|
Gimę po nelaiminga žvaigžde,
arba Žiauri 1941-ųjų birželio tragedija
Alfonsas ZUBRECKAS
1991 m. birželio 24-oji. Maždaug už pusės kilometro nuo Raseinių rajono Viduklės geležinkelio stoties Tauragės link vedančio geležinkelio, Kampaičių kaime, kur prieš karą stovėjo Šimanauskų sodyba, didelis žmonių sambūris. Čia, minint šios šeimos antrąją karo dieną žiauraus išžudymo 50-ąsias metines, atminimo kryžių pašventino Viduklės parapijos klebonas kun. Jonas Tamonis. Kryžių pastatyti sumanė vienintelis tada gyvas likęs Šimanauskų sūnus Teofilis.
Kas gi įvyko tą tragišką 1941 m. birželio 24-ąją šioje Raseinių rajono Kampaičių kaimo sodyboje? Kam nusikalto tada ši tyli šeima, kuri buvo itin žiauriai išžudyta?
Antanas Šimanauskas augo vidutinio ūkininko šeimoje. Todėl, iš pat mažens pamėgęs žemę, svajojo užaugęs nusipirkti žemės ir sukurti stiprų ūkį. Tam reikia pinigų. Todėl Antanas su draugais išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas. Apsigyveno Čikagoje, kur ne tik dirbo, bet po darbo vakarais ir mokėsi. Po kelerių metų grįžo į gimtinę, sukūrė šeimą su darbščia lietuvaite Zofija Vaičekauskaite. Kampaičiuose nusipirko 53 hektarus žemės, pasistatė pastatus ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Viename didelio pastato gale įkūrė pieno punktą, o antrame pradžios mokyklą. Jaunasis dvaro šeimininkas gerai žinojo, kad be mokslo daug ko nepasieksi, todėl jo ūkyje ir veikė pradžios mokykla aplinkinių gyventojų vaikams.
Bėgo metai, jaunojo ūkininko A.Šimanausko ūkis klestėjo ir davė pelną. O be ūkio darbus nudirbti samdomų darbininkų, ūkyje nuolat dirbo ir Antano žmona Zofija, jau paaugusios dukros Jadzė ir Adelė. A.Šimanausko duktė Jadzė, baigusi Kelmėje pieninių vedėjų kursus, buvo nepakeičiama talkininkė tėvo pienininkystės ūkyje. Būdama muzikali mergina, laisvalaikiu nuolat giedojo Viduklės parapijos bažnyčios chore. Kita Šimanauskų duktė Adelė, baigusi Raseinių gimnazijos keturias klases, taip pat aktyviai talkininkavo tėvų ūkyje. Ji nevengė ir visuomeninės veiklos: aktyviai dalyvavo vietos Ateitininkų ir Šaulių organizacijų veikloje.
Pats ūkininkas A.Šimanauskas taip pat ne vien tik gerai tvarkėsi savo ūkyje. Dar ankstyvoje jaunystėje išmokęs groti armonika, linksmino aplinkinių kaimų jaunimą gegužinėse, grojo ne vieneriose vestuvėse, taip pat aktyviai dalyvavo Nemakščių parapijos bažnyčios chore. Būdamas gabus muzikai, išmoko groti vargonais ir ne kartą pavaduodavo Nemakščių bažnyčios vargonininką.
Tačiau virš Šimanauskų šeimos jau kaupėsi tragiškos lemties debesys. Tragedija prasidėjo 1939 metais. Vieną ankstyvą rytą Z.Šimanauskienė daržinėje rado pasikorusios dukters Jadzės lavoną. Jos pasitraukimo iš gyvenimo priežastis buvo nelaiminga meilė. Tai buvo šeimos tragedijos pradžia.
1941 metų birželio viduryje šalia Nemakščių miestelio (penki kilometrai nuo Kampaičių kaimo) apsistojo rusų kariuomenės dvyliktojo mechanizuoto korpuso 202-asis motorizuotas šaulių divizijos karinis dalinys. Kaip tik tada į Kampaičių kaime esančią Šimanauskų sodybą buvo atkeltas minėtas 202-asis motorizuotas šaulių divizijos karinis junginys, kurio kariai su priešlėktuviniais ginklais turėjo saugoti nuo priešo lėktuvų antskrydžių besitraukiančią rusų karinę techniką.
Kaip vėliau, jau po karo, prisiminė artimiausias A.Šimanausko kaimynas Antanas Dimša, kuris dirbo jo pieninėje darbininku, prieš pat karą A.Šimanauskas su A.Dimša rusų kariškių buvo išvaryti prie aerodromo statybos darbų netoli Raseinių. Minėto aerodromo statybos darbams jie būdavo išvežami visai savaitei. Kaip prisimena A.Dimša, 1941 m. birželio 22 d., šeštadienį, jis A.Šimanauskui pasiūlė važiuoti namo. Tada Antanas ir pasisakė kaimynui, kad jis nujaučia kažką negero, ir jie nutarė važiuoti namo kitą dieną. Kaip žinoma, tą pačią dieną prasidėjo karas, o birželio 24-osios ankstų rytą Šimanauskų sodyboje pasigirdo sodybos šeimininko A.Šimanausko šauksmas: Kaimynai, gelbėkite!
Tik vėliau, kada viskas nurimo, Antano kaimynas A.Dimša bei šalimais gyvenę broliai Antanas ir Jonas Kaminskai apsilankė Šimanauskų sodyboje. Tai, ką jie čia pamatė, buvo neįtikėtina ir labai žiauru.
