Be kaltės kalti...
Na, tai kas, kad vėjas beldžias į duris,
Kad jaunystė pasiklydus nesugrįš...
Na, tai kas, kad mes žili žili,
Bet širdis jauna jauna;
Skambant šiems dainos žodžiams mintimis grįžau į neramią jaunystę, kuri mūsų laikais nebuvo labai linksma. Gyvenome dviese su mamyte, tėvelis buvo miręs, brolių, seserų neturėjau. Turėjome 20 ha žemės, tai reikėjo ir darbininkų pasiieškoti, kad patalkintų, o ir pati dirbau.
Bet dirbau ir kitą darbą, ne mažiau sunkų ir pavojingą: kiek galėdama padėjau sužeistiems partizanams.
Pirmas mano gydytas partizanas Pakšys-Špokas. Jam buvo sužeista ranka virš alkūnės. Tokia žaizda nepavojinga ir greit gyja. Žinoma, gerdavo vaistus nuo kraujo užkrėtimo.
1945 metų pavasarį Jokui Jokubkai buvo sužeista koja. Teko gydyti, komplikacijų nebuvo. Ramaus ir gero būdo vaikinas išgijo, nešlubavo.
Tų pačių metų liepos 18 dieną skaudų smūgį patyrė alizaviečių būrys. Kariuomenė ir vietinė milicija stribai apsupo Jainiūniškio pušyną prie ežerėlio, nelygioje kovoje žuvo trylika apylinkės vyrų. Tai Jonas, Apolinaras, Romas Jokubkos, Antanas ir Vaclovas Glemžos, Pranas ir Julius Pučetos, Stasys Kepalas, Jonas Kesiūnas, Petras Tamošiūnas, Leonas Pikūnas, B.Rimavičius.
1946 metais buvo sužeistas Antanas Gūra- Šarūnas. Jo gydymas buvo labai sunkus ir sudėtingas, tačiau išgijo ir liko dėkingas.
Išaušo 1947 metų Velykų rytas. Nuaidėjo šūviai, ir penkių Suvaidiškių kaimo partizanų kraujas aplaistė šį Šventą Prisikėlimą. Tą rytą žuvo ir Šarūnas.
Menasi laikai, kada lietuvio širdis nežinojo, už ką grandinės ant rankų, už ką išbraidyta Sibiro taiga, tolimas Norilskas, už ką vežė nekaltus, vagonuose užkaltus. Už ką brolis broliui priešu liko.
Bėgo dienos, vis netekdavome savo narsių draugų. 1948 metais buvo sužeistas Laukmeniškių kaime Kazys Glemža, bet laimingai pabėgo. Ilgai teko gydyti ir slaugyti, iš dalies pasveiko (blogai valdė kairę ranką), bet iš būrio nepasitraukė. 1950 metais, norėdamas aplankyti savo gimtinę, namų palaukėje prie gimtosios Šekštos, kur vaikystėje braidyta, žirgeliai ganyti, K.Glemža žuvo.
O tos dienos neramios ir greitos neša viską į praeities gelmes. Nusineša mūsų džiaugsmo kristalėlius, kurių nespėjome surinkti, nusineša ir skausmo drumzles, kurios ilgiau pasilieka širdyje, bet ir jas pasiglemžia besisukantis gyvenimo ratas.
Neprisimenu, kuriais metais buvo sužeistas Antanas Prakapavičius-Nendrė. Teko ir jam padėti, bet po to vėl buvo sužeistas (į vidurius) ir mirė pas gerus žmones, kurie partizaną palaidojo kaip pridera.
Kautynėse 1949 metais buvo nušauti Adolfas Petruišis ir Romas Vaivada.
O kai rudenėlis nudažė medžius auksu, kai partizanų gretos vis retėjo, vykdydamas kovinę užduotį buvo sunkiai sužeistas alizaviečių būrio vadas Jonas Šidlauskas-Robinas. Jam padėti mes buvome bejėgiai dvi kulkos buvo pervėrusios partizano vidurius. Po paros jis mirė, kovą tęsti palikęs broliui Albinui Šidlauskui.
A.Šidlauskui irgi buvo sužeista ranka ir koja, bet žaizdos buvo nepavojingos. Jis turėjo slėptuvę, tad, kiek pagulėjęs, vėl grįžo į būrį. Teko gydyti.
Labai sunkiai buvo sužeistas Bronius Šinska. Jis neteko dviejų dantų, kulka išnešė akį, buvo peršautas liežuvis, negalėjo kalbėti (bendravome raštu). Kartu su Kupiškio gydytojais teko gydyti ir jo sužeistą kairiąją ranką. Gydymas truko ilgai. Pasveikęs Bronius iš būrio pasitraukė. Mirė jis, kaip teko girdėti, neseniai.
Kartais būdavo ir sunkių dienų, kai reikėjo važiuoti pas žmones, kur buvo paliktas ligonis. Važiuodavau jų kviečiama arba gavusi ryšininkų raštelį. Sėsdavau ant dviračio ir pirmyn! Ant kojos užvyniotas bintas, už liemenėlės vaistų milteliai ir tabletės, o visa kita jau žmonės duoda. Jeigu miške patys turi. Tokie buvo laikai: pikti, žiaurūs, be gailesčio.
1950 metų rudenį žuvo išduotas Albinas Šidlauskas-Vėtrungė. Po to liko tik atskiros partizanų grupelės, kurioms bandė vadovauti Linas Pivoravičius-Kanapė, tačiau nesėkmingai.
1951 metų vasarį į mūsų pirkios duris naktį pasibeldė milicininkų būrys. Mane areštavo, prasidėjo tardymai, kol po pusės metų pasiekiau Irkutsko lagerius.
Iš laiškų sužinojau, kad 1952 metais, Kupreliškio kunigo išduoti, penki partizanai buvo užmigdyti ir paimti gyvi.
Taip žuvo vyrai mylimoje Lietuvoje, o kur jų palaikai, dar ir šiandien jų artimieji nežino. Kylantys paminklai pakelėse ir žuvimo vietos praeiviui mena, kad čia, savo krauju aplaistę tėviškės žemelę, užmigo amžinu miegu partizanai.
Dar yra nemažai žmonių, kurie mena tuos žiaurius laikus, kai apylinkėse griaudėjo šūvių salvės, kai gatvėse, šunų tampomi, gulėjo nuogi žmonės. Tai buvo laikas, apie kurį dabartinis jaunimas abejodamas sako: Taip negalėjo būti, kad miręs žmogus gulėtų gatvėje! O taip buvo!
Akvilija MARCINKEVIČIŪTĖ-BALZIENĖ,
buvusi ryšininkė
© 2004 "XXI amžius"
|