Pirmasis puslapis
Atmintis
Laikas ir žmonės
Likimai
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Neišdilo meilė Lietuvai

1973 metais Alfonsas Šešplaukis su Notre Dame universiteto studentu Linu Sidriu (dešinėje). Dabar Linas Sidrys yra med. dr. oftalmologas Čikagoje

Lietuvių rašytojų draugijos valdyba 1951 metais Čikagoje (pirmoje eilėje iš kairės): P.Gaučys, B.Babrauskas, V.Ramonas, (antroje eilėje iš kairės) A.Baronas ir A.Šešplaukis-Tyruolis Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Rašytojas Alfonsas ŠEŠPLAUKIS-TYRUOLIS man yra labai artimas ne tik todėl, kad abu mokėmės (tik ne tuo pačiu metu) Linkuvos gimnazijoje, kiekvieno iš mūsų vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje vaikščiota tais pačiais takeliais palei Mūšą ir Kruoją, ne tik todėl, kad jis – mano lietuvių kalbos mokytojos Kauno buvusioje „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, Onos Dabrilaitės bendramokslis. Kaip ir A.Šešplaukiui, man svarbi mūsų kultūros istorija, mūsų tautos asmenybių išlikimas ateinančių kartų atminty, mūsų kultūros vieta pasaulinės literatūros kontekste, literatūriniai ryšiai.

O apie patį jubiliatą A.Šešplaukį-Tyruolį, kuriam netrukus sukaks 95-eri ir kuris yra kupinas energijos, užmojų bei mielai bendrauja su plunksnos broliais, sužinosite iš mudviejų pokalbio. Tiesa, kalbėtis per didžiulius nuotolius (rašytojas gyvena Čikagoje), kai skiria ir drauge jungia Atlanto vandenynas, sudėtinga, bet esame rašto žmonės ir, kaip regėsite, nuotoliai mums netrukdė. Tad imu iniciatyvą į savo rankas.

Lietuva jūsų darbuose tarsi Laimės žiburio kalnas, tarsi ta nepaprasto grožio žydinčios obels šaka, į kurią tiesiasi jūsų širdis ir jausmai. Aišku, ilgesį Tėvynės, kuriai skirta visa jūsų veikla, sustiprina tas lemtingasis 1944-ųjų vasaros išsiskyrimas. Manau, kad ir gimtinė, ir tėvų namai jūsų kūrybiniam susitikimui ir darbams turės ir turi ypatingą reikšmę. Galbūt poeto galias paveldėjot iš tėvų ar senolių?

Kad vienokius ar kitokius gabumus mes paveldime iš tėvų, senolių, o juos vėliau subtiliai panaudojame, nėra abejonės. Galimas dalykas, kad polinkį į poeziją ir aš paveldėjau iš mamos. Ji turėjo šių polinkių, tai juos galėjo ir man perduoti.

Tėvų namus prisimenu mielai ir net nostalgiškai. Kaip jauniausias dviejų brolių ir sesers šeimoje, jiems jau esant svetur, buvau bemaž nuolatiniame tėvų dėmesio centre. Savo meilės, nuoširdumo ir globos jie gal man skyrė daugiau negu visiems kitiems.

Ir tėvynės, ir tėviškės netektis 1944-ųjų vasarą traukiantis į Vakarus nuo karo grėsmės (kaip tikėjomės, laikinai) buvo sunkiai išgyvenama. Apie tai kiek daugiau rašau savo knygelėje „Palikus mylimą tėvynę“ (išleido „Varpas“ Kaune 1998 m.).

Lietuva, apie kurią buvau rašęs jau studijų metais (pavyzdžiui, diplominis darbas „Vokiečių klasikai ir lietuvių dainos“) dabar pasidarė šventas žodis – tabu. Už tėvynės ribų, už „geležinės uždangos“ jos ėmiau ieškoti svetimose literatūrose. Į svetimą kraštą buvo išsineštas tėviškėje gautas palikimas: gimtinės meilė, jos įtaka kūrybinei veiklai, nusiteikimas ir svetur išlikti deramam lygyje.

Mano tėvas – Liudas Šešplaukis iš Pamuckų kaimo, motina – Antanina Tamošiūnaitė iš Girbutkių kaimo. Jos jauniausioji sesutė, Karo ligoninės Kaune medicinos sesuo, kurią mes vadindavome tute Razyte, pagelbėjo man užbaigti Linkuvos gimnaziją, nes tėvai iš šešių hektarų ūkelio to padaryti nebūtų galėję. Abu vyresnieji mano broliai – Vladas ir Leonas – buvo baigę Linkuvos rusišką dviklasę mokyklą, bet toliau nebesimokė. Vladas, tapęs paštininku, padėjo man eiti gimnazijos mokslą, kaip ir tutė Razytė. Leonas – aviacijos viršila – padėjo man įsikurti Kaune pradedant studijas. Sesuo Aleksandra (Olesė) buvo kaip ir įdukrinta pas tetulėną Vincą Mikelaitį Noreikonių kaime netoli Pakruojo.

Gimęs Linkuvoje praeito amžiaus devintųjų metų rugsėjo 10 dieną (pagal naują kalendorių) – rugsėjo 23 dieną, pirmuosius penkerius ankstyvos vaikystės metus praleidęs Pakruojy, prieš Pirmąjį pasaulinį karą su tėvais atsiradau tėvo sodyboje Pamuckų kaime, kuri tapo tikrąja mano tėviške. Sodyba penkiolikos „gryčių“ kaime prie pat ežero, kitoj Mūšos pusėj - Petrošiūnų kaimelis, kur dar Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai pastatė siaurojo geležinkelio stotelę. Ji vėliau buvo centrinė Šiaulių-Biržų ruože. Mūša, pievos, šilelis, lygūs laukai vaikui darė nepaprastai malonų įspūdį. Tėvas, Linkuvoje dirbęs buhalteriu pas verslininką Gonvaldą (Honwald), Pakruojy turėjęs aludę, gyvenimą nutarė baigti kaime ūkininkaudamas. (Beje, Pamuckų kaimo vardas bus greičiausiai žiemgališkos kilmės; jie Mūšą bus vadinę Muska ar Mucka.) Brolis Vladas ir aš iš tėvo buvome paveldėję jo buhalterystę: kiekvieną dieną suskaičiuodavome savo pajamas ir išlaidas.

Pradžios mokyklą lankiau Linkuvoje ir Mažeikoniuose, netoli Pakruojo, bet jos nebaigiau. Linkuvos gimnaziją baigiau 1928 metais, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą (germanistiką ir lituanistiką) – 1933-iaisiais, Insbruko universitete, Austrijoje, gavau habilituoto daktaro laipsnį 1949 metais, Kolumbijos universitete Niujorke – bibliografijos magistro laipsnį 1964-aisisis. 1933-1944 metais mokytojavau jėzuitų, marijonų ir Šiaulių berniukų gimnazijose, 1945-1948 metais – Kemptene, Vokietijoje, atvykęs į JAV kurį laiką dirbau Brukline, Maironio šeštadieninėje mokykloje, lituanistiką dėsčiau Kolumbijos (Niujorkas) ir Notre Dame universitetuose (pastarajame ilgesnį laiką dirbau mokslinį darbą bibliografijos srityje profesūros teisėmis). Nuo 1978-ųjų universiteto pensininkas (emeritas). Apsigyvenęs Čikagoje, dirbau tik literatūrinį bei mokslinį darbus, nebemokytojavau.

Atsakydamas į klausimą, ačiū, pateikėt labai vertingų biografinių žinių. Norėčiau, kad skaitytojas daugiau sužinotų, kaip gimė jūsų pašaukimas, kada pradėjote rašyti, spausdintis ir apie knygų tematiką, ir kodėl ji tokia, apie vertėjo darbą.

Rašyti pradėjau bene ketvirtojoje gimnazijos klasėje, pirmiausia mažiesiems, kai kas buvo išspausdinta „Žvaigždutėje“ A.Putinėlio slapyvardžiu. Gan intensyvus eilėraščių rašymas prasidėjo nuo šeštosios gimnazijos klasės. Su Maironio „Pavasario balsais“ ir „Jaunąja Lietuva“ po pažastim išvaikščiojau Mūšos pakrantės šilelio takus, skanduodamas pagal toninės eilėdaros taktą. Ir kai buvau septintojoje klasėje, suolo draugo Juozo Prikockio brolis Stasys, geležinkelininkas Klaipėdoj, šapirografu inkognito išleido mano eilėraščių rinkinėlį „Vyturėlis“. Dalis mano ano meto eilių kažkaip per nesusipratimą pateko į Gilbonio rinkinį „Iš liepsnojančios krūtinės“ (1929 m.), kurį recenzavo A.Jakštas, iš autoriaus gerokai neapdirbtų eilių išskirdamas kaip priimtinesnius mano ten patekusius eilėraščius. Studijuodamas poezijos rašiau mažai, daugiau atsidėjau poezijos vertimams.

Mano pirmoji spausdinta knyga buvo prozos vertimas – B.Bjoernseno „Solbako Sinevė“ (atspaudas iš „Ryto“, išleido V.Remigijus-Valaitis). Pirmąjį eilėraščių rinkinėlį išleido marijonai 1935 metais. Per 74-erius metus (1929-2003) parašiau 74 knygas, tarp jų atspaudus ir pakartotinius leidimus (savo poezijos išleidau 8 knygas, poezijos vertimų – 15, prozos vertimų – 10, poezijos antologijų – 7, mokslinės literatūros – 23, vadovėlių mokykloms – 11). Kūrybinį ir mokslinį darbą ypač rėmė žmona Elenutė Račkauskaitė (1920-1963).

Mano knygų leidėjai nepriklausomoje Lietuvoje buvo „Sakalas“, marijonai, Šv. Kazimiero draugija, nepriklausomybę atgavus Lietuvoje - „Varpas“ Kaune ir Mokslo ir enciklopedijų leidykla Vilniuje, taipgi „Šaltinis“ Londone, „Bendrija“ Vokietijoje, J.Karvelis, M.Morkūnas ir kiti privatūs leidėjai (pavyzdžiui, Kauno knygyno salono vedėjas V.Staniulis, dėdė P.Sagatas, F.Maksvytis ir kt.).

Sakykit, kuris darbas jums arčiau širdies – pedagogo, vertėjo, tyrinėtojo, poeto?..

Mėgstamesnis literatūrinis darbas – poezijos vertimas, bet ne mažiau mėgstama sritis būtų ir literatūrinis tyrinėjimas, literatūrų giminystės problemos, netyrinėtų dalykų atskleidimas, pavyzdžiui, „Šekspyras ir Lietuva“ ir pan.

Dirbant pedagoginį darbą atsirado ir daugiau pažinčių. Marijonų gimnazijoje Marijampolėje susipažinau su Vincu Ramonu, istoriku Antanu Kuču (Kučinsku), gimnazijos direktorius buvo mano istorijos profesorius J.Totoraitis, Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo poetas S.Anglickis, V.Katilius, anglistas A.Grybė, su kuriais artimai bendravau. Apie savo pažintis esu plačiau rašęs knygoje „Pažintis su rašytojais ir knygomis“ (išleido „Santara“ 1995 ir 1997 metais).

Kuris iš universiteto profesorių turėjo įtakos jums?

Iš universiteto profesorių geriausiai menu prof. J.Eretą kaip germanistą. Diplominiam darbui jis mėgo duoti palyginamąsias temas, pavyzdžiui, iš vokiečių ir lietuvių literatūros. Ypač didelį įspūdį darė prof. S.Šalkauskis savo Rytų-Vakarų jungties idėjomis. Jis buvo didžiai kultūringa asmenybė. Gan familiarus ir neišdidus buvo prof. P.Dovydaitis, Vasario 16-osios Akto signataras, redagavęs daugybę žurnalų, bet neišleidęs nė vienos knygos. Populiariai, su humoru sausakimšai auditorijai psichologiją dėstė vysk. Mečislovas Reinys, bolševikų nukankintas, kaip ir P.Dovydaitis.

Ar rašote eilėraštį sėsdamas prie balto popieriaus lapo, ar jis netikėtai atplaukia tarsi iš erdvės?