Rusų kareivių Šimanauskų sodyboje tada jau nesimatė, tik kieme gulėjo vieno negyvo rusų kareivio lavonas. O Šimanauskų gyvenamojo namo visos durys buvo plačiai atidarytos. Šalia virtuvės esančiame nedideliame kambarėlyje rastas nužudytos senutės Linkevičienės, kuri tuomet gyveno pas Šimanauskus, kruvinas lavonas. Kieme, prie šulinio, buvo didelis kraujo klanas. Kaimynai iš šulinio ištraukė nužudytos Z.Šimanauskienės lavoną. Vasaros lauko virtuvėje aptiktas paties sodybos šeimininko A.Šimanausko lavonas, kuris visas buvo subadytas ir supjaustytas. O A.Šimanauskaitės kruvinas kūnas rastas daržinėje. Ji buvo žiauriai sudarkyta, išbadytos akys, sudraskyti drabužiai.
Kada 1941 m. birželio 24 d. rytą Šimanauskų sodyboje įvyko žudynės, aš prisiminti negalėjau, nes buvau dar mažas man buvo tik daugiau nei dveji metai. Mano tėvai tuomet gyveno Ylių kaime, Viduklės geležinkelio pakraštyje, ir iki išžudytos sodybos buvo maždaug pusė kilometro. Jie šiuos žmones gerai pažinojo. Tik vėliau, kada aš pradėjau lankyti mokyklą, iš savo tėvų ir kaimynų sužinojau tikrąją šios šeimos tragediją.
1940 metais, kada Lietuvoje pasirodė pirmieji rusų kareiviai, o vėliau sovietinės valdžios buvo okupuota ir visa Lietuva, tuometinė sovietinė valdžia iš dalies apkarpė Šimanauskų žemę. Dalis jos buvo paskirta buvusiam Šimanauskų bernui, kita dalis atiteko netolimai kaimynei, kuri tuomet gyveno šalia mano tėvų sodybos Ylių kaime.
Tuomet, kada prasidėjo karas ir visa Šimanauskų šeima buvo išžudyta, šia istorija niekas nesidomėjo. Nes tai daryti galbūt ir nebuvo kam. Tada keitėsi valdžios, tad visa kaltė dėl Šimanauskų žūties teko buvusiems rusų kareiviams. Todėl vėliau dėl minėtos tragedijos jokia byla nebuvo iškelta ir kaltininkai nebuvo nubausti, nes tiesiog galbūt nebūtų buvę ir ko bausti.
Šiandien, daugelio tuometinių Šimanauskų kaimynų tvirtinimu, pats Antanas labai išgyveno dėl dalies jo žemės atėmimo ir tikėjosi ją atsiimti. Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad rusų kareiviai, tuomet išžudę Šimanauskų šeimą, buvo tik samdomi žudikai. O šių šeimų žudynių užsakovais buvo tie žmonės, kam norėjosi pasisavinti visą Šimanauskų turtą.
Kaip susiklostė tolesnis A.Šimanausko sūnaus Teofilio likimas (jis minėtos tragedijos auka netapo, nes tuo metu nebuvo namuose)?
A.Šimanauskas, kada jau paūgėjo sūnus Teofilis, svajojo palikti ūkį sūnui, kuris pratęstų savo tėvo tradicijas. Tačiau vaikinas pasirinko kitą gyvenimo kelią. Teofilis, tuomet jau pakeitęs pavardę ir tapęs Šimoniu, 1938 metais baigė Kauno karo mokyklą ir pradėjo tarnybą tuometėje Lietuvos kariuomenėje. Tačiau 1940 metais okupacinė valdžia T.Šimonį ne tik išvarė iš Lietuvos kariuomenės, bet ir su nemažu būriu Lietuvos karininkų ištrėmė į Sibirą. Teofilis tolimame Norilske ne vienerius metus kentė politinio kalinio dalią.
Vienintelis iš Šimanauskų šeimos likęs gyvas ir nežuvęs sovietinės mirties lageriuose T.Šimonis sukūrė šeimą, apsigyveno Kaune ir aktyviai įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą. Jis ne vienerius metus dainavo Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore, dalyvavo politinių kalinių, Lietuvos atsargos karininkų veikloje, buvo Kauno žemaičių bendrijos narys. Kaip jau minėjome, 1991 metų vasarą, minint savo tėvų tragiškos žūties 50-ąsias metines, Raseinių rajone Kampaičių kaime, kur buvo jo tėvų Šimanauskų sodyba, pastatė atminimo kryžių.
Tačiau T.Šimonio, kaip ir jo tėvų, laukė tragiška lemtis. 1998 m. spalio 28 d. du dimisijos karininkai dimisijos pulkininkas leitenantas Stasys Buzas ir dimisijos kapitonas T.Šimonis grįžo iš vieno kultūrinio renginio Vilniuje. Kaip tik tą dieną, kada T.Šimonio namai jau buvo pasiekiami ranka, Kaune, ties Šilainiais, abu dimisijos karininkus kliudė dideliu greičiu važiavęs automobilis. Abu karininkai tuomet žuvo. O Juozas Olekas, kuris važiavo automobiliu ir buvo minėtos avarijos kaltininkas, liko nenubaustas, šiandien net užima sveikatos apsaugos ministro postą.
Dimisijos kapitonas T.Šimonis, kaip ir jo tėvai bei seserys, susilaukė tragiško likimo. Kaip ir jo tėvų bei seserų žudynėse, taip ir jo mirties atveju, pasirodo, kaltų nėra. Galbūt tokia jau gyvenimo lemtis?
© 2004 "XXI amžius"
|