Atnaujintas 2004 rugpjūčio 20 d.
Nr.62
(1265)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Siauri vartai

Vasara jau besibaigianti, ir daugelis grįžta iš atostogų pailsėję ir vėl pasiryžę kibti į įprastinius darbus.

Tačiau šį sekmadienį tikintiesiems, dalyvausiantiems Mišių aukos šventime (pirm visų kitų darbų), teks atlikti nelengvą Dievo darbą (plg. Jn 6, 29), tai yra pasistengti ne tik iš naujo tikėjimo akimis žvelgti į savo vienintelį Mokytoją, bet ir tvirtu pasitikėjimu priimti kietus Jo žodžius, kuriems vykdyti reikia dieviškos malonės.

Sykį Jėzus mokydamas keliavo į Jeruzalę, ir kai kažkas Jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“, Jis tarė: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (plg. Lk 13, 22 – 24).

Kas gi yra tas ėjimas pro ankštus vartus? Tai mūsų nuolatinės pastangos taip sekti Kristumi, kad kasdien mes vis rečiau klampotume po klastingus savo egoizmo tenkinimo pelkynus, kurie yra erdvūs vartai ir platus kelias, vedantis į prapultį (plg. Mt 7, 13) ir vis ryžtingiau, nuoširdžiau bei nuosekliau laikydamiesi Jo žodžių, per gyvenimą žengtume siauruoju išganymo keliu. Jis tikrai mus veda į palaimingą su gyvuoju Dievu bendravimą, prasidedantį dabar ir vis didėjantį Amžinybėje, tačiau, deja, nedaug juo einančiųjų (plg. Lk 13, 24).

Kol gyvename Žemėje, Viešpaties malonė įvairiais būdais nesiliaus mus visus kviesti pažinti Jį ir Jo absoliučią tiesą, kurios pažinimas mums garantuoja gyvo tikėjimo augimą, o tikėjimo klestėjimas gimdo dievišką meilę, kuri, pražydusi Viešpaties garbei ir artimo labui, tolydžio bręsta išmėginimuose, kurie padaro mus vertus tapti Dievo karalystės paveldėtojais (plg. 2 Tes 1, 3 – 5).

Taigi nors žmogaus prigimtis neretai pasišiaušia girdėdama Jėzų, raginantį mus pirmiausia atsižadėti savojo ego, kad, išsilaisvindami nuo to žalingo „viršsvorio“, taptume pajėgūs su didėjančiu troškimu „vilkti“ Išganytojo tiesos pančius (plg. Mt 16, 24), tačiau kai besąlygiškai paklūstame Jo kvietimui eiti paskui Jį ir su Juo pro ankštus gyvenimo vartus, tada mums nebereikia stengtis taip „susiriesti“, kad panašėtume į tą metaforišką kupranugarį, kurio kupros (tinkamu laiku) išnyksta ir jis pralenda net pro adatos skylutę (plg. Mt 19, 24).

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija