Pirmasis puslapis
Atmintis
Laikas ir žmonės
Likimai
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui

Tamsiosios praeities viltinga užbaiga

Edmundas SIMANAITIS

Lietuvos vardą vartoti griežtai draudžiama

1863 metų pavasarį sukilimas buvo beveik numalšintas. Tų metų gegužę caras paskyrė pėstininkų generolą M. Muravjovą Vilniaus generalgubernatoriumi ir Šiaurės Vakarų krašto viršininku. Lietuvos vardą minėti raštuose ir kalbose buvo griežtai uždrausta. Generalgubernatorius gavo užduotį – įgyvendinti etninėse lietuvių gyvenamose žemėse „rusų pradų atkūrimo“ programą. Programa numatė neleisti „lenkų kilmės“ asmenims, prie kurių priskiriami ir etniniai lietuviai, dirbti jokioje valstybinėje tarnyboje. Pirmumo teise į tarnybą bus skiriami iš imperijos centro gubernijų atkeliami rusai stačiatikiai. Katalikų Bažnyčia turi būti visapusiškai varžoma, o jos veikla griežtai kontroliuojama. Sukurti itin palankias sąlygas stačiatikybei įsišaknyti. Sparčiai steigti rusiškas mokyklas, kuriose dirbtų tiktai rusai mokytojai. Skatinti rusus iš centrinių imperijos gubernijų keltis į Šiaurės Vakarų kraštą. Vienas svarbiausių reikalavimų – pakeisti lietuvių raštijos lotynišką abėcėlę kirilica.

Kalbėti lietuviškai taip pat draudžiama

Įsteigtose rusų mokyklose buvo diegiama šovinizmo dvasia, skiepijamas nuolankumas rusų valdininkams ir visokeriopai plečiamas stačiatikių tikėjimas Lietuvoje. Lietuviai kiek galėdami vengė į jas leisti savo vaikus. Visose įstaigose kabėjo rusiški užrašai didelėmis raidėmis – „Lietuviškai kalbėti griežtai draudžiama“.

Vienas Lietuvos sukilėlių vadų kun. Antanas Mackevičius buvo pakartas 1863 m. gruodžio 28 d. Sukilėlių korimas, jų šeimų trėmimas ir kolonistų atkeldinimas į Lietuvą tapo neatsiejama „rusų pradų atkūrimo“ programos dalimi.

M.Muravjovas savo 1864 m. birželio 5 d. rašte Vilniaus cenzūros komitetui rašė: „Nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti spausdinti juos tik tada, kai jie bus perrašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį“.¹

Naujas generalgubernatorius K.Kaufmanas 1865 m.rugsėjo 18 d. pasiūlė vidaus reikalų ministrui P.Valujevui visoje imperijoje „uždrausti visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams spausdinti bet kokius leidinius lotyniškomis - lenkiškomis raidėmis lietuvių ir žemaičių tarmėmis; antra, panaudoti visas priemones, kad būtų uždrausta įvežti, parduoti ir bet kokiu būdu platinti visus leidinius minėtomis tarmėmis lotyniškomis – lenkiškomis raidėmis“.² Ten pat buvo paminėta, kad „visos knygos ir rankraščiai lietuvių, žemaičių ir latvių tarmėmis būtų leidžiami spausdinti tik rusiškos pasaulietinės abėcėlės raidėmis“.

Uždraudžiamas ir gotiškas šriftas

Ministras po penkių dienų, 1865 m. rugsėjo 23 d., savo rašte gubernijų viršininkams tai padaro, paaiškindamas savo veiksmų tikslą „...norėdamas veikiau sulydyti žemaičius, lietuvius ir latvius su to krašto gyventojais rusais, o taip pat praplatinti tarp minėto krašto gyventojų rusų kalbą“.