Eilėraštis atsiranda gan spontaniškai, be jokios ypatingos dingsties. Taip yra su grynąja lyrika. Praktinis eilėraštis bene dažniausiai atsiranda kokia nors proga. Ne vienam eilėraščiui atsirasti gelbėjo Mūša.

O kaip renkatės, kuriuos poetus, jų kūrybą versite?

Poeziją versdamas autorių pasirinkdavau arba dėl skambumo, arba dėl minties gilumo (Rilkė, Georgė, Verlainas, Tagorė ir kt). Su Rilke artimiau susipažinau germanistikos seminare, su Tagore – dirbdamas viename Niujorko knygyne. Ypač mane žavėjo Tagorės „Paklydę paukščiai“ (išleistos dvi laidos Kaune 1998 m.). Išraiškos švelnumas ir minties aktualumas galbūt žavėjo ir mūsų skaitytojus nepriklausomybės laikais.

Jūsų veiklos ratas labai platus. Juk tiek daug vietos užima literatūrologiniai darbai. O pomėgiai? Juk reikia sielai ir kitokios atvangos…

Dirbant įvairų literatūrinį darbą mane kiek domino A.Jakšto-Dambrausko darbštumas keliose darbo srityse, taipgi Vydūno nusiteikimas dvasine disciplina sukurti ką nors vertingesnio (jo vegetarizmas irgi domino).

Be poezijos, mane domino muzika bei dailės menas. Tokie didingi kūriniai kaip Vagnerio „Parsifalis“, L. van Bethoveno „Devintoji simfonija“ (kurio Šilerio „Giesmę džiaugsmui“ esu vertęs į lietuvių kalbą), Bethoveno „Missa solemnis“, Berliozo „Grande messe des morts“ – Requiem – kone kiekvieno sekmadienio „naminis koncertas“ su „Magnavox“. Nuo pat jaunumės buvau ypač pamėgęs mišparų melodiją (pagal atsiminimus, ją mėgo V.Mykolaitis-Putinas, o dr. V.Kudirka į savo „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himną – įdėjo 42-os psalmės žodžius: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“.). Su modernistine poezija man nepakeliui. Čia prisimenu A.Jakšto pastabą: „Žmogus paskaitė modernistinės poezijos ir ką turi daryti? Nusišauti?“ Tokios poezijos, rašytos lyg narkotikų paragavus, nestinga nei periodikoje, nei knygose dabartiniu metu.

Kaip atsirado jūsų slapyvardis?

Slapyvardis atsirado apie penkioliktuosius mano amžiaus metus ir visai spontaniškai, lyg antras krikšto vardas. A.Staškevičius „XXI amžiuje“ yra rašęs, kad „slapyvardį poetui sugalvojo mama“. Gal ir ne visai taip. Mama galėjo duoti akstiną tam vardui atsirasti. Kai mieste gimusį, bet gyvenusį kaime vaiką, ji norėjo apsaugoti nuo kaimo vaikų ne per daug teigiamos įtakos… Tai galėjo žadinti ir vienišumą, ir padorumą. Didysis lietuvių kalbos žodynas duoda tik vienišumo prasmę (atsiskyrėlis, vienuolis), nes žodis esąs neologizmas, jo būdvardinės vartosenos kalbininkai nesuradę (nors yra „doras, tyras žmogus“ ir „doruolis“, bet nėra „tyruolio“).

Nepaisant jūsų slapyvardžio niuansinių spalvų, tikiu, kad nesate užsidaręs, atsiskyrėlis, bet turėjote ir turite dvasiai artimų bičiulių. Kas jie?

Nedaug teturėjau literatūros draugų (būta ir priešų), bet ką turėjau, buvo aukso vertės. Du iš jų turiu išskirti kaip ištikimus iki pat jų gyvenimo pabaigos. Tie mieli ir šviesaus atminimo bičiuliai – Antanas Vaičiulaitis ir Bernardas Brazdžionis, iškilūs poetai ir rašytojai, niekada nepasididžiavę su manim palaikyti artimų ryšių. Iš vyresniųjų labai artimas buvo Mykolas Vaitkus.

