|
Neįgaliųjų bičiulė
Prieš penkiolika metų, 1988ųjų pavasarį, Lietuvos neįgaliųjų gyvenimas pasikeitė. Tais metais buvo įkurta Lietuvos invalidų draugija. Taip pat pradėjo kurtis Invalidų draugijos skyriai visuose šalies rajonuose.
Jonavietė Violeta Neimontaitė, dar dirbdama rajono centrinėje bibliotekoje, visuomeniniais pagrindais pradėjo bendrauti su Jonavos rajono invalidais. Tačiau tai buvo tik pavieniai susitikimai su neįgaliais žmonėmis. Keli susitikimai respublikinėse knygos šventėse su pirmuoju Lietuvos invalidų draugijos pirmininku rašytoju Jonu Mačiukevičiumi leido suprasti, kad ir Jonavos rajone invalidai bus suburti į vieną branduolį, kas leis neįgaliems žmonėms artimai bendrauti, bendrai ir konkrečiai spręsti visas invalidų problemas.
Kada Jonavoje pradėjo kurtis Lietuvos invalidų draugijos Jonavos skyrius, V.Neimontaitė tapo Jonavos rajono socialinio aprūpinimo skyriaus vyr. inspektore invalidų reikalams. O nuo 1991 metų sausio ji tapo Lietuvos invalidų draugijos Jonavos skyriaus pirmininke.
V.Neimontaitė išvydo šį pasaulį beveik prieš penkis dešimtmečius Kaišiadorių miesto pakraštyje. Ir nors jau buvo balandžio vidurys, už lango iš dangaus dar krito snaigės, o visa žemė buvo padengta baltu patalu. Ši gležnutė mergaitė atėjo į pasaulį lyg skubėdama, nes gimė septynių mėnesių. Nuo pirmų Violetos gimimo dienų prasidėjo jos žiauri kova už gyvenimą. Violetos motina nuolat verkė pagimdžiusi neįgalią dukrytę, o medikai, jeigu ir nekalbėjo apie mergaitės trumpalaikį gyvenimą, bet vis užsimindavo apie jos ateitį invalido vežimėlyje. Tačiau bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, mažoji Violeta pamažu augo, stiprėjo. Nuolat globojama mamos, tėčio ir, svarbiausia, močiutės
Atėjo diena, kada Violeta pradėjo lankyti Kaišiadorių 1-osios vidurinės mokyklos pirmąją klasę. Tada ji nežinojo, kad sunkiai vaikščiojančiai mergaitei gydytojai tiesiog nerekomendavo mokytis. Tačiau tėvai dėjo visas pastangas, kad Violeta lankytų mokyklą.
Trejus metus V.Neimontaitė mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Tai buvo metai, kada jai buvo itin sunku pasiekti mokyklą, nors iki jos buvo trys šimtai metrų. Pirmaisiais mokslo metais Violetą į mokyklą nešdavo tėvai, o iš mokyklos pirmoji jos mokytoja Danutė Gudžiūnienė arba klasės draugės. Tai buvo kančių keliai.
Ketvirtąją klasę V.Neimontaitė jau pradėjo lankyti Jonavoje, 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Ir čia nebuvo lengva, nes mergaitė mokykloje buvo vienintelė su fizine negalia. Tačiau klasės draugų, ypač auklėtojos Stefanijos Kičienės didelių pastangų dėka tuos sunkumus visuomet pasisekdavo įveikti. Taip slinko metai, kurių dalis prabėgdavo mokykloje, o visos vasaros Saulutės sanatorijoje. Tačiau 1973-ieji Violetos gyvenime buvo patys laimingiausi metai: baigta mokykla, rankose - vidurinės mokyklos baigimo atestatas.
Po vidurinės mokyklos baigimo Violeta nerimavo, kokį gyvenimo kelią pasirinkti. Siekti toliau išsilavinimo neįgaliai merginai buvo ne taip lengva. Tačiau ji ryžosi. Po operacijos išvažiavo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus elektromechanikos technikumą. Šioje mokymo įstaigoje mokslo dienos bėgo greitai, ir V.Neimontaitė 1975 metais jau atliko gamybinę praktiką Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto skaičiavimo centre. Violeta patenkinta: nors ji ir neįgali, tačiau turi mėgstamą specialybę ir pati sau galės užsidirbti duoną.
1976 metų pavasarį V.Neimontaitė su pagyrimu baigė Vilniaus elektromechanikos technikumą ir pradėjo dirbti Jonavos gamybiniame susivienijime Azotas (dabar akcinė bendrovė Achema). Tačiau susivienijime Skaičiavimo centras tik kūrėsi, tad jaunoji specialistė su įmonės stipendija buvo pasiųsta mokytis į Kauno politechnikos institutą. Taip Violeta tapo instituto Automatikos fakulteto taikomosios matematikos specialybės studente.
O mokytis buvo nelengva. Pirma, instituto dėstytojai į studentę su negalia žiūrėjo nepatikliai. Tačiau mandatinės komisijos metu padėjo instituto rektoriaus Martinaičio tvirtas žodis. Antra, Violeta mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, o čia visi terminai buvo anglų kalba. Tačiau ryžtas ir begalinis noras sėkmingai baigti mokslą nugalėjo visus sunkumus.
1981 metais V.Neimontaitė baigė Politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Azoto skaičiavimo centre. Tačiau greitai mergina pamatė, kad Azote dirbti inžiniere programuotoja jai neteks. Dar 1982 metais, pablogėjus sveikatai, reikėjo ieškoti kitokio darbo. Taip atsirado darbas Statistikos valdybos Jonavos skyriuje, tačiau čia buvo ne tokia technika kaip Azote.
1983 metų rugpjūtį V.Neimontaitė gavo pasiūlymą dirbti centrinės bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vyr. bibliotekininke. Ir nors šis darbas buvo nesusijęs su pasirinkta specialybe, Violeta sutiko, nes nuo mažens mėgo ir brangino knygas.
Kaip jau minėjome, šiandien V.Neimontaitė Lietuvos invalidų draugijos Jonavos skyriaus pirmininkė. Ji atiduoda visas jėgas ir šilumą rajono žmonėms su negalia. V.Neimontaitė gerai žino, kad tokiems žmonėms visur ir visada reikalinga ir šiluma, ir supratimas, ir atjauta.
Alfonsas ZUBRECKAS
Jonava
© 2004 "XXI amžius"
|