žvakės kapinėse, o vakare vyko vakaronė. Tada buvo apdovanoti gražiausių sodybų savininkai, kuriems prizus įsteigė vietos verslininkai.

Renginių gausa

Kitomis savaitės dienomis gelgaudiškiečiai turėjo gausybę renginių. Kasdien jie buvo kviečiami aktyviai juose dalyvauti. Per Sporto dieną daug komandų žaidė krepšinį, kvadratą, futbolą, važinėjo dviračiais, jėgas išmėgino rankų lenkikai ir galiūnai, šaškininkai, dar buvo Vaikų ir jaunimo, Vandens ir oro, Dvaro dienos. Istorijos dieną atidaryta tarptautinio dailininkų plenero „Kalbanti žemė 2004“ paroda, o mokslinėje konferencijoje išklausyta daug minčių apie seną šios vietovės istoriją.

Žolinės atlaiduose dalyvavo vyskupas

Aštuntąją miestelio jubiliejaus šventės dieną buvo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Žolinės atlaidai. Į juos atvyko Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, naujasis jo generalvikaras kun. dr. Arūnas Poniškaitis ir keli kitų parapijų klebonai: Šakių vicedekanas Kudirkos Naumiesčio klebonas kan. Donatas Jasulaitis, Šakių, Kaimelio, Plokščių klebonai kunigai Sigitas Matusevičius, Zenonas Stepanauskas ir Antanas Urbanavičius. Atlaiduose dalyvavo ir iš šios parapijos kilęs tėviškėje atostogaujantis kun. dr.Rimas Skinkaitis. Bažnyčioje giedojo choras „Kamertonas“. Vyskupas teikė Sutvirtinimo sakramentą, aukojo pagrindines atlaidų šv.Mišias – Sumą. Prieš ją raportą vyskupijos ganytojui perskaitė dar tik penkiolika mėnesių čia klebonaujantis kun. A.Nėnius.

Jis priminė, kad Gelgaudiškio vardas siejamas su XV amžiaus Vytauto Didžiojo politiku Jurgiu Gedgaudu. Pirmoji bažnyčia pastatyta apie 1578 metus dvarininko Povilo Sapiegos. Tai buvo Žemaičių vyskupijos Zapyškio parapijos filija. Pirmajai bažnyčiai sunykus, 1691 metais Kazimieras Oziemblovskis pastatė antrąją, taip pat medinę bažnyčią. Tuo pat metu ji tampa parapijos bažnyčia. Ji stovėjo 98 metus, kol Elena Čartoriskienė 1789 metais pastatė trečiąją bažnyčią. Parapija perėjo į Vygrių (vėliau Seinų) vyskupijos priklausomybę. Deja, trečioji 1864 metais sudegė. Tada Gelgaudiškio savininkas buvo protestantas baronas grafas fon Koidelis, valstiečius į darbą varydavęs net ir sekmadieniais. Todėl nekeista, kad 1866 metais pradėtai statyti ketvirtajai Gelgaudiškio bažnyčiai jis aukojo ne daugiau, kaip ir valstiečiai, kiek jam išėjo nuo valdomos žemės. Caro valdžia tada liepdavo prie bažnyčių statymo prisidėti ir tiems, kurie išpažįsta kitą tikėjimą, jei gyvena katalikų parapijoje. Deja, 1868 metais pastatytai ketvirtajai Gelgaudiškio bažnyčiai didesnės paramos iš grafo neteko, todėl ji nepasižymi jokia prabanga: nėra kultūros ar meno vertybių, jokių auksavimo elementų, paprasti liturginiai drabužiai, neįmantrūs indai, o 1695 metais Simono Sorio išlietas varpas vertingas tik dėl savo amžiaus. Vargonai jau tada pastatyti seni, todėl išsidėvėjęs mechanizmas po dar tiek metų gyvavimo nepasidavė paprastam balsų derinimui ir instrumentą teko „išleisti į pensiją“.

Klebonas, dar tik vienerius metus Gelgaudiškyje besidarbuojantis, rado daug nuveiktų savo pirmtakų darbų. Daug atliko 24-erius metus čia dirbęs kun. Gintautas Skučas, jį po mirties pakeitęs kun. V.Jackūnas, todėl dabartinio klebono rūpestis – atgautos senosios klebonijos pastatas. Jis apverktinos būklės, todėl reikalingas remontas.

Kun. A.Nėnius raporte vyskupui sakė, kad parapijoje katalikais save laiko apie 3300 žmonių, sekmadieniais bažnyčią lanko tik dešimtoji jų dalis. Per klebono darbo šioje parapijoje laiką pakrikštyta 40 vaikų, buvo 19 santuokų ir 71 laidotuvės, Pirmąją Komuniją priėmė 126 parapijiečiai. Apie 80 proc. mokinių lanko tikybos pamokas. Klebonas pasidžiaugė, kad turi puikų pagalbininką, choro vadovą ir vargonininką Edgarą Pilypaitį, kuris kartu yra ir Kultūros centro direktorius, todėl stengiasi, kad nestigtų renginių nei bažnyčioje, nei ten. „Tai žmogus, sugebantis visus uždegti, išjudinti“, - sakė klebonas, kartu pabrėždamas, kad miestelyje veikia aktyvūs bendruomenės „Atgaiva“ žmonės, suprantantys, kad bendromis pastangomis galima daug nuveikti. „Ateis toks laikas, kai aš pasiilgsiu tos grupelės entuziastų, kurie ir vidurnaktyje pasiruošę nors ir per galvą persiversti, kad tik viskas sklandžiai pavyktų, - sakė kun. A.Nėnius, - nors už tai juos kai kurie broliai parapijiečiai nori prikalti prie kryžiaus…“ Kunigas taip pat guodėsi, kad, atvykęs dirbti į Gelgaudiškį, susidūręs su kenkimu tų, kurie save vadina bažnytininkais. Keista jam būna girdėti visokių gandų apie save, kaip jis toks, mažas žmogus būdamas, tiek daug sugebąs. Įprato nekreipti į tai dėmesio, juk jei žmogui patinka plepėti, tegul plepa. Iš tiesų kartais žmonėms trūksta vienybės ir tarpusavio supratimo.

Šv. Mišias aukojęs vyskupas R.Norvila pasveikino gelgaudiškiečius su jų švente ir pagyrė, kad jie gražiai susitvarkė miestelį, kaip ir jų tėvai, seneliai ir protėviai, rūpinasi palikti kažką gero ateities kartoms. Tam reikia bendro troškimo, kuris, atrodo, Gelgaudiškyje yra. Vyskupas kvietė visada iškelti kilnius dalykus, atėjusius iš praeities – jubiliejiniai metai kaip tik yra gera proga visa tai atrasti ir atskleisti. „Viskas, kas buvo čia sukurta, atlikta tikėjimo dėka, - sakė vyskupas. – Linkiu stiprinti savo tikėjimą ir šiandien kiekvienam iš jūsų, nors ir pamažu, kantriai, iš lėto, pradedant nuo vidinio gyvenimo šeimoje, paskui skleidžiant jį aplinkoje“. Ganytojas sakė, kad daugelį žmonių šiandien slegia požiūris į materialius dalykus. Dar yra skurdo, vargo, kurie kartais ir dėl tų pačių žmonių kaltės atsiranda. Tačiau reikia išmokti neverkšlenti, nesiskųsti, nebūti pesimistams, o daryti, kad sektųsi geriau.

„Ar po karų žmonės gyveno geriau? – klausė vyskupas. – Žinoma, ne. Taigi nėra jau taip blogai, bet mūsų nuolatinis skundas sukelia daugiau problemų, negu jų yra. Visa tai dar pakursto žiniasklaida, iškelianti į pirmą vietą blogus dalykus. Turėkime savo galvą ir spręskime savo protu, o neskubėkime pasmerkti, nuteisti“.

Vyskupas teigė, kad dabar vyrauja aplinka, kuri daugelį užkrečia pesimizmu. Kad ir į kurią parapiją nuvyktų, jis vis girdi, kad laidotuvių daugiau negu krikštų. Ir žmonės ima aiškinti esą taip yra dėl ekonominių ir finansinių sunkumų. „Tikrai ne todėl jauni žmonės neaugina daugiau vaikų, - sakė ganytojas. – Iš tiesų svarbiausia priežastis yra kaip koks maras paskleista nuotaika, kuri užvaldo mūsų gyvenimą ir naikina tautą. O paskui visi kaip papūgėlės kartoja, esą kaip galima auginti vaikų, jei taip sunku pragyventi. Ar buvo geriau gyventi kada nors anksčiau? Na, gal vienerius kitus metus, bet šeimos tikrai augo gausesnės. Ar ne todėl, kad tikėjimas įkvėpdavo vilties?“ Vyskupas taip pat priminė, kad sekmadieniais švęsti yra būtina, jei norime nugalėti savaitės rūpesčius ir įgauti dvasiai stiprybės. Ir tai gauname veltui. „Bet vėl kažkokia bendra nuotaika užvaldžiusi žmones, esą jie sekmadieniais neturi laiko ateiti į bažnyčią. Tai dar vienas melas, - sakė vyskupas. – Jei Dievą sutiktume akis į akį, taip nesakytume, užtektų laiko atlikti viską taip, kad sekmadienį skirtume Viešpačiui, ir tai laikytume pačiu svarbiausiu dalyku“. O laiko svarbiausiems dalykams visada atsiras. Gaila, kad žmonės nesuvokia, kaip svarbu pasistiprinti Viešpaties malonėmis tą vieną savaitės dieną. Pasak vyskupo, niekas kitas už mus to nepadarys, nes savo išganymu turime rūpintis patys.

* * *

Gelgaudiškio 500 metų jubiliejaus šventė parodė, kad kai bendruomenė yra stipri ir vieninga, kai dirbama dėl bendro tikslo, ir sunkiausius darbus galima įveikti.

Romas BACEVIČIUS

Vido VENSLOVAIČIO ir gelgaudiskis.ten.lt nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"