Lietuvybės gaivintojai ieškojo būdų, kaip apeiti spaudos draudimą. Vienas iš jų – spausdinti laikraščius ir knygas gotiškomis raidėmis. Vilniaus vicegubernatorius Ochremenka savo 1872 m. sausio 27 d. rašte gubernijos viršininko kanceliarijai rašė: „Dabar ėmė rodytis iš užsienio įvairių rūšių leidiniai žemaičių kalba, spausdinti gotišku šriftu. Kadangi galiojantis draudimas naudoti lenkų abėcėlę (...) turėjo tikslą pakeisti šitą abėcėlę rusiškąja, (...) tai Vyriausioji spaudos reikalų valdybos taryba ir vokiško šrifto atžvilgiu pripažino būtinu laikytis aplinkraščio Nr.141 nurodytos krypties, uždraudžiant ateityje įvežti iš užsienio leidinius žemaičių kalba spausdintus gotišku šriftu“.³

Agresyviausias – imperinis nacionalizmas

„Istorijos patirtis rodo, kad daugiatautės valstybės, mechaniškai sujungusios įvairias tautas, negali sudaryti sąlygų joms kultūriškai plėtotis, o tik veltui eikvoja energiją ir išteklius dirbtinei vienybei palaikyti. Valdančioji tauta visuomet siekia įtvirtinti savo tariamą pranašumą. Tuo pasireiškia didžiavalstybinis nacionalizmas – pats agresyviausias ir grobuoniškiausias. Griebiamasi melo ir demagogijos. Anuomet gimnazijose buvo aiškinama, kad Šiaurės Vakarų kraštas buvęs iš seno rusiškas“, - konstatuoja akademikas Z.Zinkevičius ⁴ . Rusijos ministrų kabinetas 1886 metais pripažino, kad lietuvių kalba jau išnykusi ir ji, kaip tyrimų objektas, gali dominti tik mokslininkus. Tačiau buldozerinė imperinė politika nepalaužė pavergtos tautos dvasios.

Lietuviškų raštų laužai

Spaudos uždraudimas neturi analogo pasaulio istorijoje. Mūsų amžiuje tokie okupacinės valdžios veiksmai kvalifikuojami kaip genocido politikos sudėtinė dalis pavergtos tautos atžvilgiu. Rusų mokyklos buvo nepopuliarios. Po apylinkes vaikščiojantys mokytojai, žmonių vadinti daraktoriais, slapta mokė kaimo vaikus lietuviško rašto ir skaitymo. Knygnešiai iš Rytprūsių gabeno knygas ir laikraščius į Didžiąją Lietuvą. Tai buvo itin sunkus metas tautai, kuri jau kaupė jėgas atgimimui.

Daugelis knygnešių buvo įkalinti, kiti patyrė Sibiro tremtį. Lietuviški laikraščiai buvo atiminėjami ir „sistemingai deginami porą kartų per metus Kaune buvusios gubernatūros kieme ir Vilniuje miesto valdybos kieme“.⁵ Spausdintas žodis visada būdavo galingas įrankis tautinės savimonės idėjoms skleisti, teisėms ir tiesai ginti. Tą suvokė ne tik imperinės politikos įgyvendintojai, bet kur kas ryškiau ir atsakingiau pasmerktoji išnykti tauta. Ir lietuvių tauta šią 40 metų trukusią kovą laimėjo. Spaudos draudimas buvo panaikintas 1904 m. gegužės 7 d. O 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje apie du tūkstančiai įvairių visuomenės sluoksnių delegatų pasmerkė Rusijos imperinę politiką ir pareikalavo plačios autonomijos. Suvažiavimas gavo Didžiojo Vilniaus Seimo vardą. Seime pirmą kartą buvo sugiedota Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, vėliau tapusi nepriklausomos valstybės himnu. Šis įvykis aiškiai pademonstravo tautos valią siekti laisvės ir savarankiško gyvenimo.

Nutautinimo politika sovietmečiu

Imperinė politika buvo tęsiama ir vykdoma nepalyginti didesne apimtimi, sovietams okupavus šalį, pagal Stalino ir Hitlerio nusikalstamą suokalbį, kitaip vadinamą Molotovo – Ribentropo paktu. (Prieš kelias dienas nuo jo pasirašymo sukako 65-eri metai.)

Ypač brutalus, beatodairiškai ir negailestingai žlugdantis lietuvybę buvo Stalino reikalavimas steigti daugiau lenkiškų mokyklų. Per kelerius metus Vilniaus krašte buvo uždarytos net 367 lietuviškos mokyklos.⁶ Imperinės politikos tikslas buvo toks pats – slopinti tautiškumą, kelti nepasitikėjimą tarp tautų. Tik vieni rusai turėjo privilegiją bet kuriame Sovietijos krašte mokyti savo vaikus gimtąja kalba. Skaudančia širdimi lietuviai buvo verčiami leisti savo vaikus į rusų ar lenkų mokyklas. Po lietuviškų mokyklų uždarymo buvo numarinta ir lietuviška spauda.