Tik metais anksčiau už mane į tą patį fakultetą universitete įstojęs A.Vaičiulaitis buvo ypatingai gerai apsiskaitęs (dar gimnazijos laikais). Vasaros atostogoms jis mums, literatams, ką nors paskirdavo išversti, kad per jas „nedykinėtume“. Taip iš jo gavau minėtą B.Bjoernsono novelę, kurią išvertęs rudenį atvežiau „Ryto“ redaktoriui kolegai Petrui Karužai perleisti per laikraštį ir padaryti atspaudą. Tai buvo pirmoji mano spausdinta knyga. Verčiant „Sakalo“ užsakytą V.Skoto romaną „Kventinas Durvardas“, A.Vaičiulaitis atskubėjo su kalbine pagalba. Ypač glaudus ryšys buvo užsimezgęs jam redaguojant „Aidus“. Iki pat jo gyvenimo pabaigos nenutrūko korespondencija.

Su B.Brazdžioniu šilta draugystė taip pat nenutrūko iki pat jo gyvenimo pabaigos. Jis gerai mokėjo įvertinti literatūrinius siekimus ir pastangas, ir į viską stengėsi žiūrėti iš optimistinės pusės. Nors ir labai vengiau, bet negalėjau atsispirti jo užmojui mane „įamžinti“ jo redaguojamose „Lietuvių dienose“ mano 80-mečio sukakties proga su prof. Adomo Varno mano portretu ir išsamiu interviu apie literatūrinį darbą.

* * *

Ir pokalbiai, ir laiškai, o ypač A.Šešplaukio-Tyruolio knygos leidžia teigti, kad jis turėjo ir turi tris mylimas – Lietuvą, Motiną ir anksti mirusią jo kūrybinę ir mokslinę veiklą rėmusią savo Žmoną. Tačiau visas jas vienija Lietuva, kuriai jubiliatas paskyrė visus savo mokslinius darbus. Ir dar. Labai svarbu, kad tai, ką rašė A.Šešplaukis, skirta ne tik mūsų skaitytojui, jo akiračiui plėsti, jo kultūrinei atminčiai įtvirtinti, bet su Lietuvos kultūra supažindinti kitas tautas lyginamuoju metodu. Pavyzdžiui, „Herder und die Dainos“ (Bona, 1962 m.), „Adam Mickiewicz and Lithuania“ (New York, 1961 m.), „Lithuania in European Research Libraries“ (Mainz, 1978 m.) ir kitos knygos. Kiekvienas darbas, ar tai būtų antologija „Nemarioji žemė“ (Lietuva kitų tautų rašytojų poezijos posmuos, 1970 m.), straipsnių rinkinys „Lietuva pasaulinėje literatūroje“ (1985 m.), nepaprastai kruopščiai parengti (ir komentarai, ir bibliografinės žinios…) ir tai rodo autoriaus unikalų žinių bagažą, jo didelę pagarbą tam, kuris šiais darbais naudosis.

Ypatingą vietą užima A.Šešplaukio gyvi, autentiški atsiminimai knygoje „Pažintis su rašytojais ir knygomis“, kurie išlieka vieninteliais liudytojais visiems laikams. Jo dienoraštinė knyga „Palikus mylimą tėvynę“ yra kupina tikro vyriškai tramdomo skausmo ir tvirtybės. Visuose tuose darbuose autorius lieka už kadro, nors viskas, ką skaitome, yra jo pagarbos ir meilės apšviesta. Žavi laisvas nesprangus pasakojimas, tarsi jo numylėtų Mūšos ir Kruojos ramus vingiavimas stebuklingai gražiomis šiaurės Lietuvos lankomis. Todėl knygoje „Egzodo rašytojai“ tilpusios A.Šešplaukio-Tyruolio autobiografijos baigiamieji žodžiai: „Priimk, brangi tėvyne Lietuva, šias kuklias dovanėles (turi omeny savo knygas – M.M.) kaip padėką už visa tai, ką buvai davusi savo neužmirštamoj padangėj“ yra tarsi širdies šauksmas, širdies antspaudas, tarsi autentiškas parašas po visais jubiliato darbais.

Kalbėjosi Marija MACIJAUSKIENĖ

© 2004 "XXI amžius"