Straipsnio apimtis neleidžia paminėti daugelį kitų būdingų šiurkščios nutautinimo politikos faktų. Tačiau ypač skaudūs genocido, o drauge ir karo nusikaltimai buvo įvykdyti Rytų Prūsijoje. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, viena Rytprūsių dalis buvo perduota valdyti Lenkijai, kita okupuota senųjų baltų žemių dalis Stalino sprendimu buvo priskirta Rusijai. Rusija prisiskyrė Sovietų Sąjungai. Stalinas senąsias baltų žemes priskyrė Rusijai. Mažoji Lietuva – lietuvių kultūrai turi išskirtinės reikšmės: čia 1547 metais buvo išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), pirmasis Biblijos vertimas į lietuvių kalbą... Šioje žemėje buvo sukurtas pasaulinio garso šedevras – lietuvių literatūros pasididžiavimas Kristijono Donelaičio poema „Metai“.

Sistemingai naikinamas kultūrinis palikimas

„Vyresnysis brolis“ (taip mėgo save tituluoti raudonojo imperializmo propagandininkai) paneigė teisę į „lygaus tarp lygių“ mažesniojo brolio kultūrinį palikimą. Tolminkiemis, kur pastorius K.Donelaitis gyveno ir kūrė, pervadintas į Čystyje Prudy. Lietuvių kultūros korifėjaus gimtavietė - Lazdynėliai sunaikinta, pervadinta į rusišką Vyšniovka ir paversta šiukšlynu. Vargu ar labiau galima pasityčioti iš baltų istorijos, lietuvių kultūros palikimo, lietuvių kalbos ir žmogiškojo orumo. Maža to, visi senieji vietovardžiai ir hidronimai, atlaikę germanizacijos bangas, naujojo okupanto buvo be mažiausių skrupulų pakeisti rusiškais. O „Didžioji sovietinė enciklopedija“ Rytprūsius pavadino „nuo seno rusų žeme“. Krašto senbuviai, tarp kurių nemažai buvo ir lietuvių, žiauriai išžudyti, ištremti, o nuniokotas kraštas kolonizuotas ateiviais iš Rusijos centrinių sričių. Bet tai jau ne šio rašinio tema.

Penkių okupacijų žala milžiniška

Praėjo 140 metų, kai buvo uždrausta Lietuvoje minėti Lietuvos vardą ir kalbėti lietuviškai. Praėjo visas šimtmetis, kai atgimstanti lietuvių tauta atsikovojo teisę kalbėti, rašyti, skaityti gimtąja kalba. Per šį laikotarpį Lietuva patyrė penkias okupacijas: carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, komunistinės Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir pusę amžiaus trukusią sovietų. Tris kartus pasauliui skelbta Lietuvos nepriklausomybė. Spaudos atgavimo faktą norėtųsi laikyti ... pergale. Neklystame taip sakydami, tačiau ši pergalė vertintina ir kaip įsakmus įspėjimas nepamiršti žiaurios ir neteisingos praeities. Strateginiai imperializmo tikslai ir kėslai išliko tie patys. Keičiasi tik grobuoniškos politikos įgyvendinimo metodai ir taktika. Penkių okupacijų padaryta žala visose gyvenimo srityse yra milžiniška. Tad tautos apsisprendimas įsijungti į Šiaurės Atlanto Aljansą yra natūralus ir būtinas savisaugos žingsnis, kuriam nėra alternatyvos.

Pilietine prasme būtų nedora peikti Antrosios Respublikos Spaudą, jos Knygą, jos Mokyklą. Esame posovietinė visuomenė ir sveikėjimo procesas vyksta nesulaikomai. Norėtųsi greičiau išmokti dirbti vakarietiškai, uždirbti vakarietiškai, o gyventi... lietuviškai, na, panašiai kaip danai gyvena daniškai, o airiai airiškai.

Tikinčiųjų interesai ignoruojami

Tačiau rašant ar kalbant apie spaudą, paširdyje skaudžiai dilgteli. Kas nutiko, kad į penkioliktuosius metus įžengusioje laisvoje šalyje, kurioje, apklausų duomenimis, - per 80 procentų tikinčiųjų, absoliuti dauguma katalikų, o krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ į mūsų radijo ir televizijos grando Juozo Šalkausko akiratį nepatenka? Kasdien kartojamoje laidoje apžvelgiamos ne tik politikos ar ekonomikos naujienos, bet ir mados, kriminalai, nuotykiai ar įvairenybės iš didžiatiražės, o ir mažesnio tiražo spaudos, bet niekada iš „XXI amžiaus“? Ar diktorius pats pasirenka, ką skaityti, ar jam tik paduodama, kas kruopščiai „glavlito“ šiuolaikinio filialo cenzorių parinkta ir atrinkta? Teisė gauti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus teisių.

Tremtinių ir išeivijos balso negirdėti

Trečdalis tautos patyrė okupanto represijas. Savaitraštis „Tremtinys“ nėra skirtas tik gulago ir tremties atsiminimams. Jame keliamos ir nagrinėjamos visos aktualios visuomenę dominančios problemos. Argi skaudžiausiai nuo okupacijos nukentėjusiųjų nuomonė nėra verta dėmesio? Kodėl apie tai tiek kasdienėse, tiek ir savaitinėse spaudos apžvalgose apeinama mirtina tyla?

Amerikos lietuvių dienraštis „Draugas“ artėja prie savo gyvavimo šimtmečio. Nė vienas lietuvių dienraštis tuo pasigirti negali. Ir ne tik tuo. Jame spausdinamos vidaus ir užsienio politikos apžvalgos pasižymi objektyvumu, o į Antrosios Respublikos aktualijas žvelgiama sveiku specifiniu rakursu. Tiktų reguliariai informuoti visuomenę apie išeivijos gyvenimo aktualijas ir priverstinių išeivių reakciją į politinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius Lietuvoje. Juk tėvynės moralinė skola išeivijai nėra iki šiol atlyginta. Per okupacijos pusamžį pasitraukusioji nuo raudonojo teroro tautos dalis nuosekliai gynė Lietuvos Laisvės Bylą.

Sutapimų simbolika žadina viltį

Spaudos atgavimo šimtmečio jubiliejus beveik sutampa su dviem išskirtinės svarbos valstybei ir kiekvienam jos piliečiui įvykiais. Lietuva tapo NATO nare ir pirmą kartą per savo istoriją įgijo saugumo garantą globalizacijos plėtros sąlygomis, ir už mažiausią kainą.

Ne mažiau svarbus Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą. Tai pirmas toks neprievartinis darinys pasaulio istorijoje, didinantis ekonominę šalių tarpusavio priklausomybę ir stiprinantis solidarumą. Kartu tai įsipareigojimas, siekiant bendros gerovės, pripažinti ES teisės viršenybę prieš nacionalinę teisę ir suteikiantis galimybę kiekvienai tautai savo unikalumu praturtinti pasaulio kultūrą.

Savaime suprantama, jog valstybėje borisovininkų sukeltos destrukcijos teisinė užbaiga šiems įvykiams sugrąžina deramą orumą ir iškilmingumą. Kokios jėgos suko ir tebesuka borisovininkų karuselę, neverta aiškinti išsamiau. Lygiai taip pat nusikalstama būtų abejoti „artimojo užsienio“ specialiųjų tarnybų kvalifikacija. Atsiras naujų mūsų atsparumo išmėginimo scenarijų. Jų negali nebūti. Lietuvos geopolitinė padėtis įgijo šviesių viltingų dėmenų ir būtent kovo – balandžio – gegužės mėnesiais. Tapome NATO lygiaverte ir lygiateise nare. Ir niekad per praėjusį amžių Lietuva nepatyrė tokių reikšmingų tarptautinės reikšmės įvykių, kaip šiais metais. Amžinas budėjimas – mūsų demokratijos būtinoji sąlyga. Tai ne tik politikų, ne tik valstybės pareigūnų pareiga, - bet ir visų pilietinės savivokos nepraradusių tėvynainių.

¹ Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis. XIX a. antroji pusė-XX a.pradžia. Kaunas, 2002, p.29.

² Ten pat, p.30-31.

³ Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. T.6. Vilnius, 1967, p.173.

⁴ Z.Zinkevičius. Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius, 1992, p.11.

⁵ Vaclovas Biržiška. Knygotyros darbai. Vilnius, 1998, p.360.

⁶ Z.Zinkevičius. Lietuvių kalba naujaisiais laikais. Vilnius, 1994, p.78.

© 2004 "XXI amžius"